Dzenbudizmo Harvardas

"Buvo labai sunku", – didvyrio nevaidino 52 metų vienas iš "One Drop Zendo" lyderių D.Šarauskas, daugiau nei prieš 300 metų įkurtame Sogenji vienuolyne praleidęs du mėnesius. Per tą laiką Darius peršalo, jam plyšo meniskas.

Asketiškiausias, kuriame teko pabuvoti. Taip, palyginęs su vienuolynais Korėjoje ir Indijoje, Darius apibūdino vienuolyną Okajamos priemiestyje. Neatsitiktinai Sogenji dar vadina dzenbudizmo Harvardu.

Japonas, praleidęs šiame vienuolyne dvejus metus, turi itin didelę galimybę gauti aukštas pareigas "Sony", "Hitachi" ar kitoje garsioje Tekančios Saulės šalies kompanijoje.

Praktikavusieji ten ilgą laiką išgrynins discipliną, punktualumą, nuoširdumą, paprastumą, žodžio laikymąsi, tvarkingumą, nuolankumą, atjautą.

Kodėl kaunietis vyko į Sogenji vienuolyną? Ten, kur praktikuoja ir garsūs meistrai, ir kompanijų vadovai, ir darbininkai? Ten, kur pas vieną iš dzenbudizmo patriarchų linijos įpėdinių bei vyriausiąjį vienuolyno šventiką Shodo Haradą lankėsi net Japonijos imperatoriškosios šeimos atstovai?

"Norėjau pabūti arčiau ištakų, tyrumo, grynumo, – ramiai kalbėjo D.Šarauskas. – Geriau vieną kartą pabandyti nei šimtą kartų išgirsti."

Per kuprą su lazda

Visur tik basomis. Per šaltį ir sniegą. Avėti kojines buvo leidžiama tik turint sveikatos problemų.

Oro temperatūra vienuolyne ir lauke rudenį dieną siekė daugiausia iki 7–13 laipsnių šilumos.

Visur tik basomis. Per šaltį ir sniegą. Avėti kojines buvo leidžiama tik turint sveikatos problemų.

"Nuo šalčio nepabėgsi, nes zendo salė, kurioje miegojome, buvo tarsi kluonas – su stogu, bet atvira, nešildoma, – neatsitiktinai visi atvykusieji praktikuoti naktimis apsirengdavo viskuo, ką tik turėjo. – Tačiau ceremonijų metu kaklas turi būti atviras, tad golfų ar megztinių vilkėti negalėjome."

Maistas – vegetariškas. Visi keldavosi 3.30 val. Pratybos su pertraukomis vykdavo iki 22 valandos.

Kartais vykdavo ir naktinės meditacijos. Lauke, šaltyje. Valandą, dvi, o kai kurie praktikuodavo ištisą naktį.

Ryte, tiksliau tamsią naktį, suskamba varpas. Pradžioje sutrų giedojimas. Po to – sėdėjimo meditacija.

Valandą praktikuoji, vaikštai, vėl praktikuoji, pusryčiai, vėl – praktika, darbai, pietūs, praktika, darbai, vakarienė, praktika.

Tyloje. Tiesia nugara. Lotoso arba japoniška poza (sulenktos kojos po savimi) ant medinių suolų su nedidele pagalvėle. Kas 25 minutes gali pasitaisyti.

"Nuramini protą ir eini gilyn, – aiškino Darius. – Būna, pavargsti, miegas ima, nugara linksta. Zendo salėje iškart gauni per kuprą medine lazda. Tave tarsi pažadina, nes smogia tiksliai į energetinius taškus, kraujotaka suaktyvėja. Kitoje – gaitamo – salėje  pats gali paprašyti. Ir prašai, nes skausmas pažadina. Tu geidi tos lazdos, kaip važiuodamas automobiliu nori miego ir trokšti praverti langą, klausytis trankios muzikos."

Sugėdijo 85 metų močiutė

Vienuolyne – kaip kariuomenėje. Čia reikia ir greitos reakcijos. Kartais, suskambus varpui, visi – tekinom per lauką, dienos šviesoje ar sutemus paknopstomis lekia iki kitos patalpos.

30–50 žmonių. Vyrų ir moterų (šiame vienuolyne jos su vyrais praktikuoja kartu, bet gyvena atskirai).

Pirmieji trys, keturi ar penki atbėgusieji gauna galimybę pakalbėti su mokytoju – Taigen Shodo Harada Roshi.

Darius dažnai atbėgdavo su pirmaisiais. Tiesa, niekaip neaplenkdavo Indijos futbolo lygos žvaigždės.

