Šiuolaikinio šokio atlikėjoms kadaise teko lyginti ir N. Campbell kelnaites

Šiuolaikinio šokio atlikėjos ir choreografės Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė atstovauja naujajai menininkų kartai – jauniems žmonėms, kurie nestovi vietoje ir nelaukia, kol projektai ir vaidmenys jiems bus pasiūlyti.

Jos drąsiai imasi įgyvendinti savo kūrybines idėjas ir svajones. Nepriklausomos menininkės, dirbusios skirtingų choreografų ir režisierių komandose, už savo bendrą debiutinį darbą – šiuolaikinio šokio performansą „B ir B dialogas“ nominuotos šių metų Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui. Jaunoms atlikėjoms pati nominacija yra tarsi nedidelis įrodymas, kad juda teisingu kūrybiniu keliu. Įvertinimai ir įsibėgėjanti karjera suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, tačiau atlikėjos pripažįsta, kad kartais reikia didelių valios pastangų nepasiduoti esamai kultūros sistemai ir visko nemesti. Tačiau į klausimą, ar įsivaizduoja save be šiuolaikinio meno scenos, abi atsako trumpu ir užtikrintu – „ne”.

Apie jauno menininko kelią, sunkumus ir išbandymus, kuriamus personažus, įkvėpimo ieškojimą „Instagram” ir apie tai, ką turi bendro su Naomi Cambell, kalbame su menininkėmis A. Lisičkinaite ir G. Grinevičiūte.

- Kaip jūsų gyvenime atsirado šokis?

Agnietė Lisičkinaitė: Šokti pradėjau būdama šešerių, kai tuo metu lankytos dainavimo studijos mokytoja mano tėvams pasakė: „Gal jūs geriau šokius pabandykit, nes ji daugiau straksi nei dainuoja”.

Greta Grinevičiūtė: Šoku nuo mažens – lankiau visus įmanomus šokio būrelius, nenustygau vietoje. Pavyzdžiui, tėtis su močiute žiūri televizorių, o aš aplink juos nesustodama „maluosi”. Girdžiu juos sakant – „Greta, ko tu čia staipaisi prieš televizoriaus ekraną, juk nepermatoma”. Palangoje, kur augau, nebuvo išvystytos šiuolaikinio šokio kultūros, tačiau prisimenu, kaip namie arba mokykloje mėgau „išsidirbinėti” – judesiu, tekstu, muzikos pojūčiu. Ko gero, dabar tai galėčiau įvardinti kaip savotiškas šiuolaikinio šokio užuomazgas manyje.

- Šokio būreliai vaikystėje – pramoga. O kaip reagavo artimieji, renkantis šokio studijas? Ar nesiūlė rinktis kiek stabilesnių profesijų?

Agnietė: Tėtis norėjo, kad būčiau stomatologė, nes tuo metu taisėsi dantis ir dejavo, kaip tai brangu (juokiasi). Bet kadangi šokau nuo vaikystės, man regis, niekam nekilo klausimų, kokią specialybę aš rinksiuosi.

Greta: Šeima visada buvo itin atvira mano pasirinkimui, niekada neribojo ir neskatino rinktis kelių, kurie manęs netraukė. Šiuo atžvilgiu, pakankamai palankiai priėmė ir mano sprendimą stoti į šokio specialybę. Tiesa, pasiūlymų iš savo artimiausios aplinkos išnaudoti galimybes kitose sferose sulaukiu dar ir dabar.

- Tad nuoširdžiai, kiek kartų norėjosi viską mesti?

Agnietė: Studijuojant bakalauro trečiame kurse skambinau tėvams ir sakiau – „viskas, nebegaliu“. Trečiame kurse daugeliui būna krizė, kurią tiesiog reikia išgyventi. Magistro pirmame kurse jau rimtai buvau pradėjusi dvejoti, net prašymą išeiti parašiau ir pas dekanę pokalbyje buvau – atkalbėjo (šypsosi). Dabar labai džiaugiuosi, jog baigiau studijas. Nors sunkumų buvo daug – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos sąlygos, didžiulis krūvis, konkurencija, bet esminis ir sunkiausias, man regis, yra suvokimas, kad tai be galo sunki specialybė. Nuolat turi kovoti su valia, neleisti sau sustoti ir tobulėti. 

Greta: Buvau itin užtikrinta savo pasirinkimu. Kvestionuoti jį pradėjau tik kiek vėliau, kai studijos buvo baigtos. Tačiau studijų metais, išgirdusi klausimą – „ar tikrai nori čia būti” – mane apimdavo siutas. Nesuprasdavau, kaip žmonės gali klausti tokio klausimo, kai 24 valandas per parą skiri būtent šiai specialybei, kai atsiduodi šimtu milijonų procentų, kai logiškai nematai tame ekonominės naudos ar milžiniškų perspektyvų, dar tuo metu ne itin pripažintoje meno srityje. Tomis akimirkomis norėdavosi šaukti – kokia idiote jūs mane laikote? Jei nenorėčiau čia būti – tikrai nebūčiau. Ir pripažįstu, kartais kildavo minčių viską mesti ir išvykti į negyvenamą salą, kurioje su artimiausiais ir svarbiausiais žmonėmis galėtume sukurti savo bendruomenę, kurioje niekada ir prieš nieką nereikėtų „atsiskaityti”, kur visada visi darytų tai, ką iš tikrųjų nori ir nereikėtų teisintis. Tokių minčių vis dar kyla.

Pamenu, Agnietė citavo tėčio žodžius, kad darbas yra tuomet, kai tau moka. Tačiau kokia yra realybė šiuolaikinio šokio rinkoje?

Agnietė: Tėtis taip sako iki šiol (juokiasi). Ir iš dalies aš sutinku, bet ne pinigais viskas matuojama. Kartais projektuose dalyvauji dėl pažinčių, kontaktų, ateities planų, o tai irgi yra pelnas, tik kitoks. Pirmieji honorarai buvo juokingi , bet man atrodo, kad reikia nuo kažko pradėti. Dar ir dabar pasitaiko, kai rodai spektaklį Kaune ir atskaičiavus mokesčius bei kelionės išlaidas uždirbi 1 eurą. Patirtis! (juokiasi). Čia kaip ir bendrabutyje pagyventi studijuojant – būtina.

Gera: Pirmieji darbai ir honorarai – juokinga ir prisiminti – darbų buvo, o honorarų ne. Ir tai supranti, nes esi jaunas, nepatyręs, į pasiūlymus dirbti prie vieno ar kito projekto žvelgi kaip į patirtį, o visuomenės požiūris – juk darai tai, kas tau patinka, tai satisfakcija savaime turėtų būti tavo atlygis, tikrai nepadėjo greičiau įsitvirtinti finansiškai. Tačiau kiekvienas vaismedis subręsta ir pradeda duoti vaisius, jei tik jo nesuėda amarai. Sunki pradžia, o kam ji būna lengva?

- Sunkumo akimirkomis nepasvarstote apie darbą nuo 8.00 iki 17.00 val., su pietų pertrauka?

Agnietė: Niekada! Nors niekada nesakyk niekada, bet niekada....

Greta: Ne.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių