Raseinių šiuolaikinių muzikos festivalis. Ne itin rimto klausytojo žvilgsnis

Raseiniai jau nuo vaikystės vasarų laikų pasilikdavo dešinėje važiuojant jūros link, kairėje – nuo jos grįžtant. Visata nusprendė ir šiemet juose buvo sustota net keturioms dienoms. Matydavai pavadinimą ir iškildavo įsivaizduojami Raseiniai, o šį kartą visais kūno pojūčiais teko juos išragauti. Kodėl nuo taip toli pradedu? O todėl, kad muzikos festivalis yra ne tik koncertai, bet ir erdvė, klausytojai ir daug viso kito kas muziką supa, įskaitant ir pačius asmeniškiausius dalykus.

Penkių minučių erdvė

Kūrinių nesiklausiau dėmesingai, kompozitoriais nesidomėjau ir nesiruošiau nieko rašyti. Todėl visa tai tik atsitiktinės impresijos, tarsi būtų filmuojama kamera, pritaisyta šuniui prie ausies ar voverei prie letenėlės.

Raseiniai kyla į kalvelę ir leidžiasi nuo jos. Ši kilimą ir leidimąsi įrėmina trys aikštės, kurių pavadinimų nežinau. Apatinėje matosi "Maxima", stilingi eurosuoliukai, paaukštinimas (gal politikams sakyti kalbas prieš rinkimus?) ir zuja daugybė vilkikų. Aukštesnėje aikštėje stovi miestelio savivaldybė su įspūdinga gal 12 m aukščio skulptūra – vyžotu valstiečiu, išdidžiai iškėlusiu dešinę ranką. Apačioje parašyta: "Amžiais budėjau ir vėl nepriklausomybę laimėjau." Gera su juo identifikuotis. Ne generolas ant arklio ir ne istorinė asmenybė, tačiau dirbantis žmogus, kokie esame ir daugelis iš mūsų, įskaitant ir individuacijos ir rūpesčio būti pastebėtiems apsėstus menininkus arba, kaip sakė vienas iškilus marksizmui simpatizuojantis veikėjas, – psichodarbininkus. Dar aukštesnė aikštė pati tyliausia ir žaliausia, su iš žemės trykštančiais fontanėliais ir medžių gaubiama cerkve.

Visas Raseinių festivalio vyksmas vyko šioje nedidelėje per 5 min. apeinamoje erdvėje.

Į tolimų miestelių festivalius verta važiuoti ir dėl to, kad esi atitraukiamas nuo buitinės rutinos, gali ramiai, net nuobodžiaudamas laukti kito koncerto, stebėti žmones, nugirsti jų pokalbius, dirstelėti vogčiomis pro langus, įsivaizduoti jų gyvenimus ir mėginti numanyti, ką jiems ši mūsų muzika, šis kultūros deglas iš sostinės, gali reikšti.

Muzikų šiame festivalyje buvo tūkstančiai, tiek, kiek muzikos kūrinių kiekviename koncerte, padauginus iš suvokėjų skaičiaus. Iki šiol šis festivalis tęsiasi, nes net ir prieš mūsų valią ta muzika vis susapnuojama.

Dviese stotyje

Į pirmąją koncertų dieną neatvykau, todėl pirmasis girdėtas koncertas buvo antrosios dienos vakaro koncertas autobusų stotyje. Ne įprastoje Lietuvos miestelio stotyje, bet tikroje eurostotyje su žalių spalvų nerviūromis, kavos ir tualeto mokėjimo automatais.

Du vaikinai iš Vilniaus (Mikalojus Smulskis ir Simonas Nekrošius) – vieną galima būtų pavadinti santechniku, kitą – staliumi baldžiumi. Santechnikas grojo daugybe kanalizacijos vamzdžių, prijungtų prie kompresoriaus ir kompiuterio, stalius baldžius – rezonuojančiomis dėžėmis su spyruoklytėmis ir stygomis bei propeleriais.

Nei scenos, nei partitūros, nei žinomų vardų, nei koncerto konvencijų ir ką gi – rezultatas puikus. Vakaro saulė spigino pro stiklinę stoties sieną, stygos žviegė, vamzdžiai gaudė; galima buvo klausytis šios konsteliacijos kaip vientiso darinio, galima buvo apčiuopti jos sudedamąsias dalis – būtent tą tolesnį vamzdį ar propelerio brazdinamos stygos ketvirtą obertoną.