Noras atbėgti pirmam rodo tavo ryžtą, nuoširdų norą praktikuoti, pažinti gilumas, pakalbėti su mokytoju.

Kelis kartus, užkliuvęs tamsoje už krūmų, D.Šarauskas griuvo. Vienas toks griuvimas  buvo lemtingas – jam plyšo meniskas.

"Tačiau tai patvirtino tik Lietuvoje, – šyptelėjo kadaise specialiuosiuose daliniuose tarnavęs  sportiškas vyras, – Tuomet parkritau, suskaudėjo, vėliau pastebėjau, kad kažkas tarsi juda kojos viduje, bet nekreipiau dėmesio."

Nuovargis, miego trūkumas kartais smogdavo iš nugaros. Darius atsimena, kai vieno tokio spontaniško bėgimo metu pas meistrą jis nusprendė neskubėti ir pailsėti.

"Einu, o pro mane prašlepsi vienuolyne praktikuojanti 85 metų močiutė, – Darius neslapukavo – jam pasidarė gėda. – Aš, tvirtas kaip arklys, pilnas energijos, einu, o močiutė, kuri neturi jokių galimybių atbėgti tarp pirmųjų, vis tiek stengiasi iš paskutiniųjų. Privalai bėgti, nenuleisti rankų iki mirties."

Tiesa, kai niekas nežinodavo, Shodo Harada pokalbio priimdavo ir paskutinius penkis atbėgusiuosius.

Tualetų valymas – smūgis ego

Sunkiausia kauniečiui buvo pirmąjį mėnesį: po poros savaičių vaikščiojimo basomis, miego trūkumo jis peršalo.

Praktikantai turėjo vietą ir laiką, kai kartais galėdavo paskambinti mobiliuoju telefonu ir pasinaudoti internetu.

Susidūrus su skausmu, nepatogumais, šalčiu ne tik išgyveni tą akimirką, bet dingsta kaukės, iliuzijos, nyksta ego.

"Paskambinau namiškiams ir pasakiau, kad grįšiu anksčiau, keisiu bilietą, – prisiminė dar vieną epizodą Darius. – Mokytojas tą dieną mane pasikvietė pokalbio. Ir staiga, lyg žinodamas, sako: nevažiuok dar, Dariau, lik."

Susidūrus su skausmu, nepatogumais, šalčiu ne tik išgyveni tą akimirką, bet dingsta kaukės, iliuzijos, nyksta ego.

Praktikantai turėdavo valyti ir tualetą. "Semi pamazgas, nuo dvoko pykina, o kitas, žiūrėk, juokauja, o, kažkas ryžių nesuvalgė... – šypsojosi Darius. – ... Aha, įsiterpdavo trečias, ir dar sausainių."

Supila pamazgas, išmatas į didelį puodą ir lietuvis su garsiu rusų astronomu, profesoriumi neša jį per lauką. Viskas juda, kunkuliuoja, o reikia skubėti.

"Tai – stiprus smūgis tavo ego, tavo apsimetinėjimams, išgalvotiems vaidmenims, kuriuos pasirenkame gyvenime. Tuomet ateina laikas  paprastumui", – sakė D.Šarauskas.

Tobulumui nėra ribų

Kiekvieną dieną vienuolyno praktikantai tvarko teritoriją, šluoja, grėbia. Pirmą dieną, antrą, tai įdomu, vėliau įgrysta iki gyvo kaulo, nes privalai viską sutvarkyti pedantiškai.

"Kas matė japoniškus sodelius, žino. Grėbi tris valandas kiekvieną šapelį, samanėlę, ateina ir bado pirštais – dar blogai, nors, atrodo, viskas idealiai tvarkinga, – kaunietis pripažino, kad taip netvarko net savo namų sodo. – Ir tau parodo. Suvoki, kad tobulumui nėra ribų, maža to, susikoncentravęs į tai, ką darai, išlaikai švarų, ramų protą."

Vienuolyno teritorijoje yra ir senos kapinės, kuriuose palaidoti patriarchai, seni vienuoliai, pasauliečiai.

"Ten ne tik tvarkydavome, bet ir medituodavome, o kartais bendraudavome, – atvykėliai iš įvairių pasaulio šalių atsinešdavo, ką turi. – Vengrui mama atsiuntė dešros, žydas atsinešė datulių ir kitų džiovintų vaisių, škotas – viskio. Simboliškai, vos priliesdami lūpas, alkoholio paragaudavo ir keli vienuoliai. Nori? Prašom. Jokios prievartos nėra."

