Ramybės vis nedavė klausimas, kodėl lenkų muzikantai pasivadino lietuviškai  –  „Trys saulės“. Todėl brūkštelėjau grupei žinutę feisbuke. Kitą dieną sulaukiau malonaus atsakymo. Galų gale virtualus pokalbis baigėsi tuo, kad sutarėme padaryti interviu ir paskleisti žinią Lietuvos muzikos mėgėjams apie „Tris saules“. Pokalbis su grupės nariais Arturu Krychowiaku (A.K.), Dominika Korzeniecka (D.K.) ir  Marcinu Dymiteriu (M.D.).

– Teko girdėti, kad Marcinas sutiko Arturą, pastarojo soliniame koncerte, o vėliau prie jūsų prisijungė Dominika. Taigi, kada tiksliai susikūrė „Trys saulės“?

M.D.: Man regis, kad buvau tarsi savotiškas mediatorius „Trims saulėms“. Su Dominika esame pažįstami jau kelerius metus ir dar iki susikuriant grupei mūsų keliai susikirsdavo įvairiuose projektuose, tarp jų ir audiovizualiniuose. Susipažinome netoli pasienio esančiuose Seinuose, kas, man regis, taip pat svarbu, turint omeny mūsų bendradarbiavimą. O „Trijų saulių“ pradžia buvo tada, kai nusprendėme pagroti kartu, nors ir ilgokai nepavyko atrasti visiems tinkamo laiko. Tada jau kirbėjo viltis, kad tai gali virsti gera muzika.

– Kaip ir kada jūsų gyvenime atsirado muzika? Ar jautėte jai potraukį nuo vaikystės?

M.D.: Garsai mane domino nuo vaikystės. Pirmieji mano instrumentai – vazonai, virtuvės rakandai ir mažytė vaikiška gitarėlė. Pasitelkęs šiuos instrumentus bandžiau kurti muziką ir virtuvėje sugrojau pirmąjį savo koncertą.

D.K.: Mano namuose visuomet skambėdavo muzika, bet pradėjau groti perkusiniais instrumentais tik sulaukusi 15 metų.

A.K.: Su muzika mane supažindino mano mama. Klausydavomės Lenkijos roko grupių, tokių kaip „TSA“ ar „Lady Pank“, įrašų. Pirmasis koncertas, kuriame apsilankiau, – bliuzo atlikėjo ir gitaristo Tadeuszo Nalepy. Buvau dar ikimokyklinukas. Gitara namie atsirado gana anksti, bet ja susidomėjau tik paauglystėje.

– Marcinas turi savo solo projektą „Emiter“, taip pat yra dirbęs prie projekto „Mapa“, su grupe „Ewa Braun“ ir kitais.  O jūs, Arturai ir Dominika, ar be „Trijų saulių“ dar grojate kitose grupėse?

A.K.: Mano pagrindinis projektas – „Nowa Ziemia“. Nors laikau jį labiau solo reiškiniu, tačiau 2017 m., kartu su Michału Banasikiu („Octopussy“) ir Dawidu Adrjanczyku („Akpatok“) įrašėme albumą. Taip pat groju grupėje „Sunwôrm“.

D.K.: Nuo dešimties metų groju Seinų teatro klezmerių orkestre, tai mano pirmoji grupė. Persikėlusi į Varšuvą pradėjau muzikuoti „Tania O.“, „Pochwalone“, „Haunted River“ kolektyvuose, taip pat bendradarbiauti su režisiere Anna Smolar. Parašiau muziką jos spektakliams „Žydų aktoriai“ (lenk. „Aktorzy Żydowscy“) Žydų teatre, Varšuvoje, bei „Pelenė“ (lenk. „Kopciuszek“), Senajame Krokuvos teatre. 

– Kodėl pasirinkote pavadinimą „Trys saulės“? Tai juk lietuviškas pavadinimas.

A.K.: Ieškojome įdomaus pavadinimo. Nesinorėjo nieko nei lenkiško, nei angliško, be to, dar ir Dominika iš Seinų, kurie įsikūrę greta Lietuvos ir Lenkijos pasienio. Todėl „Trys saulės“ pasirodė visai tinkamas variantas, gražiai skambėjo ir turi įdomią reikšmę.

