- diena.lt inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Psichologijos studijos Briuselyje, darbas psichoterapijos kabinete, vadovavimas jaunųjų scenos menininkų organizacijai, šokio spektaklių kūrimas ir atlikimas – tikriausiai retai galėtume visa tai išvysti vieno žmogaus biografijoje. Tačiau būtent taip atrodo į „Naująjį Baltijos šokį“ šiemet atvykstančios Sabinos Scarlat gyvenimo aprašymas. Gegužės 4 d. choreografė Vilniuje pristatys šokio spektaklį „Uniforma“.
Scenoje, kuri virsta įspūdingu smėlio pilių miestu, S. Scarlat šoka drauge su Irene Russolillo. Šis spektaklis yra pirmoji kūrėjos asmeninė choreografija, kalbanti apie neišvengiamą kūrimo ir naikinimo ciklą bei beprasmius žmonijos troškimus. Apie „Uniformą“ ir svarbius gyvenimo posūkius – pokalbyje su S. Scarlat.
– Tikriausiai dažnai sulaukiate klausimų šia tema, tačiau kaip psichologija ir šokis jūsų gyvenime ėmė veikti kartu?
– Psichologija, o ypač – psichoanalizė, yra esminis mano mąstymo būdas. Per ją aš suprantu žmones ir net gamtą. Šokis man tapo įrankiu, kurį naudoju šia savo psichoanalitine vizija dalytis su kitais.
– Savo biografijoje minite esminį gyvenimo lūžį, kai supratote, kad trokštate būtent šokti. Ką prisimenate iš šios šokio kelionės pradžios?
– Puikiai prisimenu dieną, kai po paskaitų eidama gatve staiga pasijutau tokia lengva, lyg tuoj pakilsiu nuo žemės. Tai buvo toks stiprus jausmas, kad negalėjau jo pasilikti tik sau. Pamenu, iškart apie tai parašiau žinutę savo vaikinui. Tai buvo mano šokio kelio pradžia.
– Kaip manote, kokiems žmonėms geriausiai pasiseka įvaldyti dvigubas ar net trigubas profesijas?
– Nors dviguba ar triguba profesija gali nuskambėti šiek tiek nerealiai, susiduriu su vis daugiau įvairių žmonių, kurie dirba ne vieną ir ne du darbus. Manau, visi žmonės nori patirti kiek įmanoma daugiau gyvenimų, o šiam tikslui pasiekti šiandien turime daug galimybių. Žinoma, keleto profesijų išmanymas galų gale veda prie visų jų sumaišymo į vieną. Tai – pati svarbiausia dalis, nes visų turimų įgūdžių sintezė nulemia tavo išskirtinumą, tavo stilių! Aš pati kitame savo gyvenimo etape svajoju būti ūkininke, auginančia psichodelinius spalvotų grūdų laukus...
– Į Vilnių atvykstate su kūriniu, kalbančiu apie nenutrūkstamą destrukcijos ir atstatymo ritmą. Kas jus įkvėpė sukurti šokio spektaklį šia tema?
– Kai pirmą kartą atsivežiau smėlio į savo studiją, pirmiausia ėmiau daryti tai, ką darytų kiekvienas, – ėmiau statyti smėlio pilį. Statyti pradėjau automatiškai. Kai pilis buvo pastatyta, aš taip pat automatiškai padariau tai, ką padarytų kiekvienas vaikas, – ją sugrioviau. Tą akimirką supratau, apie ką bus šis kūrinys. Aplink save, gamtoje ir kultūroje pradėjau ieškoti pavyzdžių, kalbančių apie kūrimo ir naikinimo ciklą. Paaiškėjo, kad tokių pavyzdžių yra labai daug.
– Spektaklio „Uniforma“ fotografijos verčia nekantriai laukti unikalių smėlio objektų scenografijos. Kaip jums kilo idėja spektaklyje panaudoti smėlį?
– Smėlį pasirinkau, nes žaviuosi įvairiomis medžiagomis, tekstūromis, grynomis žaliavomis ir pojūčiais, kuriuos mums suteikia tų medžiagų lytėjimas. Socialiniame gyvenime dažniausiai svarbesniais už lytėjimą laikome regėjimą, girdėjimą ar net skonio pojūtį. Mes nesiliečiame viešose vietose. Išskyrus skaitmeninius ekranus, kuriuos liečiame gerokai per dažnai. Šokis man yra lytėjimas visomis prasmėmis.
– Smėlio pilys daugeliui asocijuojasi su nerūpestinga vaikyste prie jūros. Ką jos reprezentuoja jūsų scenoje?
– Mano tikslas buvo perteikti žmogaus maniją statyti, todėl kuriant scenografiją norėjosi ko nors masyvaus, architektūriško, matematiško. Tuo pačiu norėjau tą statymo maniją sumažinti iki smėlio pilies, miniatiūrinio miesto dydžio. Scenografijoje pilis supaprastinome iki abstrakčių figūrų, kurioms pastatyti prireikia visos dienos, šešių žmonių ir septynių tonų smėlio.
– Ar destrukcijos ir atstatymo ritmas natūralus ir neišvengiamas?
– Taip, destrukcija ir atstatymas yra natūralus procesas, pastebimas gamtoje. Net šimtametis miškas, per vieną dieną supleškėjęs liepsnose, sugeba atgimti. Tik mes, žmonės, kažkodėl labai daug dėmesio skiriame destrukcijos vengimui – daiktų konservavimui muziejuose.
– Kokią žinutę nešate šiuo darbu?
– Spektakliu „Uniforma“ noriu kalbėti apie destrukcijos, naikinimo svarbą, kurią pamiršo mūsų kapitalistinė sistema. Šiandien vyrauja požiūris, kad privalome statyti, augti, plėstis. Bet iki kur? Šio hiperaugimo neabejotinai laukia griūtis. Tačiau jei sugebėtume švelnesniais būdais destrukciją integruoti į savo kasdienius gyvenimus ir mintis, sulauktume daugybės pranašumų: atsinaujinimo, atgimimo, išsilaisvinimo. Taigi mano spektaklio tikslas – parodyti džiaugsmingų destrukcijos būdų!
– Kaip jums pavyko atrasti grožį šiuose procesuose, kurie mažai kam asocijuojasi su grožiu?
– Šokdama tarp smėlio pilių tiesiog supratau, kad pažeistos ir apgriuvusios pilys man daug gražesnės nei nepaliestos. Netobuli dalykai apskritai yra daug įdomesni. Pažvelkite į Milo Venerą be rankų – kažko trūksta, tačiau tai mums leidžia įsivaizduoti, mintyse projektuoti savo paveikslą. Todėl šokis smėlio pilių mieste leido suprasti, kad aš negriaunu scenografijos – aš ją tiesiog sukuriu iš naujo. Lygiai kaip vėjas ir lietus, kurie per tūkstančius metų iš naujo kuria ir formuoja kraštovaizdį.
– Kokius jausmus siekiate sužadinti auditorijai?
– Labiausiai noriu įkvėpti žiūrovus užlipti į sceną ir padėti mums pastatyti pilis iš naujo!
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Buvusioje areštinėje – sovietinės Lietuvos grimasos: nostalgijos kupinas gastronomas
Duris lankytojams vėl atveria alternatyvios kultūros erdvė buvusioje areštinėje, Vilniuje. Didelio susidomėjimo parodą apie gyvenimą sovietinėje Lietuvoje, kasdienius paprastų žmonių bandymus išgyventi, nepaisant buitį kausčiusio s...
-
4-oji Kauno literatūros savaitė jungs žemynus ir žodžius
Gegužės 8–12 dienomis Kaunas taps literatūros meka – čia jau ketvirtą kartą vyks tarptautinis knygų ir rašytojų festivalis „Kauno literatūros savaitė“. ...
-
Bibliotekos nurašytas knygas galės atiduoti tiems, kam jos reikalingos
Bibliotekos, prieš atiduodamos perdirbti nurašytas knygas, galės neatlygintinai perduoti jas fizinių ar juridinių asmenų nuosavybėn. Ketvirtadienį Seimas priėmė tokią galimybę suteikiančias Kultūros ministerijos parengtas Bibliotekų ...
-
Valdovų rūmuose atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą3
Valdovų rūmų Didžiajame kieme ketvirtadienį atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą. ...
-
„Nerk į teatrą“: interaktyvumas be amžiaus cenzo
Tarptautinis edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks jau keturioliktą kartą. Jo programoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 14 d. – pusšimtis edukacijų, dvi premjeros, a...
-
Pagerbti trys geriausi 2023-iųjų bibliotekininkai, įstaigos sutarė derinti veiksmus
Kultūros ministerijoje antradienį minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę pagerbti geriausi praėjusių metų šio sektoriaus specialistai, tuo metu bibliotekų asociacijos pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo. ...
-
Antrasis S. Dirsytės romanas: aplinkybių sutraiškyta herojė iki pabaigos kovojo už teisę išlikti
„Kai rašai istorinį romaną, išties, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizd...
-
O. Šurajevas rėžė Lietuvos teatralams: kas iš to vardo, jei jie „myžniai“116
Visuomenininkas Olegas Šurajevas abejingų nepalieka. Anot jo, dabar nėra laikas abejoti ir kalbėti miglotomis metaforomis. Jis teigė, kad atėjo laikas išreikšti aiškias pozicijas – be dviprasmybių, naudos ir kašt...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
Kultūros ministerija paskelbė konkursą vadovauti Nacionaliniam architektūros institutui2
Kultūros ministerija antradienį paskelbė konkursą į naujai įsteigto Nacionalinio architektūros instituto direktoriaus pareigas. ...