Nerinko pliusiukų

"Išsinuomojome mašiną Makedonijoje ir važiavome į Graikijos rytus – Salonikus. Pervažiavome visą Graikiją iki vakarinės pakrantės, tada pasiekėme Albaniją ir toliau važiavome pakrante link Juodkalnijos, apsukę ratą Serbijoje, grįžome į Makedoniją. Iš pradžių planavome pamatyti truputį daugiau, nukeliauti iki Rumunijos ir Bulgarijos, bet nusprendėme labiau įsigilinti į tas vietas, kurias lankome", – pasakoja Linas.

"Dabar labai madinga "Instagram" profilyje užsirašyti, kad "buvau 62 šalyse". Tai man visada labai įdomu: jei atskridau į kokią nors šalį, pabuvau oro uoste ir išskridau, ar tai tai reiškia, kad pabuvau šalyje? Arba kirtau sieną ir pabuvau valandą – ar ją jau pamačiau?" – svarsto keliautojas.

Jonas pritaria Linui, kad skubėjimas keliaujant ir noras surinkti kuo daugiau pliusiukų šiandien labai jaučiamas. "Atvažiavus ne tik į šalį, bet į bet kurį jos miestą, norisi pabūti bent savaitę, kad pamatytum, kuo vietiniai gyvena", – mano Jonas.

Kalbos barjeras

Pasakodami apie Balkanų šalis, vaikinai pirmiausiai pasidalija įspūdžiu apie kaimo gyvenimą. Pasirodė, kad jis gana archajiškas. Patiems teko matyti, kaip asiliukai kopia į kalnus, gabendami šieną.

Susikalbėti angliškai buvo gan keblu. Jonui pasirodė, kad serbai kur kas prasčiau už lietuvius kalba angliškai, bet Linas nelabai su tuo sutinka. "Manau, kad Lietuvos periferijoje situacija panaši", – mano jis.

"Serbijoje buvome dviejuose miestuose, kurie turi 200 ir 300 tūkst. gyventojų. Tie miestai nėra labai maži, bet kiek mėginome susikalbėti su vietiniais, sėkmės procentas buvo mažas", – laikosi savo nuomonės Jonas.

Kai pamatai daugiau pasaulio, asmenukė prie kiekvieno pastato nėra būtina. Galima keliauti nestandartiniais maršrutais. Nereikia "Google" klausti, ką verta aplankyti, nes rasite informaciją, kurią skaito milijonai.

Tačiau vaikinai sutaria, kad norint susikalbėti nebūtina mokėti angliškai. "Su vietiniais gali puikiai susikalbėti ir universaliais ženklais – rodant pirštu į maistą, pinigus, – šypsosi Linas. – Be to, prieš atvykdami į Serbiją manėme, kad vietiniai kalba rusiškai. Pasirodė, kad klydome arba mums pasitaikė bendrauti su žmonėmis, kurie nemoka rusų kalbos."

Kadangi buvusios Jugoslavijos teritorijoje atsiradusiose valstybėse yra daug skirtingų etninių grupių, gyventojai kalba daugybe kalbų, pasakoja keliautojai. Kroatų, bosnių ir serbų kalbos, kurios anksčiau buvo laikomos serbo-kroatų kalbos tarmėmis, tapo trimis atskiromis kalbomis, anksčiau viena kitą puikiai supratusios tautos ėmė nebesusikalbėti. Taip nutiko siekiant pabrėžti priklausymą vienai ar kitai etninei grupei.

"Serbija nuo Juodkalnijos atsiskyrė prieš 12 metų – buvusi Jugoslavija ką tik baigė savo sienas braižyti, ten viskas labai šviežia", – atkreipia dėmesį Linas.

200 eurų ir mersedesai

Lietuviai mėgino klausti vietinių apie jų gyvenimą, politinę situaciją, bet susidūrė su nenoru apie tai kalbėtis. "Tai pastebėjome jau tada, kai anksčiau lankėmės Bosnijoje ir Hercegovinoje. Ten yra sakančių, kad prie sovietų buvo geriau. Tik jie turėjo Tito ir Jugoslaviją su savitu socializmu", – sako Linas.

"Reikia nepamiršti, kad jų dabartinė situacija kažkuo panaši į mūsiškę 2000-aisiais. Ten pabuvus suvoki, kaip pas mus viskas gerai ir kaip galėjo būti negerai. Pavyzdžiui, Albanijoje vidutinis atlyginimas yra 200 eurų per mėnesį, bet visi turi mersedesus", – pasakoja Jonas.

Lietuviai Albanijos gatvėse skaičiavo automobilius ir išvedė statistiką, kad maždaug 6 iš 10 – "Mercedes-Benz" markės. "Visi maždaug 1991-ųjų gamybos. Turbūt nauji tie automobiliai tarnavo vokiečiams, po dešimties metų pasiekė Lietuvą, Latviją ar Lenkiją, o tada – Albaniją, kad pabaigtų savo egzistavimą. Tai vargingesnio socialinio būvio požymis, kai mašinos markė yra labai svarbus statuso dalykas, o tik paskui – transporto priemonė. Manau, lietuviai šioje vietoje vis mažiau blogai jaučiasi lizingu pirkdami "Kia" – mes jau išaugome iš to", – svarsto Linas.

Būtent praeities ženklai keliautojams buvo išskirtiniausi. "Ten iš tikrųjų labai įdomu keliauti, nes matai, kaip daug kas pas mus buvo kadaise. Ne tik automobilių pasirinkimas ar aptarnavimas restoranuose. Ten žmonės masiškai dėvi sportinius kostiumus – ypač serbai. Atrodo kaip Kaunas 2000-aisiais. Grįžta daug prisiminimų, ir supranti, kaip toli mes iš tikrųjų nuėjome", – pastebi Jonas.

"Albanijoje matėme antkapį, kuriame išraižytas vaikino su treningais ir sportine kepurėle atvaizdas – tai puikiai atspindėjo nuotaikas, kuriomis gyvena ši šalis", – negalėjo neįsiterpti Linas.

Abu keliautojai pastebėjo dar vieną praeities reliktą. "Pavyzdžiui, autobuso bilietėlio nuplėšėjo pareigos. Yra tokių etatų, kad žmonėms tiesiog reikia uždirbti šimtą ar kelis šimtus eurų. Nesvarbu, kad toks etatas galbūt nėra reikalingas. Kažkuo primena sovietinius laikus. Pas mus irgi galėjo taip būti, jei ne 2004-ieji ir ES, į kurią įstojome. Tai padeda suprasti, kokia gera linkme einame", – neabejoja Jonas.

Ypatingi potyriai

Graikija dažniausiai Balkanams nepriskiriama, nes priklauso Viduržemio jūros regiono valstybėms, tačiau geografiškai tai pietinę pusiasalio dalį užimanti valstybė. Avykus į šiaurinę Graikiją, Salonikus, lietuvius pasitiko studentiška gyvybe pulsuojantys Salonikai.

"Graikai mėgsta leisti laiką baruose ir kavinėse. Net ir nuo centro nutolusiuose rajonuose visi barų staliukai yra užimti. Net ir sekmadienį ar pirmadienį, pirmą valandą nakties", – pastebi Jonas.

Tokį bendravimo ir laisvalaikio būdą renkasi ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus žmonės. "Tai pietiečių gyvenimo ypatumai. Mes, šiauriečiai, mėgstame grįžti namo, įsijungti televizorių ir apie jokias išeigas negalvoti", – dalijasi Linas.

Vienas įdomesnių dalykų, kurį kelionės metu aptiko keliautojų duetas iš Kauno, buvo apleistų traukinių vagonų kapinynas prie Salonikų. Pasak Lino, ši vieta nėra plačiai aprašyta, tačiau, remiantis skirtingomis versijomis, toje teritorijoje yra nuo šimtų iki tūkstančių apleistų traukinių vagonų.

"Eini kilometrą ar du ir nematai jų pabaigos. Labai įdomus vaizdas ir jausmas, mums patinka tokios keistos vietos", – prisimena Linas.

Jonas irgi vertina šį ypatingą potyrį. "Siurrealus vaizdas eiti vagonais, stovėti traukinio mašinisto vietoje, matyti, kaip gamta viską pasiima, nes kai kurie vagonai jau žaliuoja nuo augmenijos, – niekada nepamirš reginio Jonas. – Mes keliaujame dėl kitokių patirčių ir savo kelionių vietas renkamės ne pagal "TripAdvisor" patarimus."

"Visi tarsi susitarę, kad atvykus į nematytą miestą būtina pamatyti bažnyčias, pagrindinę miesto aikštę ir kokį nors fontaną. Bet ar tikrai žmogų jaudina tik tai?" – retoriškai klausia Linas.

Be to, puikiai fotografuojantis Linas pastebi, kad iš kiekvienos kelionės namo parsiveža vis mažiau nuotraukų. "Kai pamatai daugiau pasaulio, asmenukė prie kiekvieno pastato nėra būtina. Galima keliauti nestandartiniais maršrutais. Nereikia "Google" klausti, ką verta aplankyti, nes rasite informaciją, kurią skaito milijonai", – samprotauja patyręs keliautojas.

Ištroškusiems netikėtų patirčių Linas ir Jonas pataria naudotis įvairiomis socialinio tinklo "Facebook" grupėmis, pavyzdžiui, "Travel in the Balkans", kuria prieš kelionę naudojosi ir kauniečiai. "Tokiose grupėse galima žmonių paklausti bet ko. Taip pat labai mėgstu "Atlas Obscura" internetinį puslapį, kuriame pasaulio žemėlapyje pažymėta daugybė keistų vietų ar objektų", – dalijasi Linas.

"Reikia paieškoje pamiršti standartinius žodžius: populiariausias, įdomiausias, geriausias. Nes su šiais žodžiais tikrai rasite standartinius pasiūlymus", – priduria Jonas.

Įtampa keliuose

Kartais reikia savo kelionei suteikti laisvės – ne viską iš anksto suplanuoti, pasikalbėti su vietiniais, nukeliauti, kur jie rekomenduoja, pataria Linas. O keliauti mašina Balkanuose – labai įdomi patirtis.

"Kelių taisyklės yra, bet daugiau lemia tarp vairuotojų užmezgamas akių kontaktas. Iš tikrųjų ten yra gana daug įtampos: vairuotojai – pikti, keliukai – siauri ir kalnuoti. Nors pats kelias nuo Kroatijos jūros pakrante yra vienas gražiausių mano matytų", – neabejoja Linas.

Ir Jonas antrina, kad įtampos keliuose netrūko. "Kalnuose anksti temsta, o dar buvo labai stiprus rūkas. Nematėme beveik nieko, tada darėsi šiek tiek baisu. Ypač kai prieš kelionę prisiskaitai, pavyzdžiui, apie Albanijos keliuose patruliuojančius netikrus policininkus, kurie tave sustabdo ir nežinia ką padaro. Skaitėme patarimų, kad jei automobilį stabdo naktį, geriau išvis nestoti. Nežinia, kiek tokios istorijos yra tikros, bet jos tikriausiai gimsta ne šiaip sau", – svarsto Jonas.

Nežinau, ar yra gražesnis maršrutas nei Balkanų. Čia jūra, kalnai, nuostabi gamta. Čia dar daug puikių dalykų neatrasta.

"Gerai, kad nesame skandinavai ar vakariečiai, nes jiems atvykus į Balkanų šalis daug ką sunku suprasti. Mes – viduryje. Iš praeities prisiminimų galime suprasti Balkanų gyvenimą, bet matome skandinavus ir vakariečius, matome Lietuvos šiandienį progresą ir žinome, kur link norime eiti. Šiuo požiūriu, esame labai blaivaus proto tauta", – tęsia jis.

Sirgalių minioje

Lino ir Jono kelionės paprastai neapsieina be nuotykių – vos tik atvykus į Podgoricą, Juodkalniją, lietuvius pasitiko minia.

"Sekdami paskui ją pamatėme labai rimtai pasiruošusią policiją. Iš pradžių nesupratome, kas čia vyksta, bet išgirdę minią skanduojant "ole ole ole" supratome, kad tai yra futbolo sirgaliai. Ėjome kartu su ta gana agresyvia minia, priėjome prie stadiono ir tik tada sužinojome, kokios svarbios rungtynės jų laukė. Svarbiausios Juodkalnijos istorijoje, nes jos komanda pirmą kartą žaidė su Serbija po šalių atsiskyrimo 2006-aisiais. Užtruko 12 metų, kol šios komandos žaisdamos už atskiras šalis susitiko viename mūšio lauke", – pasakoja Linas.

Visas miestas buvo tarsi uždarytas, atrodė, kad visi vietiniai gavo laisvadienį. "Bilietų, gaila, į varžybas negavome, sakė, kad jie buvo išpirkti prieš pusantro mėnesio. Bet balkaniškas sirgalių palaikymas čia buvo labai jaučiamas, o atmosfera – kaip iš filmo "Green Street Hooligans" apie Anglijos krepšinio sirgalius. Tai traukia taip, kad net nesupranti, kas iš tiesų vyksta. Žmonės išpaišytais veidais, laukinis triukšmas", – prisimena Jonas.

Eklektikos sostinė

Lietuviai savo kelionę užbaigė Makedonijoje. Linas joje lankėsi anksčiau ir jau tada pastebėjo, kad sostinė Skopjė – gana juokingas miestas. "2008 m. jie sugalvojo "Skopjė 2014" projektą, kurio tikslas – sukurti miestą iš naujo, padaryti jį patrauklesnį. Jie pradėjo statyti milžiniškus paminklus, nuo Paryžiaus nusikopijavo Triumfo arką, nuo Čikagos – Bulių, įsigijo dviaukščius viešojo transporto autobusus kaip Londone", – pasakoja Linas.

"Skopjė yra tarsi kiniška-turkiška kopijų versija už milijonines investicijas. Makedoniečiai norėjo sukurti kažką panašaus į Atėnus, tik Atėnuose skulptūros – kelių šimtų ar tūkstančių metų senumo, o Skopjė – kelių metų. Daug kas kritikuoja šitą projektą, nes šalis nėra labai turtinga, o jam buvo išleisti didžiuliai pinigai. Bet turistai dabar fotografuojasi – jiems patinka", – šypsosi jis.

Lietuviai džiaugiasi, kad keliavo puikiu metu, kai oficialus turistų sezonas pasibaigęs, viešbučiai tuštesni, nakvynės pigesnės.

"Nežinau, ar yra gražesnis maršrutas nei Balkanų. Čia jūra, kalnai, nuostabi gamta. Albanijoje yra gražiausi mano matyti paplūdimiai. Balkanai tuo ir ypatingi, kad dažnai yra pamiršti, išskyrus Kroatiją, kuri sėkmingai išvystė turizmo sferą. Čia dar daug puikių dalykų neatrasta", – neabejoja Jonas.