Vardas įpareigoja. „Trys saulės“ tikrai gerai skamba ir reiškia fenomeną, optinę iliuziją, kažkuo panašią į garso sklidimą ore.

M.D.: Vardas įpareigoja. „Trys saulės“ tikrai gerai skamba ir reiškia fenomeną, optinę iliuziją, kažkuo panašią į garso sklidimą ore (turimas omeny astronominis trigubos saulės reiškinys, anglosaksiškoje tradicijoje vadinamas saulės šuniuku (sun dog), kuris susidaro atmosferoje esančiuose ledo kristaluose lūžtant saulės spinduliams, – aut. past.)

– Klausimas Dominikai. Esate iš Seinų, kuriuose gyvena lietuvių kilmės žmonių bendruomenė, galbūt turite lietuviškų šaknų ir (ar) kalbate lietuviškai?

D.K.: Deja, nekalbu lietuviškai, o ir lietuviškų šaknų neturiu.

– O jūs, Arturai ir Marcinai? Turite kokių nors ryšių su Lietuva? Galbūt yra tekę lankytis?

M.D.: Kartą teko lankytis Lietuvoje, grojau festivalyje Vilniuje. Nepažįstu daug žmonių iš Lietuvos, bet tąsyk pasirodžiau su Justinu Važnevičiumi. Vėliau buvo išleistas sutartinių įkvėptas įrašas, prie kurio turėjau progos prisidėti. Jis buvo pristatytas pasienio regione (turimas omeny 2013 m. Seinuose pristatytas projektas „Muzyka Miejsca – Sutartines“, – aut. past.).

Taip pat mane domina tai, ką lietuviai veikia elektroninės bei šiuolaikinės muzikos baruose. Nemažai įrašų yra pasirodę „Bołt Records“ kataloge (ši Lenkijos leidybinė kompanija yra išleidusi Arturo Bumšteino, Antano Jasenkos, Antano Kučinsko, Ginto Kraptavičiaus įrašus, – aut. past.). Tiesiog puiki muzika! O grįžtant prie sutartinių, tai jos man buvo didžiulis atradimas ir įkvėpimas.

A.K.: Man niekada neteko lankytis Lietuvoje.

– Rugpjūčio 30 d. buvo išleistas jūsų debiutinis albumas keistu pavadinimu „***“. Ar jis turi kokią nors prasmę?

M.D.: Šios trys žvaigždutės tarytum grafinis trijų saulių atitikmuo. Poetiniame, literatūriniame lauke tai, regis, neturėtų jokios reikšmės. Ir tai puiku. Neprivaloma visuomet būti konkrečiam. Galima palikti laisvę interpretacijoms.

– Gal galėtumėte papasakoti plačiau apie albumo idėją? Ką šiuo įrašu norėjote pasakyti klausytojui?

M.D.: Nediskutavome apie „Trijų saulių“ reikšmę. Tai instrumentinis albumas, atvira istorija be jokios lyrikos. Suteikiame laisvę garsui ir klausytojas, norėdamas pasinerti į vidinę kelionę, turės įdėti pastangų, susikoncentruoti. Tie garsai kiekvieną gali veikti skirtingai. Nesistengiame nieko primesti, tiesiog garsinėmis struktūromis pagalba bandome kurti tam tikrą energiją nenutuokdami, ką kiekvienas klausantysis atras. 

– Galbūt nesutiksite, bet manau, kad postrokas kaip žanras jau išgyveno savo piką, tačiau šis stilius vis dar išlieka gyvybingas. Sakykite, kuo jūsų albumas ir „Trys saulės“ yra kitokie, žvelgiant į daugybę kitų žanro grupių?

M.D.: Postrokas, kaip ir daugelis terminų, turi savo istorinį kontekstą. Tačiau nevertėtų į „Tris saules“ žvelgti tik iš šio žanro perspektyvos. Mes esame roko grupė, eksperimentuojanti su forma, galbūt grojanti perkusinį-gitarinį ambientą. Tai muzika, gimusi tam tikru momentu, tai mūsų muzika. Ir mes nežinome, kur ir kaip toliau pasuks muzikinės tendencijos.

Pasaulyje yra daugybė muzikos. Netgi tai, kad kažkas kažko ieško ir klausosi dažnai tėra atsitiktinumas. Ginčus dėl unikalumo, populiarumo paliekame popžvaigždėms. Mūsų albumas skirtas klausytojams, kurie nori išgirsti, kaip groja mažai kam žinomas trio.

Mes esame grupė, kuriai svarbus akustinis garsas – perkusija, ir tai pabrėžiame. Būtent todėl, manyčiau, esame daugiau nei postrokas. Kartais pagalvoju, kad grojame folkmuziką.

A.K.: Mūsų muzikoje galima aptikti postroko elementų: tai tie patys rokui būdingi instrumentai, naudojame smičių gitaros stygoms užgauti bei nesilaikome tradicinės kūrinių struktūros, tačiau nekuriame tik šio žanro muzikos. Neidentifikuojame savęs su šiuo žanru, bet ir nekritikuojame jo. Tikrai mėgstu klausytis postroko, ypač tokių grupių kaip „Tortoise“ ar „Mogwai“.

– „***“ išleido „Instant Classic“ leidybinė kompanija. Tai vienas įdomiausių firmos ženklų šių dienų Lenkijoje. Esu girdėjęs, kad Maciekas Stankiewiczius ir Arkadiuszas Młyniecas, kompanijos savininkai, nemėgsta, kai jiems siunčiami parodomieji įrašai, o verčiau patys ieško įdomių grupių. Tad kaip atsidūrėte jų kataloge?

M.D.: Užbaigę darbus prie įrašų, juos išsiuntinėjome. Į pasaulį paleidome keletą parodomųjų įrašų. „Instant Records“ atsiliepė ir išreiškė susidomėjimą. Jiems patiko mūsų skambesys, o mums tai buvo puikios naujienos.

– Debiutinis albumas sudarytas iš gyvų koncertų metu įrašytos medžiagos. Dominika yra minėjusi, kad „kai pasirenki darbo su gyvai įrašyta medžiaga kelią, priartėji prie tiesos. Tai, ką girdi įraše, yra tai, ką girdi koncerte“. Būčiau linkęs pritarti tokiam požiūriui. Koks yra jūsų požiūris į koncertinę veiklą apskritai? Ar būtumėte linkę groti kiekvieną pasitaikiusia proga ar geriau rečiau, tik tam tikromis progomis?

M.D.: Koncertavimas – tai natūrali grupės veikla, bet ne vienintelė. Kiekvienas mūsų turi darbus, repetuoja, mąsto apie muziką, keliauja. Būna laikotarpių, kai nieko neveikiame. Dabar yra numatyti keli koncertai, bet pasaulyje tiek daug premjerų, įrašai taip greitai sklinda. Prieš metus išleistas įrašas jau tampa senas. Žinoma, po koncertų ateina metas kitiems darbams, kitiems momentams.

– Pakalbėkime apie muzikinę sceną Lenkijoje. Jei atvirai, manau, kad turite tikrai gilias džiazo, klasikinės ir akademinės, metalo ir roko muzikos tradicijas ir šiomis dienomis matau daugybę įdomių grupių, festivalių, įrašų kompanijų, bet galbūt taip atrodo dėl to, kad žvelgiu iš šalies. O kaip jums patiems atrodo jūsų šalies scena? Jei dabartinę sceną palygintume su praėjusiais dešimtmečiais, ar ji atrodytų tokia stipri?

A.K.: Tu visiškai teisus. Turime daug gerų grupių, festivalių, vietinių įrašų kompanijų, tačiau susiduriame su gerokai sumažėjusiu koncertų lankomumu, ypač tų grupių, kurių muzika nėra būdinga daugumai. Neretai jų koncertuose susirenka tik bičiuliai ar šeimos nariai. Taip pat pastebiu ryškių tribute tipo projektų proveržį. Man tai nelabai patinka, ypač kai originali grupė vis dar aktyvi ir groja.