Tiesa, ne visi vienuolyne išlaiko: kai kurie išvažiuoja vos po kelių dienų.

Numirk ir paleisk

Kokį įspūdį padarė mokytojas – Taigen Shodo Harada Roshi?

Pokalbiai su juo – įspūdingi. Dažnai apie tai, kaip atsikratyti savo ego, didžiojo "aš".

"Turi numirti, paleisti ir numirti", – sakė japonas.

Netoli seno vienuolyno, garsėjančio ir kaip architektūrinis paminklas bei šalies paveldas, auga bambukų giraitė.

Atvykėliai žinojo, kad čia dažnai šliaužioja gyvatės, nuodingi iki keliolikos centimetrų ilgio užaugantys lūpakojai (šimtakojai), po kurių įkandimo pajunti stiprų skausmą, ir mirtinai nuodingos juodos bei apelsino spalvos širšės.

"Porą kartų tos širšės buvo nutūpusios ant galvos, – tomis akimirkomis Darius net pritūpė. – Suvoki, kad viską paleisti sunku, nes myli gyvenimą, gėrybes, malonumus."

Shodo Harada – betarpiškas, paprastas, dėmesingas, turintis daug atjautos viskam, kas gyva. Jis visą laiką ras bent penkias minutes išgerti arbatos su atvykėliu ir išvažiuojančiuoju. Visada pasitikdamas ar išlydėdamas, įteiks kokią smulkmenėlę. Gyvenimas, maistas, nakvynė visiems mokiniams šiame vienuolyne nemokamas.

Išbuvę mėnesį, visi susirikiuoja į eilę ir japonas įteikia gražiai surištą vokelį, kuriame – apie 50 dolerių. Visiems, net jei tų žmonių būna 50 ar 70.

"Nepriklauso nuo to, ar tu milijonierius (tokių ten būna), ar vargšas, – pastebėjo D.Šarauskas, kurio 23 metų sūnus tame pačiame vienuolyne praleido tris mėnesius. – Studentams, kurie vienuolyne išbūna tris mėnesius, jis apmoka draudimą, keliaujant visiems nuperka bilietus."

Kaunietis kartu su kolegomis ir meistru eidavo į gatves ir rinkdavo aukas.

Prie korporacijų susirinkdavo visa vadovybė: bosas įteikdavo vokelį, o kiti simboliškai po monetą.

Dėl ko teka saulė?

Į vienuolyną buvo atvažiavusi ir Dariaus pažįstama latvė, kuri sirgo ketvirtos stadijos vėžiu.

"Ji pasiprašė vienuolyne numirti. Meistras po kelis kartus per dieną su ja bendravo, mokė. Netrukus jai prasidėjo metastazės, atsivėrė žaizdos, vienuolyne jai atnešė lovą, – pasakojo Darius. – Moterys prižiūrėjo gyvą, pūvantį ir merdintį žmogų."

Po mirties latvę kremavo, o pelenus išvežė į Vokietiją, kur atidavė jos artimiesiems.

Bet yra buvę ir kitokių istorijų. Praktikuodami Soginji vienuolyne vėžį išsigydė garsus belgų modelis ir biologijos daktaras.

Ypatingos kvėpavimo technikos moko, kaip reikia valdyti ki (či) gyvybinę energiją.

"Ji sukyla, gaivina organus, aktyvina imuninę sistemą ir kūnas užsiima savigyda, – pasakojo Darius. – Kvėpuojama pilvu. Giliai įkvepiama ir ypač gilus, lėtas turi būti iškvėpimas. Meistras iškvepia pusantros, dvi minutes! Nuraminus protą, tyloje prasideda gilūs procesai, kurie teigiamai veikia ir mūsų sveikatą."

Dėl ko Darius vyko dviem mėnesiams į vienuolyną? Kur peršalo, susižeidė meniską, kentėjo skausmus, nemigą, vargą?

"Dėl ko teka saulė, pučia vėjas? Tai atsitinka, ir tiek. Atėjo laikas ieškoti gilumos, netenkino tik paviršius, – gūžtelėjo pečiais 28 metus dzenbudizmu besidomintis D.Šarauskas, kuriam įtakos turėjo ir Džonatano Livingstono romanas "Žuvėdra". – Nenorėjau likti ta žuvėdra, kuri tik skraido tame pačiame aukštyje ir knaisiojasi šiukšlynuose. Ta žuvėdra galėjo ir pakilti, ir nusileisti. Pabuvęs ten supranti, kad viskas daug paprasčiau. Mums trukdo mūsų ego. Tu nesi aukštesnis ar žemesnis už kitą. Esame lygūs. Ir milijonierius, ir elgeta. Ir bosas, ir pavaldinys. Nei geresnis, nei blogesnis. Visi daro tą patį darbą. Visi esame tame pačiame laive ir visi esame susiję. Padėk visiems, kaip gali. Gal rytoj tai atsitiks tau? Ar galėsi gyventi su mintimis, jog nepadėjai? Ir galbūt ryt tu liksi vienas."

Žavėjosi raketomis – tapo vienuoliu

Garsus Japonijos dzen meistras Taigen Shodo Harada Roshi Lietuvoje viešės birželio 25 – 29 d. Birželio 28 d. 18 val. Kaune, VDU Didžiojoje salėje (Daukanto g.28) jis kalbės apie meditaciją, atsakys į klausimus. Renginys – nemokamas.

(Taigen Shodo Harada Roshi)

Skaisti šviesa autobuse

Shodo Harada gimė 1940 m. rugpjūčio 26 d. Naros mieste, šventiko šeimoje. Jis buvo trečiasis gausios šeimos vaikas: vyresnysis brolis ir dar trys jaunesnės dukros buvo apsuptos šeimos šiluma ir meile.

Jo vaikystė prabėgo įprastai: jis žaisdavo su jaunesnėmis sesėmis ir buvo labiausiai išdykęs: prasimanydavo įvairiausių būdų, kaip veltui patekti į kino teatrus ir pasižiūrėti mėgstamų nuotykių filmų.

Nors berniukas buvo auklėjamas budistų šventykloje, jis nenorėjo būti budistų šventiku.

Vaikystėje žavėjosi raketomis ir svajojo tapti pilotu. Paauglystėje galvojo apie psichologiją ir aistringai domėjosi žmogaus proto prigimtimi.

Viskas staiga pasikeitė, kai vieną dieną Harados tėvas paprašė kažką nuvežti į šeimos šventyklą.

"Ankstus rytas, autobusai sausakimši. Man reikėjo prasibrauti pro susigrūdusius žmones. Autobuso gale staiga atsiradau priešais žmogų, kurio buvimas mane labai sukrėtė. Jis buvo nepaprastai paslaptingas: jį gaubė kažkokia neapsakoma aura. Priešas mane sėdėjo garbaus amžiaus žmogus, vilkintis šventiko drabužiais, su akiniais. Jis skaitė knygą. Iš jo sklido šviesa. Aplinkiniai žmonės, palyginti su juo, atrodė prislėgti savo rūpesčių ir minčių", – prisiminė Shodo Harada, giliai sujaudintas inteligentiškai atrodančio, ramaus ir gilaus vyro, kurio dvasia spinduliavo neapsakomai skaisčią šviesą.

Jis iki sielos gelmių buvo pakerėtas šio žmogaus ir tų minčių, kurias sukėlė jo buvimas. Todėl šiam išlipus nusekė iš paskos.

Šventikas, tai buvo garsus dzen meistras bei Hanazono Rinzai universiteto prezidentas Yamada Mumonas, ėjo į nedidelę budistų šventyklėlę.

Tikrasis kelias

"Mūsų susitikimas atskleidė, koks menkas buvo mano supratimas apie budizmą. Suvokiau, kad visiškai nieko nenutuokiu apie giluminį šios religijos aspektą. Nepaisant to, kad išaugau šventykloje, aš nusigręžiau nuo mokymų. Abejoju, ar būčiau tapęs vienuoliu, jei nebūčiau jo sutikęs, – neslėpė Shodo Harada. – Pirmą kartą pamačiau, kaip vidinės savybės gali apšviesti visą žmogaus esybę. Troškau sužinoti daugiau apie mokymus, kurie taip nuskaistino Mumoną".

Kai jaunasis Harada mokėsi Hanazono Universitete, mirė jo tėvas ir tuomet vyresnysis Harados brolis ėmėsi vadovauti šeimos šventykloje Naroje.

Tai išlaisvino Haradą ir jis galėjo laisvai pasirinkti savo gyvenimo kelią. Baigęs universitetą, jis pėsčias patraukė per kalnus ir miškus į Kobę, vienuolyną, ir tapo Mumono Rošio vienuoliu mokiniu. Ten gavo vardą Shodo – Tikrasis kelias.

Shodo smarkiai praktikavo, dalyvavo intensyviuose savaitiniuose atsiskyrimuose. Tačiau dar po dvejų metų intensyvios praktikos mokytojo paprašė leidimo išeiti iš vienuolyno: Harada norėjo keliauti į kalnus ir praktikuoti vienumoje, kol pasieks prabudimą.

Mokytojas nieko nesakė, tik įdėmiai jį stebėjo keletą akimirkų ir tada paklausė:" O kas nutiks, jei tu nerealizuosi kensho (įžvelgti savo esmę)?

"Negrįšiu, kol tai neįvyks", – toks buvo ryžtingas Harados atsakymas. Jis gavo leidimą palikti vienuolyną.

Susitikimas su turistais

Įsikūręs kalnuose tarp Hirošimos ir Shimanės prefektūrų, jis sėdo praktikuoti zazen ilgam laikui, pasiruošęs sunkumams ir pasiryžęs žūtbūt pralaužti ledus.

Jis nežinojo, kiek praėjo laiko, bet vieną sekmadienio popietę susitiko kelis turistus, kurie ir stabtelėjo, norėdami jam užduoti klausimų.

"Ar jūs budistų vienuolis? – paklausė šie ir, sulaukę teigiamo atsakymo, kalbėjo, kad man pasisekė, kad galiu taip praktikuoti visą dieną ir visą savaitę... Apgailestavo, kad jiems reikia dirbti visuomenėje ir teturi tik šią vieną dieną užkopti į kalną ir sugiedoti Budos vardą."

Reikia eiti pasaulin ir priimti tai, ką siūlo kiekviena diena – tai buvo mano praktika ir mano nušvitimo išraiška.

"Staiga visa sunki mane slėgusi našta nukrito, lyg kas būtų sudavęs man per nugarą ir viskas manyje prabudo. Staiga suvokiau, kokią klaidą padariau ir sugrįžau į vienuolyną, – prisipažino Shodo Harada. – Tą dieną kalnuose suvokiau, kad nėra savasties, kuri nerimautų. Save kankinau ir jaučiausi apgailėtinai, besinervindamas dėl susikurtos nušvitimo problemos. Kai iš tiesų visa tai gali atrasti kiekvieną gyvenimo dieną. Viskas būtų atėję savaime, netgi jei aš būčiau nieko nedaręs ir nustojęs rūpintis dėl savo menkų problemų. Nereikėjo slėptis nuo visų kalnuose, atsiskirti ir nusisukti nuo visų, jaudintis dėl savo mažo protelio būsenos. Reikia eiti pasaulin ir priimti tai, ką siūlo kiekviena diena – tai buvo mano praktika ir mano nušvitimo išraiška. Tą kartą suvokiau, kad mano gyvenimas tapo visiškai kitoks. Žinojau, kad nėra jokių mano savasties problemų, nes nėra nieko, kas tas problemas pajustų."

Keliauja po pasaulį

Sugrįžęs iš kalnų jis suprato savo tikslą: absoliučiai paskirti savo gyvenimą žmonėms, atiduoti jiems tą krištolo tyrumo sąmonę.

To norėjo iš pradžių, bet buvo įstrigęs savo mažajame egocentriškame "aš". "Iškeliavau į kalnus tik dėl savo nušvitimo – tai buvo mano ego pasireiškimas. Bet būtent dėl to aš galėjau nubusti didesniam tikslui – atbusti aukštesniajam "AŠ", kuris turėjo dirbti šiame pasaulyje."

Harada Shodo ten praktikavo dvi dešimtis metų. Vieną dieną senasis Sogenji šventikas išsikvietė Mumoną ir išreiškė pageidavimą paskirti šventyklos perėmėją. Šis pasirinko Haradą Shodo ir 1983 m. Harada gavo "inką" (oficialų Zeno meistro giliausios realizacijos pripažinimą) ir tapo Sogenji vienuolyno mokytoju.

Po kelerių metų 1989 m. jis išvyko mokyti į JAV, kur grupei mokinių surengė savo pirmąjį seshiną (atsiskyrimą).

Taip buvo įkurtas Tahoma Sogenji vienuolynas Vašingtone, Whidbey Island‘e. Dar po kelerių metų jis iškeliavo į Europą.

Kiekvienais metais jis skrenda į pietų Indiją surengti atsiskyrimo į savo mokinio Boddhidharmos įkurtą vienuolyną. Jo mokiniai pasklido po visą pasaulį.

Garsus dzen meistras keliauja po pasaulį mokydamas ir drauge laikosi užsiėmimų ir seshinų tvarkaraščio Sogenji vienuolyne. Jis visiškai atsidavęs Budos Dharmai (mokymui) ir stengiasi ją išlaikyti gyvybingą pačiu giliausiu lygmeniu.