Intensyvėjimai, kartais artėjant link skausmo ribos, ir nuslūgimai, smagumas stebėti, kaip atsukamas dar vienas vamzdelis ar propeleris. Kaip kategorizuoti šią muziką? Akustinė? Elektroninė? Profesionali? Mėgėjiška? Eksperimentinė? Pamirškime tai, tiesiog leiskime vamzdžiams ir stygoms plauti mūsų ausis ir dar giliau.

Žvaigždynai, vandenynai, šimtai šiuo metu išvykstančių autobusų Lietuvoje, Indijos saulė ir OM, baltosios karštinės. Apie ką ši muzika? Apie visą tai ir apie nieką – euforiškas laikas, kurį santechnikui ir staliui pavyko dovanoti Raseiniams. O kita vertus, nagingiems vyrams ir praktiškoms moterims turėjo patikti jų išradingumas, galbūt inspiruojantis konstruoti instrumentus iš įvairių likučių namuose po remontų.

Jei festivalis vyksta, jis turi būti girdimas fiziškai kuo plačiau, garsas turi iškviesti mus bendruomeniškumui, ir niekas aplinkui negali nuo muzikos atsiriboti.

Šakočių melodijos

Vėliau buvo tamsu, vyksmas persikėlė į Jaunimo atvirą erdvę, esančią tarp dviejų viršutinių aikščių. Šalia šiek tiek slaptai atrodančio įėjimo daugybė policijos mašinų (nuovada), įpareigojančių elgtis ypač padoriai.

Bet ir vakaro muzika buvo profesionaliai padori. Kaip sakoma, puikiai sukalta elektronika, maloniai kutenanti papilvę žemais dažniais, bet nenukrypstanti į kraštutinumus.

Pirmasis kūrinys daug ką nustebimo puikia vaizdo, gyvai atliekamo smuiko ir elektronikos koordinacija. Tolliau skambančiuose kūriniuose galbūt kai kam pirmą kartą buvo atvertos ausys, kad elektroninė muzika gali tikti ir svajonėms, ne tik pareiškimui iš mašinos apie savo dydį ir svarbą ar išsidūkti klube. Nuo šio vakaro Raseinių muzikos festivalį galima laikyti tarptautiniu, nes autorius – Nyderlanduose reziduojantis kompozitorius iš Ekvadoro Darienas Brito.

Rodos, šiam vakarui meno jau turėtų užtekti. Grįžome į posąjūdinio interjero "Rasos" viešbutį ir tik įžengę supratome, kad meno, kaip ir meilės, niekada negali būti per daug. Už kelių permatomų sienų buvo lyg ir į ampyrą pretenduojančio stiliaus salė, kurioje švenčiamas kažkieno gimtadienis. Žinoma, žmonės turi teisę linksmintis iki paryčių, o viešbutis – juk viešas butas ir turėjome tai žinoti.

Broliukų Aliukų šlageriai, "nemylėjau tavęs", "kalnuos dainuoja" ir daugybę kitų, kurių pavadinimų neprisiminsime, su būdingomis jonikų antrinamos tercijomis ir sekstomis kuteno papilves ir smilkinius gerokai po vidurnakčio. Stengdamasis būti nepastebėtas, nors tik su triusikėliais praslinkau salėje pro šakočius (arba bankuchenus, kaip kartais sakoma) prie lango ir jį uždariau. Aišku, nelabai tai padėjo ir nugrimzdome į miegą užkimštomis ausimis. Jaučiausi nepatogiai.

Prisiminiau garbaus amžiaus muzikologą, rašiusi apie masinio renginio siausmą kurorte ir scenas krūmuose šalia kilnios klasikinės muzikos citadelės. O man norėjosi visai priešingo dalyko – prisijungti prie "party" ir būti neįnoringam, nepretenzingam, mėgti ir toleruoti visokią muziką, būti tikru visaėdžiu postmodernistu. Ir kodėl gi nepavyksta šitaip?

Cerkvės magijoje

Nuo ryto sėdėjome prie Dubysos, tik 6 km nuo Raseinių, išskleidę plačiai daiktus po paplūdimį ir šitaip atbaidydami sustoti besikėsinusius baidarininkus. Žiūrėjome į auksines žuveles, mėtėme akmenukus ir maudėmės. Išsiplovėme ausis, spėjome pasiilgti kultūros, pasiruošėme popietės ir vakaro koncertams.

Pirmasis sustojimas cerkvėje su fleita ir sopraniniu saksofonu. Tiesą sakant, tai buvo pirmasis šiuolaikinės muzikos koncertas cerkvėje mano netrumpam gyvenime. Cerkvės pasižymi ypatingu konservatyvumu (net vargonai ten nebuvo įsileisti, nes Aukščiausiasis gali būti garbinamas tik gyvu balsu), bet Raseiniuose viskas įmanoma; įmanoma ir tai, kad toje pačioje cerkvėje vyksta ir reformatų apeigos.

Nugrimzdau į svajones, apie šios vietos praeitį, įsivaizdavau bendruomenę, susirenkančią čia šv.Kalėdoms ir Velykoms (už langų turėjo būti tamsa ir vos smilkti žvakės prie ikonostasų, bei kvepėti mira, turėjo būti gera grįžti namo prie stalo; rašoma, kad cerkvės bibliotekoje kažkada buvo net 205 knygos!). Tačiau pavyko ir klausytis kokia įvairialypė gali būti fleita (Vytautas Oškinis) – nuo šnabždėjimų, vos girdimų virpėjimų, patetiškų atodūsių iki riaumojimo. Ir koks gali būti sopraninis saksofonas (Kazimieras Jušinskas) – auksinės spalvos kaip ir ikonų rėmai spindinčius garsus paskleidžiantis toli. ("Tu kaip vargonai, kaip varpai, kaip spindintis raudonas varis, kurio rūda kažkur dar nerastoj linksmoj žvaigždėj..." – eilutės iš mintinai išmokto Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio apie muziką; tiesa, saksofonai gaminami iš žalvario, bet juk vis tiek ta pati spindinčio metalo poetika).

Šie instrumentai gerų muzikantų rankose ir lūpose puikiai derėjo. Kūriniai atliekami mintinai (o tai daro įspūdį šiomis dienomis) su organiškomis improvizacijos pramaišiui. Išėjau galvodamas, kad kompozitorius prie popieriaus vargiai patiria šį buvimo tėkmėje malonumą.

Toliau turėjo sekti viso festivalio svarbiausi akcentai – šiuolaikinės muzikos flagmano iš sostinės ansamblio "Synaesthesis" ir svečių iš Anglijos koncertas.

Koncertas vyko gražioje, todėl daug žadančioje meno mokyklos salėje. Vėl įsisvajojau apie vaikus, ateinančius čia per ilgus šlapdribos mėnesius ir šioje aplinkoje galbūt pusę centimetro pakylančius nuo žemės. Buvo šeštadienio pavakarė, šeimyninių pietų metas. Taigi mažoje salytėje publikos buvo ne per daugiausia, o Vilniuje, kai pasirodo "Synaesthesis", salės būna perpildytos stilingų žmonių.

Galima būtų rašyti įprastus komplimentus apie ansamblio profesionalumą, veržlumą ir repertuaro įvairovę, bet apie tai jau buvo daug rašyta ir todėl nuobodu. Tik keletas žodžių apie kūrinius: Digimas glostė efemeriškais vaizdais ir besitęsiančiais tonais, Arutunianas įvedė į šiek tiek slegiantį, bet stilingai pulsuojantį draivą (arba lietuviškai – varą), Kabelis žaidė vien trigrasių vertikalėmis, kurių monotoniją įveikti tiek muzikantams, tiek klausytojams buvo malonus iššūkis, Kokoras lėtai ir su pasimėgavimu spaudė, brazdino ir gniuždė instrumentus, Navickas mikčiojo ir norėjo kažką svarbaus pasakyti, bet be galo įtikinamai pasakė apie negalėjimą nieko pasakyti, galų gale koncerto nokdaunas – Robino "Ftera", nepalikęs abejingų net metų neturinčių vaikų kurie linksėjo ir klykčiojo; pianistė grojo su pirštinėmis (piano karatė – klavišai buvo beveik skaldomi), alto pakibusių stryko plaukų kūriniui įsibėgėjant vis daugėjo, stilingai piratiškos išvaizdos klarnetininkas keletą kartų įspūdingai iš visų plaučių suklykė. Kūrinys buvo apie laivų mūšius. Taigi, kova ir pergalė kaip ir visose gerose mums pažįstamose XIX a. simfonijose. Taip turi atrodyti koncertų pabaigos ir absoliuti "Synaesthesio" estetinio apkerėjimo pergalė!

