Žmonės į kiną ims vaikščioti kaip į muziejų, kad jame gyventų tėra svajonė, bet ji išsipildys, kai iš esmės pasikeis režisieriaus archetipas, LRT RADIJUI sako režisierius Aleksandras Sokurovas. Jo įsitikinimu, kad taip nutiktų, žmonės turi atskirti kino meną nuo vizualinio produkto.  Be to, įsitikinęs režisierius, reikėtų atsiriboti ir nuo techninių priemonių, dėl kurių mes iki šiol dar nesupratome, kas yra kinas.

– Savo filmuose nuolatos sugrįžtate prie mirties temos, ypač per kūniškąjį aspektą. Viena iš paplitusių versijų, kodėl atsirado menas, kalba būtent apie tai, kad menas yra pastanga nugalėti mirtį, kitaip tariant, įamžinti tai, kas neišvengiamai išnyksta. Bet ir patys meno kūriniai kaip fiziniai objektai gali būti sunaikinti, pranykti. „Frankofonija“ irgi prisiliečia prie mirties temos – Antrasis pasaulinis karas, laivas, gabenantis meno kūrinius ir patenkantis į audrą, galiausiai muziejus kaip meno kūrinių saugojimo nuo nebūties vieta. Kinas taip pat turi šią „ galią“, pavyzdžiui, pirmasis Lumiere`ų filmas, nufilmuotas Rusijoje, įamžino caro Nikolajaus antrojo karūnavimą – caro, kuris vėliau buvo nužudytas bolševikų. Ar matytumėte ryšį tarp kino ir muziejaus? Kaip jums kilo mintis kurti „Frankofoniją“?

– „Frankofonijos“ tema manyje jau labai seniai. Bet tam, kad ją suformuluočiau ir įgyvendinčiau, reikėjo rasti tinkamą formą ir laiką. Luvras man visą laiką buvo paslaptis. Mano supratimu, tarp pasaulio muziejų yra du išskirtiniai reiškiniai – Ermitažas ir Luvras. Tam, kad būtų sukurtas tokio masto reiškinys, kaip vienas iš šių muziejų, reikėjo, kad būtų ir žmonių skaičius, ir šalies dydis, kad būtų ryškios asmenybės, kurios pradėtų žvelgti plačiau nei skrandis ir piniginė.

Mane visuomet stebino tai, kad rusų imperatoriai suvokė, kaip tai svarbu ir leido didžiulius pinigus meno kūriniams, nors šalis buvo labai vargana. Luvro kolekciją sudarė daugiausia karo trofėjai. Tai, be abejo, yra tam tikras minusas. Luvro pliusas yra tas, kad žmogus, turėjęs tiesioginę įtaką jo įkūrimui, pirmasis suformulavo valstybinį poreikį turėti muziejaus instituciją –  tai prestižiška.

Menas taip pat yra prestižas. Dėl meno kūrinių, kad juos atvežtum ir eksponuotum, netgi galima aukoti kareivių gyvybes ir rengti karus. Tai tapo tam tikru galios, turto įrodymu.  Pinigai, auksas, brangenybės – savaime suprantama, o skulptūra yra meno kūrinys, kurį kartais neaišku, kaip įvertinti, kokia jo tikroji vertė. Tai buvo turbūt svarbiausia akimirka. Mane visą laiką domino, kaip valdžia pradeda suprasti, kad meno kūrimas ir tokių muziejų atsiradimas  yra valstybės prestižas. Tai pirma.

Antra, reikia pripažinti, kad muziejus egzistuoja ne dėl žiūrovų ar lankytojų, o tam, kad įgytų ir išsaugotų meno kūrinius.  Muziejų užduotis ne parodyti lankytojams, ką jie turi, o išsaugoti. Todėl čia žymiai didesnę erdvę užima saugyklos nei ekspozicija. Jeigu muziejai būtų elgęsi priešingai, gali būti, kad šiandien daug ko nebeturėtume. Šie sudėtingi muziejų veikimo principai mane labai domina, jie daug protingesni ir sudėtingesni nei bet kokia politikų veikla.

Be to, pastebėjau, kad muziejuose renkasi geriausi tų šalių žmonės, išsilavinę, išmintingi, suvokiantys meną ir politiką. Tai yra visuomenės grietinėlė. Užeikite į bet kurį muziejų Vilniuje ir iškart pamatysite, kas yra menotyrininkai, skyriaus vedėjai ir pan. Šiais žmonėmis galima didžiuotis.

Sankt Peterburge Ermitažo ir kitų muziejų darbuotojai – nuostabūs žmonės. Aš, kaip Rusijos pilietis, didžiuojuosi šiais žmonėmis. Jų aukštas kvalifikacijos lygis, jie turi aukštąjį išsilavinimą. Netgi sakyčiau, kad apsilankęs daugelyje pasaulio muziejų nemačiau tokio atsidavimo, kvalifikacijos ir kompetencijos, kaip Rusijoje.

Ši terpė mane visąlaik traukė. Leningrade, o dar prieš tai – Maskvoje, kai mokiausi institute, mano dėmesį visą laiką traukė muziejų ekspozicijos. Be to, Stalino laikais vyko kova dėl muziejų, daugelis šių muziejų juk galėjo išnykti. Niekas nedrįso prieštarauti Stalinui, tik muziejaus darbuotojai, visi kiti bijojo. Jie prieštaravo, kai, pavyzdžiui, meno kūrinius bandydavo parduoti už duoną ar kitus maisto produktus. Stalinas ne visada ignoruodavo muziejininkų prašymus. Taigi ši terpė nuostabi ir unikali. Man visada norėjosi joje dirbti, būti, pasižiūrėti iš vidaus. Todėl taip ilgai ir atsakinėju, nes be išsamaus atsakymo neįmanoma.

– Žmonės ims vaikščioti į kiną kaip į muziejų – ne tam, kad prastumtų laiką, bet kad jame gyventų, tiki Carlos Reygadas.    

– Tai svajonė, bet ji išsipildys, kai iš esmės pasikeis režisieriaus archetipas. Kai žmonės atskirs kino meną nuo vizualinio produkto ir aiškiai tai išsakys. Kai prie kino kūrimo bus prileidžiami tik rafinuoti žmonės, aukščiausio meistriškumo, apsišvietę ir išsilavinę, tada kinas taps elitiniu amatu. Tai įvyks tik tada.

Žiūrovui reikia paaiškinti, kad atėjus į „multipleksus“, jis tiesiog išmaino tris gyvenimo valandas į tą nesąmonę, kurią mato ekrane. Jis turi suprasti, kad tos trys valandos niekada nebesugrįš. Jis sumokėjo ne 10 ar 15 eurų, o trimis valandomis savo negrįžtamo gyvenimo. Tegu jis suskaičiuoja, kas jam vertingiau – trys valandos gyvenimo ar 20 eurų, kuriuos galima bet kada užsidirbti. Bet dauguma žmonių yra pasiruošę save žudyti, trumpinti gyvenimą – tai yra mūsų laiko žymė.

Šiaip jau šituose „multipleksuose“ prieš projekciją turėtų pasirodyti įžanginis titras: „Mielas žiūrove, jūs atėjote į kino parduotuvę, čia jums parduoda vaizdinį. Kino teatro direktorius ir sukūrusieji šį vaizdinį nėra atsakingi už jūsų sielos apsaugą ir už tai, kas atsitiks, kai įžengsite į anapusybę ir jūsų ims klausinėti, ką gyvenime regėjote, ką veikėte.“

Kol to nevyksta, reikia atskirti kinematografą nuo vizualinio produkto ir daryti viską, kad kinas taptų mažiau prieinamas žmonėms, kurie galėtų  juo ir neužsiimti. Šiandien režisieriumi gali būti bet kas. Nežinau nė vieno žmogaus, kuris negalėtų nebūti režisieriumi. Pažįstu žmonių, kurie negali būti gydytojais, mokytojais, lakūnais ar inžinieriais, tačiau nė vieno negalinčio nebūti režisieriumi. Štai jums ir rezultatas.