- Valentinas Mitė, LRT RADIJO laida „Studija 50“, LRT.lt
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Į fotografiją dailininkai žiūrėjo su ironijos šypsniu – jeigu nemoki piešti, fotografuoji, prisimena fotografas Rimantas Dichavičius. Anot jo, prireikė ne vieno dešimtmečio, kol šis požiūris pasikeitė. „Pavyzdžiui, piešinys ar tapybos darbas, panašus į fotografiją, buvo tarsi žemesnės klasės. Su atlaidžia šypsenėle buvo žiūrima, nemenku paniekinimu. Reikėjo 20–30 metų, kol pagaliau lūžo požiūris į fotografiją“, – prisimena fotografas.
– Pradėkime pokalbį gal nuo labiausiai žinomo jūsų fotografijų albumo „Žiedai tarp žiedų“. Tai akto albumas. Ką jūs norėjote šiais aktais pasakyti?
– Šį klausimą aš jau girdžiu daug metų. Atrodo, kad kažko kito jau nebedarau ir nepadariau. Tai buvo tokios jaunystės svajos, grožio pajauta, savo profesijos pritaikymas šiame žanre. Priminsiu, baigiau Dailės institutą, dabartinę Dailės akademiją. Ten, tarp visų kitų dalykų, labai intensyviai studijavome anatomiją.
Man grožis buvo viskas, idealas. Bandžiau, kaip sugebėjau, dailės estetiką, priemones pritaikyti prie kūno estetikos fotografinio atvaizdo. <...> Man norėjosi kūną padaryti tarsi bronzą, marmurą, paminklą jaunystei.
Man dėstė profesorius Drėma, kuris buvo labai reiklus. Turėdavome ant lentos nupiešti visą žmogų, pradedant jo kaulais, baigiant išoriniais raumenimis. Antika tuo laiku buvo idealas: antikos formos, mąstymas, kūno estetika. Kaip sako, sveika siela – sveikame kūne.
Nuo antro kurso piešėme tik nuogas figūras, ir suaugusių, ir pagyvenusių žmonių. Sportininkų atsivesti liepdavo. Sakydavo – atsiveskite kokį gerą gimnastą ar štangistą, turintį raumenis. Tai leisdavo matyti tą anatomiją, kaip ji gyvuoja, kaip žaidžia ant kūno.
Ši tema man buvo visai nesvetima, visai sava. Tada fotografijos buvo tik užuominos. Nelabai ir fotografavau, bet atėjo tokia mintis – jei galima piešti, kodėl negalima fotografuoti. [...] Kartas nuo karto koks nors lapas pasitaikydavo su šituo žanru. Vieną kitą figūrėlę pamatydavome. Tai buvo toks įvykis. Labai keistas įvykis, kuris irgi, be abejo, kažkiek mane paskatino.
– Kaip tarybinė cenzūra leido tokį kūrinį? Juk žinome, kad tarybinė visuomenė buvo apsimestinai puritoniška, tiek valdžia, tiek pati visuomenė. Ar neturėjote problemų?
– Visa mūsų karta turėjo. Ne tik šia kryptimi. Cenzūra, Glavlitas buvo kasdienė duona. Dirbau „moksleivio“ žurnale, paskui – „Minties“ leidykloje. Ten kiekvieną paveikslėlį, nuotraukėlę ar žodį nešdavome tvirtinti.
Ši tema buvo kategoriškai uždrausta. Pirmieji daigai – Kaune įkurtas „Nemunas“ kaip atsvara Vilniui. Kiekvienas miestas turėjo savo talentus, savo ryškių asmenybių. Ėjo kalbos, kad Vilnius uzurpavo kultūrą kituose regionuose. Atsirado toks žurnalas „Nemunas“.
Pirmas jo redaktorius buvo poetas Antanas Drilinga. Jis mane viliojo važiuoti dirbti į Kauną, bet aš jau buvau Vilniuje inkarą giliau numetęs. Likau, bet su „Nemunu“ draugavome daug metų. Vis kažkur pavykdavo A. Drilingai atspausti vieną kitą fotografiją, bet jam po to reikėdavo giliai atgailauti ir eiti į tam tikrus rūmus ant kilimėlio pagulėti. Buvo tokia lyg preliudija. Kai prasidėjo perestroika, lyg viskas galima, cenzūra susilpnėjo ir rašytojai pradėjo iš stalčių traukti kažką, apie ką vakar bijojo užsiminti.
– Bet „Žiedai tarp žiedų“ išėjo dar prieš perestroiką?
– Ne, jau pora metų buvo tokio įsibėgėjimo. Knyga buvo kaip ir paruošta. Į nieką nežiūrėdamas, dėl savęs, kai dirbi laboratorijoje, atspaudi vieną kadrą, kitą kadrą, pavalai, patvarkai, padedi į segtuvą. Per keletą metų susidėliojo tokia sistema. Tiesiog vienu egzemplioriumi tarsi pabandžiau [sukurti] tokio žanro knygą.
Impulsą davė tokie du profiliai. Vienas – gyvos mergaitės, moksleivės dar. Ją net ant viršelio bandžiau dėti. Paskui senose kapinėse radau tokią apsamanotą, nudaužytą ir į dilgėlyną numestą akmeninę galvą. Ji man pasirodė tokia graži, kad ją iš to dilgėlyno ištraukiau, nupūčiau, nuvaliau. [...] Padariau porą tos akmeninės galvos nuotraukėlių. Po poros metų jas palyginau – gyvas ir akmeninis veidas, bet atrodo, kad iš to paties kaltas. Toks impulsas atėjo – gyvybė ir akmuo. Gyvybė perėjo į akmenį, meną, kitą plotmę, kitą vertybių skalę, bet jos kažkaip susiriša. [...]
– Ar jūs dar susitinkate su savo modeliais?
– Su kai kuriais susitinku, kurie arčiau gyvena. Patys normaliausi santykiai. Bendraujame normaliai. Pats pirminis veiksmas buvo normalus, be jokių avantiūrų. Žinojau, kad ši tema uždrausta ir, neduok, Dieve, prie to dar galima priklijuoti kokį nors neatsargų judesį... gali būti labai liūdnos pasekmės. Tai griežtai skyriau.
Man grožis buvo viskas, idealas. Bandžiau, kaip sugebėjau, dailės estetiką, priemones pritaikyti prie kūno estetikos fotografinio atvaizdo. Pirmiausia – švarumas, estetika, išgryninimas, biologiškumo vengimas, raukšlės, spuogiukai, atsitiktiniai šešėliukai – viskas sudaro nereikalingą vibraciją, nereikalingą dėmesio nukreipimą.
Man norėjosi kūną padaryti tarsi bronzą, marmurą, paminklą jaunystei. Tada dirbau leidykloje, asmeniškai pažinojau ne vieną rašytoją, poetą. Prašiau kelių žmonių parašyti man tekstą. Pats nedrįsau rašyti nė eilutės. Bet man parašė vieną, antrą, trečią... jie parašė tarsi kažkokią romano ištrauką. Drįsau atsisakyti šitų tekstų. Per porą trejetą savaičių pats parašiau vieną puslapį. Tekstas – tarsi credo jaunystei, žavesiui, ilgesiui, tarsi amžinybės judesys mūsų erdvėje.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Antrasis S. Dirsytės romanas: aplinkybių sutraiškyta herojė iki pabaigos kovojo už teisę išlikti
„Kai rašai istorinį romaną, išties, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizd...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
Kultūros ministerija paskelbė konkursą vadovauti Nacionaliniam architektūros institutui1
Kultūros ministerija antradienį paskelbė konkursą į naujai įsteigto Nacionalinio architektūros instituto direktoriaus pareigas. ...
-
Prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė
Antradienį Lietuvoje prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, kurios tema šiemet – Europos Sąjunga (ES). ...
-
Finaliniai B. Dvariono konkurso akordai: nuo rečitalių koncertų salėse iki kelionių į Disneilendą
Jau dvyliktą kartą jaunuosius smuikininkus ir pianistus iš viso pasaulio į Lietuvą pakvietęs Tarptautinis Balio Dvariono konkursas šį savaitgalį išrinko pačius geriausius. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje konkurso f...
-
S. Karunatilaka: tikiuosi, kad mes šio to pasimokysim iš pasakojimų, persmelktų mūsų patirties
„Rašant knygą nėra taip, kaip būna per kokią filmo premjerą, kai jis išleidžiamas ir palydimas su fanfaromis, ji gimsta pamažu, o paskui dar reikia tikėtis, kad ras skaitytojų“, – pripažįsta Bookerio premijos laureata...
-
Kaune prasideda Azijos ir skandinavų kultūrų savaitė3
Šią savaitę Kaune vyraus Azijos ir skandinavų kultūros – prasideda jubiliejinė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rengiama Azijos savaitė ir skandinaviškos kultūros pažinimo renginiai. ...
-
Seimas linkęs bibliotekoms leisti dovanoti nurašytas knygas
Seimas po svarstymo šią savaitę pritarė leidimui bibliotekoms dovanoti nurašytas knygas. ...
-
Po rekonstrukcijos atidarytas Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras13
Klaipėdoje šeštadienio vakarą gala koncertu atidarytas Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. ...
-
Garbūs svečiai atvyko į A. Areimos premjerą „Dviejų Korėjų susijungimas“5
Balandžio 19-ąją publika rinkosi į režisieriaus Artūro Areimos Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisuotą spektaklį pagal J. Pommerat pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“. ...