V. Masalskis: menas – laiškas kitam žmogui

Valstybinis jaunimo teatras ruošiasi ypatingai premjerai – spektakliui "Raudona", pastatytą pagal šiuolaikinio amerikiečių teatro ir kino dramaturgo Johno Logano pjesę.

Ji ypatinga, visų pirma, todėl, kad pjesėje gausu abstrakčiojo ekspresionizmo pradininko – unikalaus talento, ekscentriško ir tragiško likimo menininko – dailininko Marko Rothko biografinių detalių. Antra, spektaklį režisuoja ir jame pagrindinį vaidmenį kuria Valentinas Masalskis. Režisierius dalijasi mintimis, kas sieja žymųjį amerikiečių dailininką ir vieną svarbiausių Lietuvos teatro kūrėjų bei kuo ši pjesė yra aktuali skirtingoms kartoms įžvalgomis.

– Pirmą kartą 2009 m. Londone, vėliau Amerikos ir kituose pasaulio teatruose, pastatytoje J.Logano pjesėje "Raudona" filosofiškai gvildenama vyresnės kartos ir jauno menininkų požiūrių susidūrimo tematika. Kaip ši pjesė pasiekė jūsų širdį ir protą?

– Pjesę pasiūlė statyti Jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga, formuojantis šio teatro repertuarą ir meninį skonį. Pjesė mane labai sudomino daugeliu prasmių. Nustebino jau vien tuo, kad aš galvojau, jog ji buvo parašyta kur kas anksčiau. Tai labai gili dramaturgija ir tuo nepanaši į šiandienos pjeses. Vėliau pasidomėjau dramaturgu J.Loganu ir pamačiau, kad jis link šios pjesės keliavo ilgai, į ją sudėdamas labai daug dramaturginės išminties. Pjesė itin intelektuali ir aistringa, skausmingai kalbanti apie tai, kas mums, visiems menininkams, ir žmonėms, kurie susiduria su bet kokiu menu, yra be galo aktualu. Pjesėje vystoma daug potemių. Keliamas klausimas, ar mes menas turi būti perkrautas prasmių, sunkių išgyvenimų, ar reikia lengvumo? Pjesę sudaro penki vidinio konflikto kupini paveikslai, kuriuos aš pavadinau penkiomis pamokomis: intelektualumo, emocionalumo, pozicijos, laisvės, materijos. Jos aiškiai atskirtos viena nuo kitos, bet kartu yra susietos tam tikru naratyvu.

Menininkas būna patenkintas, kai jį pastebi, bet juk ne dėl to jis dirba. Linkėčiau jauniems žmonėms paprasčiausiai dirbti, o ne galvoti apie šlovę.

– Pjesėje kalbama apie menininko kūrybos laikinumą, tragiškai išgyvenamą pagrindinio veikėjo, kurį spektaklyje įkūnijate jūs. Kiek jums yra artimas šio dailininko portretas? Galbūt jam prieštaraujate?

– Nelabai įžvelgiu jo portrete prieštaravimų. Labai panašus mūsų amžius, o ir su problemomis, kurias atskleidžia M.Rothko, susiduriu kasdien bendraudamas su menininkais. Pjesėje jos yra labai tikros, skausmingos. Labai įdomiai skleidžiasi dviejų menininkų santykis – vyresnės ir jaunosios kartų. Nueinančios ir ateinančios kartų. Kitose pjesėse  jaunas personažas dažnai  tik išryškina vyresniojo gyvenimiškas spalvas, o šiame kūrinyje daugiau yra kalbama apie ateinantį menininką. Dramaturgas jauno dailininko Keno paveikslą sukūrė kaip protestą. O M.Rothko pozicija išlieka labai aiški ir nesikeičianti. Per šio veikėjo portretą spektaklyje atskleidžiame ne pačias maloniausias egocentrines visų menininkų asmenybių puses, tai, kaip sunku yra būti šalia jų. Tą begalinį kategoriškumą, kuris nėra kaprizas, o pagrįstas ieškojimais, skausmu, abejone, sielvartu. Ne savo, bet kitų žmonių. Tas kategoriškumas atsiranda iš to, kad jauti, ką nori pasakyti kitam žmogui, bet nežinai kaip. Menas – laiškas kitam žmogui. Ir tą laišką parašyti yra labai sunku. Sunku yra surasti tinkamus žodžius, kad kitas žmogus susijaudintų dėl to, dėl ko esi susijaudintas pats. Kad jis apsikrėstų ta prasmės paieškos infekcija.

– Pjesėje pasitraukiantis vyresnės kartos menininkas jaučiasi nereikalingas, bet būtų galima sakyti, kad tokį pat jausmą patiria ir jaunas kūrėjas, dar tik pradedantis savąją karjerą. Kaip į tai žvelgiate spektaklyje? Ar jaunas dailininko mokinys tai išgyvena?

– Kai esame jauni, būname labai užtikrinti savo gabumais, nes tikime, kad esame labai talentingi, kad pasaulis turi nustebti nuo mūsų gelmės. Įsivaizduojame, kad padarysime milžiniškus perversmus. Stiprus tas jaunystės gaivalas, pasitikėjimas savimi ir kartu kuklumas, savo vietos neradimas. Turiu daug studentų, tad matau, kaip viskas vyksta, jie nori mokytis, bet taip pat neigia savo mokytoją. Nori kažką sužinoti greitai, bet dėkingumo lyg ir nėra. M.Rothko atlieka pikto, grėsmingo, žiauraus pedagogo vaidmenį. Jo mokinys Kenas yra išgalvotas personažas, nors realiai dailininkas turėjo ne vieną panašų mokinį. Keičiantis menui ir jo supratimui tarp jų kyla konfliktų, tačiau Kenas supranta jų prasmę. Mes siekiame, kad tie konfliktai nebūtų asmeniški. Nes jeigu geras mokytojas ant tavęs šaukia ar baisiai kažko iš tavęs reikalauja, jis nesiekia įžeisti asmeniškai, tai daugiau yra noras iš tavęs ištraukti maksimaliai tiek, ką tu tik gali duoti. Šioje vietoje mes turime puikų žiauraus ir faino pedagogo pavyzdį. Man yra labai suprantamas jo irzlumas ir piktumas, nes senka jėgos, tu kažko nebespėji. Senstant atsiranda labai daug skepticizmo, nepasitikėjimo pačiu savimi. Matai, kad atsiranda naujų formų, kurių nesupranti. Man atrodo, reikia išlaikyti savo braižą iki pat pabaigos, nebandyti pataikyti į laiką. Nes kiekvienas gyvename savo laiku ir turime džiaugtis, kad gyvename būtent jame.

– Teoriškai įmanoma kažką esmingo pakeisti ne tik vieną kartą gyvenime, bet ir skirtingais amžiaus tarpsniais. Ar jūs norėtumėte dar sykį kažką pakeisti teatro, meno istorijoje?

– Man atrodo, kad gyvenimas yra per trumpas, kad mes galėtume labai daug keisti. Jeigu pažvelgtume į meno istorijoje svarbių asmenybių biografijas, pamatytume, kad jie visi atranda savo braižą, atranda raktą, su kuriuo bando atrakinti savo gyvenimo skausmus, bando parašyti tą laišką žmonėms ir prie jo lieka. Ar jis tampa romantiku, ar absurdo kūrėju. Jie visi turi išskirtinį braižą. Aš pats visą gyvenimą teatre siekiau emocijos. Norėjau, kad teatras būtų ne vien tik formos kalba, kurią aš taip pat gerbiu ir myliu, bet kad jis būtų pripildytas tikros, žiūrovą veikiančios emocijos. Visą laiką buvau įsitikinęs, kad teatras yra empatija, kad jis emocija apkrečia žiūrovą. Kaip kad žmogus atėjęs į laidotuves per šią formą – verkiančius žmones, ašaras, tikras stiprias emocijas – apsikrečia būties klausimu, nors gal ir nepažįsta to žmogaus. Mano kelias buvo noras ieškoti emocionaliosios teatro pusės. Ir toliau einu tuo keliu ir nenoriu daryti to, ko aš nelabai ieškojau ir ko nemoku. Jeigu menininkas pradeda eiti tam tikru keliu, jis turi eiti į to kelio gelmę, o ne blaškytis paviršiuje. Žinoma, visais laikais buvo paviršutiniškumo. Šiandien jo taip pat daug. Labai gausu informacijos, kurią gali gauti labai pigiai, tad vyksta labai daug vogimo, kopijavimo, perdirbimo.

– Bet dėl lengvai prieinamos informacijos gausybės šiandien sunku atrasti kažką naujo...

Raudona – vilties kalba. Tai yra tai, ko mums trūksta gyvenime – to šviesumo.

– Nereiktų manyti, kad M.Rothko atrasti kažką naujo buvo lengva. Kaip ir visiems kitiems garsiems menininkams. Kiek reikėjo laiko, tarkim, kad atsirastų J.S.Bachas? Kiek reikėjo keliauti, kad atsirastų W.A.Mozartas, F.Schubertas tuomet A.Schönbergas? Visi teatro istorijoje svarbūs režisieriai? S.Beckettas su E.Jonesco? Tai yra labai ilgos kelionės. Pamenu, buvo laikas, dauguma rašė vien tik absurdo dramas, ir galvojo, kad bet kokia nesąmonė yra absurdas. Ir šiandien yra tik kelios pavardės, kurios yra svarbios. Kiek nedaug liko iš tos gausos, kuri save vadino absurdo rašytojais. Taip pat ir dailės, poezijos sferose. Reikia ieškoti to, ką naujo galiu tame laiške žmogui parašyti apie meilę, mirtį, džiugesį, likimą, šypseną, liūdesį. Ką naujo galiu pasakyti apie tą patį, nes visi mes kalbame apie tuos pačius dalykus. Kai aš atėjau į teatrą, jis man patiko toks, koks buvo, bet man atrodė, kad jis galėtų būti emocionalesnis, kad aktoriai galėtų kurti emocionalesnius vaidmenis. Tik tiek. Reikia surasti tai, ką galima būtų pataisyti, o ne griauti.

Buvau kartu su aktoriais nuvykęs į M.Rothko muziejų Daugpilyje (šiame mieste gimė dailininkas). Mes susiduriame su tokiu menininku, kuris šiandien vertas didžiulio dėmesio, jo paveikslai dabar parduodami brangiausiai. Pavyzdžiui paveikslas "Oranžinė, raudona, geltona" prieš šešis metus buvo parduotas net už 87 mln. dolerių. Tai yra iki šiol brangiausiai parduotas paveikslas šiuolaikinio meno srityje. Susiduriame su menininku, kuris ieškojo pokyčio, naujo žvilgsnio į dailės puslapį. Vien tai, kad mes prie jo prisiliečiame, yra nuostabu. Nuostabu bus ir tai, kad žiūrovai išgirs šią pjesę. Esu labai nustebęs, kad ji parašyta visai ne amerikietišku stiliumi. Amerikoje tiek daug blizgučių, populiaraus, lengvo gyvenimo, tokio laisvalaikio gyvenimo, ir staiga šiame kontekste pasirodo tokia pjesė.

– Pjesę dramaturgas pavadino "Raudona" inspiruotas M.Rothko paveikslo tokiu pat pavadinimu, kuris, anot dailininko tyrinėtojų, perteikė žmonijos tragediją metafiziniame kontekste. Kokią prasmę ši spalva įgis spektaklyje?

– Pjesėje raudona spalva reiškia viltį. Dailininkas pjesėje sako, kad žmonės turi mažytę viltį – tą raudoną – ir tuomet gyvenimas jiems darosi pakenčiamas. Raudona – vilties kalba. Tai yra tai, ko mums trūksta gyvenime – šviesumo. Pjesė yra patepta mirties nuojauta, nors joje kiek tiesmukiškai tai atskleidžiama, yra ir kraujo, savižudybės momentas, mes spektaklyje to atsisakėme. Nors šis menininkas iš tikrųjų nusižudė gana brutaliai, savo dirbtuvėje persipjaudamas venas. Jis prarado viltį. Jo darbų ekspresijoje stipriai jaučiasi noras prisiliesti prie nežinomybės. Tragiškumo momentas juntamas visoje pjesėje, bet nesistengiame jo perdėtai akcentuoti, nes šis personažas yra tragiškas pats savaime. Konfliktais, kurie vyksta jame pačiame.

– Dramaturgas J.Loganas žinomas kaip ne vieno garsaus filmo scenarijaus autorius. Tačiau jo kūryba buvo pastebėta tik praėjus dešimčiai metų nuo to laiko, kai jis parašė savo pirmąją pjesę. Ką patartumėte jaunam menininkui, siekiančiam savo ambicijų, bet kurio dar neaplankė sėkmė? Ar kantrus laukimas galėtų būti pagrindinis kūrybinės sėkmės receptas?

– Man atrodo, kad dramaturgo atveju tai net nėra laukimas, nes nemanau, kad jis tuos metus nieko nedarė ir laukė. Jis dirbo toliau. Tikrai nelinkėčiau kam nors tiesiog laukti. Netikiu šia prasme nesėkme, nes kiekviena priežastis turi pasekmę. Tikėjimas ir nuolatinis darbas anksčiau ar vėliau atneša vaisių. Kad ir po mirties. Taip, menininkas būna patenkintas, kai jį pastebi, bet juk ne dėl to jis dirba. Linkėčiau jauniems žmonėms paprasčiausiai dirbti, susikoncentruoti ir galvoti apie tai, ką aš noriu kitam pasakyti savo darbu, o ne galvoti apie šlovę ir pinigus. Visa tai ateina kur kas vėliau. Ir to niekada nebus gana, tad vaikytis šlovės ir pinigų tikrai nereikia.

O vienadieniai sublizgėjimai greitai pasibaigia, tokių pavyzdžių aplink mus gausu. Mūsų gyvenime tų skraidymų ir staigių nutūpimų matome daug. Kai tik atgavome nepriklausomybę, visiems atrodė, kad ta blizganti vienadienė šlovė yra labai stipri, ir visi bandėme tą įrodyti. Tą patyrėme ir su krizėmis, su pinigais, net su paskolomis, su kuo tik nepatyrėme. Vaizdavome, kad viskas pas mus dabar yra kitaip. Bet iš esmės viskas buvo taip pat, keitėsi tik forma. Žmogus gyvena savo gyvenimą ir turi gerai jaustis, tad jeigu jaunas menininkas jaučiasi blogai kažką kurdamas, tuomet palinkėčiau jam nustoti tai daryti ir imtis to, ką darydamas jis jaučiasi gerai, laimingas.

– O ko palinkėtumėte žiūrovams? Ar reikėtų į spektaklį ateiti kažkaip ypatingai nusiteikus?

– Kaip yra pasakęs vienas šiuolaikinio meno kritikų, žiūrovas ateina į spektaklį ar kurį kitą renginį kaip į pikniką, atsinešdamas savo paties patiekalą ir jį valgo. Jeigu jis bus labiau pasiruošęs, valgys skaniau. Kitaip tariant, kokį patiekalą jis atsineš, toks ir bus piknikas. Mes viliamės, kad sudominsime žiūrovą, jog jis išėjęs pradės domėtis, kas buvo tas M.Rothko, kas apskritai yra menininkas. Spektaklyje veikia du lygiaverčiai poliai – jaunystė ir senatvė, todėl spektaklis neturi amžiaus cenzo ir turėtų būti įdomus bet kurio amžiaus žmogui. Tad nuoširdžiai kviečiu visus!

Spektaklio "Raudona" kūrybinė komanda: režisierius – Valentinas Masalskis, dailininkas – Mykolas Sauka, kompozitorė – Nijolė Sinkevičiūtė. Vaidina: Valentinas Masalskis, Mantas Zemleckas, Donatas Želvys.

Premjeros:

Lapkričio 22 d. 18 val. Klaipėdoje, Kultūros fabrike;

Lapkričio 23 d. 18 val. Vilniuje, Menų spaustuvėje;

Lapkričio 25 d. 15 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre;

Lapkričio 27 d. 18 val. Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre.

Gyvenimas ir teatras

Šiuolaikinio amerikiečių scenaristo ir dramaturgo Johno Logano pjesės "Raudona" centre – viena ryškiausių XX a. pokario šiuolaikinio meno asmenybių Markas Rothko. Veiksmas vyksta šeštajame dešimtmetyje Niujorke, dailininko studijoje. Dailininko padėjėju įsidarbina jaunas tapytojas Kenas. Tuo pat metu Rothko gauna užsakymą sukurti monumentalius tapybos darbus prabangiam restoranui "Four Seasons", naujai suprojektuotame tuomečio Amerikos architektūros pažibos Ludwigo Mieso van der Rohe pastate. Jaunasis M.Rothko padėjėjas Kenas ginčija mokytojo pasirinkimą. Apsilankęs restorane ir pamatęs, kad jo darbai čia taptų tik visuomenės elito susibūrimų apipavidalinimu, M.Rothko nutraukia susitarimą ir grąžina užsakovo pinigus.

M.Rothko tvirtai laikėsi nuomonės, kad menininko tiesa yra svarbiau už visuomenės interesus: Mene mūsų visuomenė skonį vertina labiau už tiesą ir keičia savo skonius kaip kepures ar batus. Ir nors M.Rothko nepaliko mokinių, jo kūrybinė pozicija įkvepia ne vieną jauną menininką. Ryšio su jaunyste, nauja karta savo spektaklyje ieško ir M.Rothko vaidmenį kuriantis Valentinas Masalskis, dirbantis kartu su trimis jaunais menininkais.

1903 m. Latvijoje gimęs Markusas Rothkowitzas 1913 m. su savo šeima emigravo į JAV. Ten pakeitė pavardę į Rothko. 1921 m. įstojo į Jeilio universitetą, kurį po dvejų metų metė. 1925 m. pradėjo mokytis Parsono dizaino mokykloje pas dailininką Arshile’ą Gorkį, kuris jam, kaip ir daugeliui abstrakčiojo ekspresionizmo atstovų, padarė didelę įtaką.

Savo meninę kalbą M.Rothko sukūrė 1947 m. Kritikas Clementas Greenbergas ją pavadino spalvų lauko tapybos terminu. Tai stilius, kuriam būdingos didžiulės atviros erdvės ir išraiškingos spalvos. M.Rothko buvo vienas šio stiliaus pradininkų. "Atrodė, kad jo spalvoti stačiakampiai dematerializuojasi į gryną šviesą", – rašė MoMA (modernaus meno muziejaus Niujorke) buvęs tapybos ir skulptūros vyriausiasis kuratorius Williamas S.Rubinas.

Likusius savo karjeros metus M.Rothko praleido tyrinėdamas beribes įvairių formų ir spalvų bei stačiakampių išdėstymo spalviniuose laukuose galimybes. 1968 m. dėl sunkių nerimo pilnų metų ir dėl to atsiradusio polinkio į žalingus įpročius, dailininko sveikata ėmė prastėti. Nepaisydamas gydytojo nurodymų, M.Rothko toliau kenkė savo sveikatai, tačiau, kad sumažintų organizmo patiriamą krūvį, sumažino savo drobių dydžius, o aliejinius dažus pakeitė akriliniais. M.Rothko mirė 1970 m. sulaukęs 66-erių, palikdamas savo darbus, kurie po jo mirties pelnė komercinę sėkmę.

J.Loganas – amerikiečių dramaturgas, scenaristas, kino ir televizijos prodiuseris. Pirmąją pjesę "Niekada nenusidėjęs" parašė 1985 m., bet tik po dešimtmečio buvo pastebėtas jo pirmasis scenarijus televizijos filmui "Tornadas". Didžiausią pripažinimą J.Loganas pelnė už scenarijus filmams "Gladiatorius" (2000, rež. Ridley Scottas), "Aviatorius" (2004, rež. Martinas Scorsese), "Svynis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas" (2007, rež. Timas Burtonas), Williamo Shakespeare’o pjesės adaptaciją filmui "Koriolanas" (2011, rež. Ralphas Fiennesas) bei scenarijų apie legendinį amerikiečių knygų redaktorių Maksą Perkinsą filmui "Genijus" (2016, rež. Michaelis Grandage).

Dirbdamas Londone J.Loganas apsilankė galerijoje "Tate Modern". Ten pamatė M.Rothko tapybos darbų seriją. "Tiesą sakant, manęs niekada nežavėjo paveikslai, bet šiuose Rothko darbuose slypėjo kažkokia galinga jėga, ta jėga vibravo rimtimi ir skleidė kūrinio galią", – įspūdžiais dalijosi J.Loganas. 2009-aisiais jis parašė pjesę "Raudona", kuri autoriui pelnė "Tony", "Drama Desk" ir Niujorko "Outer Critics Circle" bendruomenės apdovanojimus.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių