B. Virbalytė-Dimšienė: išmokiau kūną išspausti geriausią rezultatą

„Pikti žodžiai dažniausiai visada paskatindavo siekti. Niekada nebuvau iš tų, kuri mėgsta būti giriama, glostoma. Kai man sakydavo, kad nesu perspektyvi sportininkė, pergalėmis ir rezultatais norėdavau įrodyti, kad vis dėlto ką nors iš manęs galima išspausti“, – sako geriausia Lietuvos ėjike pastaraisiais metais tituluota sportininkė, ne vieno rekordo savininkė ir sporto žurnalistė Brigita Virbalytė-Dimšienė (32).

– Po nenusisekusio pasirodymo Rio olimpiadoje prabilote net apie karjeros pabaigą. Ką tik laimėtos varžybos Šveicarijoje – tam tikra reabilitacija?

– Dar metų pradžioje sėkmingai pasirodžiau varžybose Australijoje, tad ši pergalė greičiau jau galutinai nugramzdino nemalonius prisiminimus. Aišku, tikroji reabilitacija turėtų įvykti šių metų pasaulio čempionate, norėtųsi pakliūti bent į geriausiųjų šešioliktuką ir visiškai susigrąžinti pasitikėjimą. Rimtai nesvarsčiau, kad pasitrauksiu iš didžiojo sporto, bet abejojau, ar išbūsiu iki kitų olimpinių žaidynių. Dabar mano tikslas – Tokijo olimpinės žaidynės.

Visada svajojau kukliai, tačiau mano svajonės, matyt, visuomet viršydavo kitų lūkesčius.

– Eksperimentinėje sportininkų stovykloje Australijoje, kuri padėjo susigrąžinti meilę sportui, teko laikytis specialios riebalų dietos.

– Šios septynios savaitės Kamberoje ypač stipriai motyvavo. Projekte dalyvauti mane pakvietė dar prieš olimpiadą. Į stovyklą sukviečiama trisdešimt aukščiausio lygio pasaulio ėjikų ir suskirsčius juos į tris grupes trim savaitėms paskiriamos skirtingos dietos. Man teko pati sunkiausia – riebalų dieta. Projekto metu siekiama patikrinti, ar įmanoma tokią dietą pritaikyti profesionaliame sporte. Buvo daug nežinios, kaip reaguos kūnas, ar užteks pasisotinti tokiu mažu maisto kiekiu. Užkandžius saugodavau iki pat vakaro (šypsosi).

– Neįprasta mityba nesukėlė sveikatos bėdų?

– Sunkiausia dalis laikantis šios dietos buvo ištverti alinančias treniruotes. Atrodė, kaip pavalgius tokio riebaus maisto po kelių valandų galėsime intensyviai sportuoti. Tačiau diena po dienos pripratome. Įdomu tai, kad nors mane dažnai vargina skrandžio problemos, tas keturias savaites jokių problemų neturėjau. Aišku, pasigesdavau mėsos. Kasdienį racioną sudarė gerieji riebalai, pusryčiams, pavyzdžiui, dribsniai su kokosais, moliūgų sėklomis, migdolais. Dauguma patiekalų buvo gausiai gardinami riebiais padažais. Nors esu žmogus, kuriam reikia saldumynų, jų nepasigedau, nes natūralius saldiklius naudoti galėjome. Dėl tokios sportininkams neįprastos dietos sulaukdavome nemažai kritikos iš šalies. Tačiau apie gerųjų riebalų prisotintą mitybą esama daug stereotipų.

– Per mėnesį „prasukate“ net iki penkių šimtų kilometrų. Įdomu, ar profesionali ėjikė kasdien naudojasi viešuoju transportu ar automobiliu?

– Tiek prisivaikštau per treniruotes, kad net trijų šimtų metrų atstumą nuo maniežo iki darbo važiuoju automobiliu. Juo naudotis stengiuosi visuomet, kai tik įmanoma. Kitas dalykas, nors vis dažniau matome Gedimino prospektu prabėgančius mėgėjus, bet ėjimo entuziastai vis dar neretai net sulaukia patyčių. Todėl sunkiai įsivaizduoju sostinės centre žingsniuojantį ir profesionalų sportininką. Panašu, visuomenė dar nėra tam subrendusi. Žmonės nesuvokia, kam reikia eiti, jeigu galima bėgti. Aš galiu pasakyti atvirkščiai (juokiasi).

– Šios sporto šakos poreikį patvirtina ir populiarėjantis šiaurietiškasis vaikščiojimas, žingsniamačiai... Ką patartumėte pradedantiems sportuoti mėgėjams?

– Dabar išties stebima sportavimo ir sveikos mitybos banga. Išmaniosios technologijos, internetas atvėrė visai kitas galimybes. Šiandien norint sportuoti nebūti eiti į prabangiausią sporto klubą. Džiugu, kad atšilus orui visi būriais į traukia Vingio parką. Tačiau liūdina tendencija, kad per žiemą surinktu papildomu svoriu visi susirūpina tik pavasarį. Atrodo, tarsi žmonės pradeda sportuoti ne dėl savęs, bet dėl kitų.

Gerai, kad domimasi sveika gyvensena, tačiau visgi galiu pastebėti, kad žmonėms trūksta žinių, kaip tai tinkamai daryti. Keičiant mitybą, pradedant sportuoti viską reikėtų daryti žingsnis po žingsnio. Drastiški pokyčiai naudos neatneša. Todėl būtų gerai pasitarti ir su specialistais.

– Esate atviravusi, kad gydytojai, profesoriai vis kartojo, jog esate niekam tikusi: širdis – maža, plaučiai nesiekia minimalaus tūrio, kraujas – visuomet prastas. Kur semiatės ištvermės ir ryžto?

– Kai tau daug metų kalama į galvą, kad tavo tyrimai blogi, kaip išvis sportuoji, tą norisi žūtbūt paneigti. Iki 2015-ųjų daugelis mane laikė vidutinioke, todėl nejučia ir pats pradedi apie save taip galvoti. Viskas įmanoma, kai tvirtai pasiryžti, nori ir sieki. Fiziologinių dalykų nepakeisiu, tačiau išmokiau kūną su turimais resursais išspausti geriausią rezultatą. Šiandien tas profesorius, kuris prieš devynerius metų sakė, kad galiu tik pasvajoti apie olimpiadą, jau atsiprašė. Visada svajojau kukliai, tačiau mano svajonės, matyt, visuomet viršydavo kitų lūkesčius.

– Ilga profesionalių ėjikų karjera?

– Vyriausiajam, atrodo, yra 45-eri. Suprantu, kad karjeros saulėlydis netoli, bet mano tikslas – išeiti dar būnant elitiniame sporte. Labai sunku būna, kai viską aukoji dėl sporto ir staiga nelieka didžiausios gyvenimo aistros. Taigi džiaugiuosi, kad turiu ir atsarginį planą – žurnalistiką. Be abejo, moterims tiksi ir biologinis laikrodis. Aš galbūt jau ir uždelsiau. Jau vyrą pasmerkiau manęs laukti dešimt metų. Tad tikrai nenoriu, kad ir vaikas augtų be mamos. Dabar aš viską aukoju sportui, visi artimieji aukojasi dėl manęs, vėliau jau aš grąžinsiu duoklę.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių