„Kai kam atrodytų, kad reikia spręsti socialines problemas, paleisti valstiečius iš baudžiavos, o ne bažnyčias statyti, bet to laikotarpio didikams bažnyčios ar pompastiškų rūmų statymas, ypač brangios palydos per eisenas buvo svarbus dalykas“, – kalba istorikas.

Auksinės monetos – valstybės pasididžiavimas

Dvidešimties žmonių eisena iki prie Valdovų rūmų pastatytos auksinės arkos tikrai atkreipė dėmesį: baroko drabužiais pasidabinę miestiečiai, ant žirgo joja raitelis, o priekyje nešamos auksinės monetos. Baroko laikais laikinosios pergalės arkos mieste buvo statomos laimėjus svarbų mūšį. Pro jas žygiuodavo mūšio nugalėtojai, didikai ir visi miestelėnai.

Dažnai svarbiems šaliai įvykiams pažymėti būdavo nukaldinamos ir prabangios bei labai riboto tiražo monetos iš gryno aukso. Būtent tokių auksinių monetų replikas – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos auksinių monetų – 1, 5 ir 10 dukatų – dabar išleidžia ir Lietuvos monetų kalykla.

Šios monetos tęsia prieš dvejus metus pradėtą Lietuvos monetų kalyklos projektą, kurio tikslas – iš užmaršties prikelti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) auksines monetas. Auksinėmis monetų replikomis anksčiau atgimė valdovų Žygimanto Augusto ir Stepono Batoro auksinės monetos.

Lietuvos monetų kalyklos Rinkodaros ir komercijos skyriaus vadovas Modestas Katkevičius primena, kad dukatas – auksinis pinigas, kuris tuo metu cirkuliavo Lietuvoje: „Kiek tuo metu galėjai už jį nusipirkti, negaliu pasakyti, bet žinau, kad šiais laikais už vieną 500 metų senumo dukatą aukcionuose žmonės moka daugiau nei 100 tūkst. eurų.“

Pasak M. Katkevičiaus, tuo metu auksinis pinigas buvo mažiau naudojamas atsiskaitant – tai buvo kaip valstybės pasididžiavimo ženklas. „Tie pinigai buvo išleidžiami tam tikromis progomis. Manoma, kad 5 ir 10 dukatų monetos buvo išleistos Zigmanto Vazos 50-mečio ir Chotyno mūšio pergalės proga“, – kalba Monetų kalyklos atstovas.

Barokas – teatrališkas laikotarpis

Istorikas V. Liepuonius sako, kad Zigmanto Vazos laikotarpis LDK buvo klestėjimo periodas, nes tuo metu nebuvo labai sunkių epidemijų, kokios buvo XVII a. viduryje, ir labai alinančių, sunkių karų, nors pasienyje ar svetimose valstybėse ir vyko ne viena karinė kampanija. „Tai reiškia, kad valstybė turėjo pakankamai daug pinigų, kuriuos galima investuoti į meną, statyti bažnyčias, kurti tai, kas yra gražu. Todėl Vilnius iš to laikotarpio palikęs daugiausia ryškių ženklų ir yra labai gražus“, – teigia V. Liepuonius.

Anot jo, bendrame Europos kontekste barokas pasižymi labai dideliu dramatiškumu – tai labai teatrališkas, labai dramatiškas ir labai linkęs į kraštutinumus periodas: „Tas pats asmuo gali būti neįtikėtinai pamaldus per mišias ir paskui savo dvare – visiškas paleistuvis ir girtuoklis, bet tai jam tai neatrodytų kaip dviveidiškumas.“