J.Eastmano "Femenine" atliekama "Synaesthesio" ir keleto ansamblio "Apartment house" narių nuo pat pradžių mums įkalė vieną ritminę formulę, kurią apytikriai galima atvaizduoti kaip: tatatata ta taa ta taaaaaaaa. Kūrinys truko daugiau nei valandą ir juo labiausiai, panašu, mėgavosi "Apartment house" perkusistas, o "Synaesthesis" susikaupę dirbo. Šiek tiek nepatogiai jausdamasis išslinkau pasivaikščioti, grįžęs ant mokyklos laiptelių toliau klausiausiu tatatata ta taa ta taaaaaaaa pro langą. Išėjo krizendamos kelios vietinės merginos. Paklausiau, ar buvo labai nuobodu, atsakė "taip". Bet Eastmanas traktuojamas kaip užmirštas genijus, seksualinių ir rasinių mažumų atstovas, vienas minimalizmo pionierių, šiomis dienomis prikeliamas iš pelenų. Ar turime teisę manyti kitaip? Vargu. Bet kokiu atveju lietuviškoji Eastamo premjera įvyko Raseinių šiuolaikinės muzikos festivalyje.

Liko paskutinė festivalio diena. Po pietų mus sukvietė Arturo Bumšteino ir Gailės Griciūtės projektas dideliame pastate tarp dviejų aukštesnių aikščių.

Vėlgi saulė spigino pro langus ir kvietė įsivaizduoti tropinę Indoneziją su gamelanais. Daugybei susipinančių gamelanų dermių ir ritmų iš įrašų antrino paruoštas pianinas. Smagu po koncerto buvo prie pianino prieti, pauostyti ir suprasti, kad senų pianinų vidus visur kvepia panašiai, veilokinės plokštės visur labai vertinamos kirvarpų. Žemosioms stygoms buvo uždėti skalbinių segtukų apynasriai, prie aukštųjų prikabinti stiprūs magnetai. Taip pianinas skambėjo tarsi iš po vandens ir buvo inkorporuotas į gamelanų dermyną. Ne do re mi fa sol la si do, o kažką tarp šių garsų. Si neveda į do, ir melodijos neturi kur nueiti ir išsirišti. Mes plūduriuojame amorfinėje masėje. Tikiesi išbaigtos formos, aukso pjūvių, kulminacijų – geriau juos užmiršti. Valandėlei užsnūdau. Galbūt šis raminantis poveikis yra geros muzikos bruožas? O gal tai dar vienos neramios nakties "Rasos" viešame bute padarinys?

(Kitą koncertą autobusų stotyje, deja, pramiegojau, bet girdėjau gandus kad buvo labai garsi, todėl gera muzika.)

Galų gale pats viešiausias koncertas lauko estradoje pačioje aukščiausioje aikštėje ("Džiazlaif", "Arklio galia", "Laivo Troupe"). Gana galingi garsiakalbiai. Jei festivalis vyksta, jis turi būti girdimas fiziškai kuo plačiau, garsas turi iškviesti mus bendruomeniškumui, ir niekas aplinkui negali nuo muzikos atsiriboti. Girdimas – vadinasi, ir draugiškas kuo daugiau klausytojų. Jų susirinko bent 100–150! Padėkos rėmėjams. Pulsuojančios ir virtuozinės džiazo improvizacijos, roko grupė su sarkastiškais tekstais, vėl improvizacijos. Viduryje koncerto po medžiais atsirado net ir stalas su sumuštiniais, pyragėliais ir kava; taigi, paslapčia gurkšnojantys turėjo ko užsikąsti. O tada... po nejučia praslinkusios beveik dviejų valandų euforijos – staigi tyla! Scenos darbininkai jau užlipę; metaliniai krentančių konstrukcijų smūgiai – tarsi pirmieji žemės grumstai į karstą instrumentams dar neatšalus. Reikia skirstytis, o dar anksti, dar nesinori...

Ką pasakyti pabaigoje? Girdžiu praktiško žmogaus balsą: o gal geriau vietoj šio festivalio 85 m asfaltuoto kelio per X kaimą nutiesti? Turiu kažkaip apsiginti, kažkaip įtikinti save ir kitus, kad menas yra labai svarbus, kaip ir siela labai svarbi, o subtili siela su sparnais komfortiškai sklendžia virš visų praktinių problemų.

Taigi, apsimoka per meną reprodukuoti tokias sielas ir šitaip spręsti praktines problemas. Jei bent vieną Raseinių sielą ši muzika pakylėjo bent 1 mm nuo žemės, festivalį galima laikyti vykusiu ir turinčiu teisę egzistuoti ir plėstis. Tokia siela, tikėtina, buvo, nes viena nepažįstama raudonplaukė atėjo beveik į visus koncertus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

DĖL SNORO AFEROS

DĖL SNORO AFEROS portretas
D.GRYBĘ - MAGNOLIJĄ Į KALĖJIMĄ!

rasytojas

rasytojas portretas
bent antraste ,parasyk be klaidu ,raseiva
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių