P. Skardžiaus dukters indėlis

Dėl savaime suprantamų priežasčių būtų tiesiog netaktiška lyginti technikos ir technologijų prasme šiandienę mūsų šalies vadovų apsaugą su analogiška tarpukario tarnyba, tačiau visuomenei įdomiau šiose tarnybose dirbusių žmonių pasakojimai, prisiminimai apie svarbiausių valstybės vyrų ir jų šeimos narių elgesį įvairiose situacijose, jų namų aplinką, bendravimo stilių, dienotvarkę, pomėgius, svarbius susitikimus ir t.t.

Šiomis dienomis atsirado unikali galimybė nuoširdžiai ir kartu įdėmiai pažvelgti į prezidento A. Smetonos ir jo šeimos gyvenimo užkulisius privačioje valdoje – Užugirio rūmuose 1938 m. ir 1939 m. vasarą. To labai vertingo istorijos ir kultūros prasme žvilgsnio autorius – pats prezidento apsaugos karininkas, leitenantas P. Skardžius. Jo prisiminimus, unikalias nuotraukas, dokumentus, laiškus išsaugojo JAV gyvenanti jo dukra, menininkė Ina Skardžiūtė-Kozel, o jos sukauptą lobyną papildė ir brolis Jonas. Visa tai patraukliai į knygą suguldė istorikė daktarė Ingrida Jakubavičienė – tai jos trečioji istorinių tyrimų knyga apie prezidentą A. Smetoną ir jo šeimą.

Karjerą nutraukė okupacija

"P. Skardžius, kilęs iš pasiturinčios Vyžuonų valsčiaus ūkininko šeimos, vyriausias ir labiausiai linkęs į mokslus iš aštuonių vaikų, buvo išleistas mokytis į Kauną. Čia 1936 m. baigęs Pirmojo Lietuvos prezidento karo mokyklą, buvo paskirtas Kauno karo policijos mokyklos būrio vadu ir tuo pat metu studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete. Jauno karininko gebėjimai, aukšta moralė, tinkamas elgesys ir valstybės reikalų suvokimas neliko nepastebėti – nuo 1938 m. gegužės 30 d. iki rugsėjo 21 d. jis drauge su 32 kareiviais buvo komandiruotas į Užugirį saugoti prezidento A. Smetonos ir jo šeimos vasaros rezidencijos. Ta pareiga jam buvo patikėta ir kitą vasarą.

Sunku pasakyti, kokias karjeros aukštumas būtų pasiekęs šis Lietuvos prezidento ir jo šeimos vertintas karininkas, jei ne sovietų okupacija, privertusi P.Skardžių, jo jauną žmoną su dukrele Ina išvažiuoti į Vakarus. Jie ilgainiui įsikūrė Klivlande, kur gyveno Sofija Smetonienė, palaidojusi gaisre žuvusį vyrą ir daug padėjusi Skardžiams įsikuriant JAV. Skardžiai, kaip ir kitos pabėgėlių iš Lietuvos šeimos, dirbo paprasčiausius darbus, aktyviai paniro į Klivlando lietuvių bendruomenės veiklą. Skardžiai artimai bendravo su prezidento žmona iki jos mirties. Tik prabėgus dešimtmečiui po šio įvykio, P.Skardžius išdrįso publikuoti lietuviškoje JAV spaudoje prisiminimus apie tarnybą prezidento sargyboje. Savo prisiminimus jis iliustravo paties darytomis nuotraukomis. Tad dabar išleistoje knygoje gausu niekada anksčiau neregėtų nuotraukų iš Smetonų šeimos gyvenimo.

Kas tvarkė ūkio reikalus?

Iš P. Skardžiaus prisiminimų sužinome, kad prieš atvykstant prezidentui vasaroti į Užugirį, dvare buvo karpomos gyvatvorės, lyginamas kelias, prie rūmų pastatoma vainikais apipinta arka – garbės vartai. Į prezidento ir jo šeimos sutikimą žmonės sugužėdavę iš visos apylinkės, o ypač šio įvykio laukdavo išmaudyti ir švariai aprengti valstiečių vaikai – juos S. Smetonienė visada pavaišindavo saldainiais, kitais skanėstais, įteikdavo smulkių dovanėlių.

Atsiminimai atskleidžia, kad tas dvaras su žeme buvo nuostolingas – tai atvirai sakė P. Skardžiui pati prezidento žmona, tvarkiusi visus ūkio reikalus. Nors prezidentas jokių ūkio darbų nedirbo, tačiau mėgo atostogaudamas savo svečiams parodyti jam dovanotą žirgą ir gražuolį ožį. Mamukas (taip Julijona Smetonienė pasirašydavo laiškus, skirtus jos sūnaus bendraamžiui P. Skardžiui) patardavo jam stebėti į Užugirio dvarą užsukusį vieną ar kitą labiau išsimokslinusį, talentingą svečią ir iš jo mokytis. Aibę pamokų, žinių, įvairios informacijos Povilas gavo pietaudamas ir vakarieniaudamas drauge su prezidento šeima prie vieno stalo. Tiesa, prezidentas čionai tik atvažiuodavo ir vėl išvažiuodavo, o jo žmona čia dažnai būdavo net ir žiemą, niekada nepritrūkdama ūkio darbų, kurių nemaža pati ir atlikdavo.

Prezidento portretas be rėmų

Kadangi Užugirio dvaras buvo netoli prezidento gimtinės Užulėnyje, todėl A. Smetona puikiai orientavosi aplinkiniuose miškuose, atostogaudamas mėgo juose vaikštinėti drauge su P. Skardžiumi, pasakodamas apie savo vaikystę, sveikindamasis su laukuose dirbusiais vaikystės draugais. Po pietų mėgo pasėdėti fotelyje, paskaityti, o po popiečio arbatos vėl eidavo pasivaikščioti. Po vakarienės sėsdavo lošti kortomis, skaityti darbo kambaryje gautą korespondenciją, knygas. Kadangi P. Skardžiaus kambarys buvo šalia, tai jis gerai girdėdavo, kada prezidentas baigdavo savo vakarinius darbus kabinete ir eidavo į miegamąjį.

Šioje gausiai iliustruotoje nematytomis nuotraukomis prisiminimų ir laiškų knygoje skaitytojai Užugiryje pamatys neįspraustą į didžiulės atsakomybės, oficialumo rėmus prezidentą. Jo paprastumas, šiltumas ir net atvirumas ne kartą stebins jauną jo apsaugos karininką. Pavyzdžiui, prezidentas prisipažins jam nuliūdęs, kai gavo iš Kauno visuomenės dovanų gražuolį žirgą. Netrukus jaunas karininkas suprato to liūdesio priežastį, nes pačiam buvo sunku jodinėti tuo aikštingu žirgu. P. Skardžius prisiminimuose rašo ir apie prezidento užsienio kalbų mokėjimą, ir susirūpinimą gimtąja kalba, jo atkaklų siūlymą žodį "ponas" keisti į "tamsta", apie daugybę kitų dalykų, kurie iki šiol buvo nežinomi nei istorikams, nei juolab eiliniam skaitytojui.

Epistolinis prezidento žmonos portretas

Pasak knygos sudarytojos I. Jakubavičienės, kažkieno nematoma ranka ją vedžioja po A. Smetonos, jo šeimos ir prie jos prisilietusių žmonių gyvenimus – juk tai jau trečioji jos knyga, vienaip ar kitaip susijusi su šia garsiausia tarpukario Lietuvos šeima. Šį kartą knygos temą pakišo nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis, pas kurį lankėsi I. Skardžiūtė-Kozel ir papasakojo apie išsaugotą tėvo archyvą, S. Smetonienės laiškus. Iš tų laiškų knygoje neišmesta nė viena eilutė. Jie liudija našle tapusios prezidento žmonos gyvenimo šiokiadienius, kuriozinius įvykius, jos rūpinimąsi pagalbos reikalingais tautiečiais JAV.

Skaitydami S. Smetonienės laiškus, skaitytojai galės palyginti sovietmečiu kurtus pagiežingus prezidento žmonos vaizdinius su šiuo jos itin tikrovišku epistoliniu portretu, kupinu skausmo, tėvynės ilgesio, pribloškiančio pasiaukojimo lietuvių bendruomenei.

Įskiepijo dukrai patriotizmą

1972 m. P. Skardžiaus žmona Ona ir dukra Ina pirmą kartą apsilankė Lietuvoje, o prezidento asmens sargybiniui P. Skardžiui, sovietinės Lietuvos liaudies priešui, teko likti JAV. Tiesa, 1989 m. jis trumpam išdrįso atvažiuoti į Lietuvą, bet neilgai džiaugėsi pokyčiais – 1992 m. lapkričio 6-ąją jį ištiko širdies smūgis, kai sužinojo apie rinkimų rezultatus Lietuvoje.

Pasak I. Skardžiūtės, išsaugojusios tėvo prisiminimus, ją, šešių mėnesių mažylę, tėvai išsivežė iš Lietuvos į Vakarus, kur ji išmoko kalbėti bei rašyti lietuviškai ir puikiai tai daro iki šiol. Užaugusi lietuviškoje, patriotiškoje šeimoje, suprato ne tik užrašytų tėvo prisiminimų, bet ir S. Smetonienės laiškų, kuriuos ji rašė šeimai 1940 m., 1945–1949 m. vertę ir kuriuos išsaugojo po tėvų mirties, atvežė į Lietuvą. Beje, menininke tapusi Ina vėliau panaudojo tų laiškų fragmentus monumentaliosios tapybos šilkinių vėliavų ir fotografijos instaliacijoje, skirtoje sovietų okupacijos aukoms.

Anot knygą recenzavusių profesoriaus daktaro Jono Vaičenonio ir docentės daktarė Dalios Bukelevičiūtės, ši knyga vertinga ne tik istorikams ar muziejininkams, bet ir kiekvienam skaitytojui, besidominčiam Lietuvos istorija, jos iškilių žmonių likimu.