Labai vertinu improvizacinius koncertus, kai susirenka muzikantai, kurie retai, o kartais net niekada anksčiau nebuvo kartu groję. Pas mus Trimiestyje (turimas omeny Gdanskas-Sopotas-Gdynė, – aut. past.) šiais metais organizuojami keli tokio tipo koncertų ciklai: „Minus Jeden“, „Wolność, Kosmos, Improwizacja“. Pirmojo iniciatorius – mūsų grupės narys Marcinas.

M.D.: Per pastaruosius 20 metų Lenkijoje įvyko daugybė pokyčių. Tapo paprasčiau įsigyti geresnių instrumentų, išsivystė stiprūs festivaliai, bet nebūčiau linkęs visko absoliutinti, nes prapultų tam tikros detalės. Mano įsitikinimu, be galo svarbios yra mažosios iniciatyvos, tendencijos, apie kurias niekas nekalba, apie kurias nutyli medijos. Būtent jose gali apčiuopti muzikinį pulsą, kuris mane labiausiai žavi. Tačiau naujų vietų, kuriose galėtų būti rengiami tokio tipo koncertai, neatsiranda. Didieji festivaliai tapo strategijų, politikos, vadybos dalimi ir bando nubrėžti, kas yra svarbu, populiaru. Muzika juose, netgi toji labiausiai nepriklausoma, tampa preke. Tos mažosios iniciatyvos, gerai organizuoti mažieji renginiai bei festivaliai, orientuoti į siauresnį klausytojų ratą, yra ne mažiau svarbūs. Puiku, kai įsitenka didžiosios, vidutinės ir mažosios iniciatyvos, bet problemų kyla tada, kai vienas festivalis bando uzurpuoti vietos muzikinį gyvenimą.

D.K.: Taip pat palaikau mažąsias iniciatyvas. Renginiai ir koncertai, kurie organizuojami DIY principu, – artimiausi mano širdžiai. Nesuku galvos dėl tų auditorijų, kuriose būna beveik tik draugai ir šeimos nariai. Svarbiausia, kad kažkas ateitų į koncertus ir palaikytų ten grojančius, nes grupėms tai labai svarbu. Be to, tai skatina imtis naujų renginių, dirbtuvių ar diskusijų organizavimo.

– Gal galėtumėte Lietuvos publikai parekomenduoti, jūsų manymu, įdomių ir naujų Lenkijos grupių?

M.D.: Rekomenduočiau Hubertą Zemlerį, Wojteką Kurką ir projektą „Bastard“.

A.K.: Šiais metais man didžiausią įspūdį paliko grupės „Rito“ ir „Lasy“.

D.K.: Siūlyčiau atkreipti dėmesį į „LOTTO“, „Jazz Band Młynarski – Masecki“ bei „Hańba“.

– Ir trivialus klausimas – kokie jūsų ateities planai? Galbūt nauji projektai, įrašai, koncertai (pvz., Lietuvoje)?

A.K.: Planų koncertuoti turime visada, bet ne viskas taip paprasta. Dirbame prie kitų projektų – ir ne tik muzikinių, tad suderinti visiems tinkamą laiką ne visada pavyksta, bet su malonumu pagrotume Lietuvoje. Tik pakvieskite.

M.D.: Spalį turėsime keletą koncertų su „Trimis saulėmis“ (interviu darytas rugsėjo pabaigoje – aut. past.). Neseniai „Field Notes“ serijoje publikavau keletą savo lauko įrašų iš Neapolio ir Lisabonos. Ateinančiais metais esu numatęs porą premjerų: naują „Emiter“ įrašą, o antroji lai būna staigmena.

D.K.: Spalį  grosiu su grupe „Pokusa“, visas projekto pavadinimas „Pokusa XXL“, taip pat tęsiu darbus su kitomis grupėmis, keliausiu. Kitaip tariant, laukia normalus gyvenimas.