„Poezijos pavasaris“: T. Venclovos pamokos

Poeto, semiotiko, literatūros kritiko, publicisto Amerikos lietuvio Tomo Venclovos paskelbimas šių metų festivalio "Poezijos pavasaris" laureatu yra vienas svarbesnių pastarojo meto kultūrinių faktų Lietuvoje. Tokį teiginį pagrindžia įvairialypės T.Venclovos veiklos įvertinimas ir aktualumas mūsų šiandienai.

Pažiūrų branda

Poetas yra iš tų retų viešųjų žmonių, kurie nebijo pripažinti, kad savo gyvenime keitė pažiūras: iki 1968-ųjų Prahos sukilimo T.Venclova buvo įsitikinęs komunistas – manė, kad Sovietų Sąjunga yra pažangi valstybė, kurianti visiems vienodai prieinamą socialinį, politinį ir ideologinį gėrį. Tik po kruvinųjų sovietinio bloko valstybės Čekoslovakijos įvykių poetas kardinaliai pakeitė pažiūras – patyrė pasaulėžiūros transformaciją. Maža to, vėliau sėkmingai sprendė santykių su savo tėvu, irgi poetu, komunistų partijos veikėju Antanu Venclova, problemas. Tėvas net ir po dramatiškų komunistui patirčių liko ištikimas savo seniesiems įsitikinimams. Toks T.Venclovos gebėjimas atvirai pareikšti, kad gyvenimas yra nuolatinė kaita ir žmogus turi teisę reaguoti į aplinkybes, įvykius ir naujus faktus, yra iki šiol drąsus mūsų kultūros ir politikos lauke.

Periodiškai nerimstant diskusijoms dėl įvairių sovietinių veikėjų vertinimo, T.Venclova primena: nekapokite kirviu, kiekvienas žmogus yra individualus ir unikalus, todėl, tikėtina, Atgimimo metu galėjo visai autentiškai keisti pažiūras ir už tai nebūti smerkiamas. Santykių su tėvu istorija yra pavyzdys mūsų laikų vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonėms, kaip atskirti politiką nuo tėvo ir sūnaus santykio, kuris pirmiausiai yra egzistencinis ir gali sėkmingai išvengti ideologinių konfliktų. Abi pusės tuomet turi leisti viena kitai turėti savo vertybių sistemą ir politines nuostatas ir dėl to viena kitos nesmerkti. Tai turbūt bet kuriuo  laiku gyvenant tinkamas kartų konflikto sprendimo būdas.

Kūrybos gyvybė

Dar iki XX a. aštuntojo dešimtmečio, kai T.Venclova emigravo į JAV, jis Vilniuje buvo išleidęs pirmąjį savo eilėraščių rinkinį "Kalbos ženklas". Jau tada jo poezijai buvo būdingas semiotinis kalbos traktavimas, kuriam svarbiausi yra nedideli prasmių niuansai ir pats reikšmės radimosi iš opozicijų procesas. T.Venclova tais laikais mezgė santykius su Tartu miesto Estijoje semiotikų mokykla. Šiandien per nacionalinį televizijos kanalą skambantys Algirdo Juliaus Greimo žodžiai apie prasmės (gyvenimo, kultūros, egzistencijos, kalbos) nykimą ir įsigalintį postmodernizmą, signalizuoja, kad T.Venclova lieka prasmės apologetu, nepasiduoda postmodernizmui, kuris literatūrą, kalbą ir gyvenimą verčia žaidimu, žongliravimu ir to, kas sukurta anksčiau, dėlionėmis.

T.Venclovos poezija išlieka šiapus postmoderniųjų ribų ir yra labai tanki prasmių, kuriomis ne tiek žaidžiama, kiek bandoma konstruoti naujas literatūrines struktūras, kurios neišvengiamai vėliau tampa ir kitokios tikrovės struktūromis.

T.Venclova iš rusų struktūralistų, kuriais sekė Tartu semiotikai, perėmė literatūriškumo sampratą: literatūra yra tiek tikra, kiek ji nėra gyvenimas. Šiais laikais literatūros kritika ir populiarusis kalbėjimas apie šią meno rūšį dažnai skamba kaip raginimas literatūros neatriboti nuo eseistiškai apmąstomos socialinės ir politinės tikrovės. T.Venclova lieka ištikimas savo patirčiai ir nuostatoms: gyvenimas jam yra komentaras, kuris seka po eilėraščio, o pats kūrinys turi būti autonomiškas. Ir visai ne dėl savimeilės T.Venclova taip mėgsta viešuose knygų pristatymo renginiuose ar poetiniuose skaitymuose eilėraščius papildyti pasakojimais apie jų sukūrimo aplinkybes ir galimas interpretacijas – tiesiog taip poezija tampa gyva, o gyvenimas – poetiškas.

Dar vienas, irgi šiandienėje Lietuvoje nepopuliarus ir retas, yra T.Venclovos profesionalus rusų literatūros tyrinėjimas. Kai esame linkę iškart atmesti visa, kas yra į Rytus nuo Vilniaus ir Ignalinos, T.Venclova priverčia nustebti: rusų literatūros klasika byloja labai svarbius teiginius ir tiesas, kurių nesupratę liekame ideologijų kovos lauke.

T.Venclovos laisvas žvilgsnis į rusų literatūrą kyla iš jo santykių su šios tautos disidentais nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki pat šių dienų. Netgi kategoriniu imperatyvu tampanti tezė, kad rusų literatūra yra vertinga tik tiek, kiek ji yra disidentinė, T.Venclovos drąsiai paneigiama – esama tikrų literatūrinių perlų ir tarp vadinamosios pagrindinės srovės rusų autorių.

Taip detaliai, išsamiai ir visapusiškai rusų literatūros klasikos ir šiuolaikinės kūrybos dabar tarp lietuvių neišmano niekas, išskyrus T.Venclovą. Jį šiuo požiūriu galima gretinti su Česlovu Milošu ir nedaugeliu kitų autorių.

Eilės ir gelmės

T.Venclova yra klasikinis autorius dvejopai: jis – ir gyvasis lietuvių literatūros klasikas, po "Kalbos ženklo" išleidęs dar kelis originalios poezijos ir kitų autorių vertimų rinkinius. Kita vertus, ir pati jo eilėraščių struktūra yra klasikinė.

Poetas nėra rimuotos poezijos šalininkas, tačiau jo eilėraščių giliosios prasmės siekia klasikinius Europos kultūros istorijos laikus – antiką. T.Venclovos kūriniai nėra vieno ar kito senovės graikų mito interpretacijos, jie yra tų mitų įsavinimas lietuvių literatūrai ir kultūrai. Tai ne stilizacija, o savitas perkūrimas, kuris, skirtingai nei stilizacija, yra daug laisvesnis. T.Venclova šiandien yra vienas iš nedaugelio autorių, kurie savo tekstais nežaidybiškai ragina prisiminti pačias mūsų civilizacijos šaknis, iš kurių ateina ir dabartinės vertybės, mąstymo ir kūrybos formos.

T.Venclova gali sukelti monolitinio klasiko įspūdį: taip gali atrodyti todėl, kad poetas savo kūryboje išvengia daugybės prieštaravimų, kurie paprastai drasko dažno autoriaus sąmonę. Toks nekonfliktiškumas T.Venclovos kūrybai būdingas būtent dėl reikšmės sukūrimo proceso gilaus supratimo – prieštaravimai byloja apie kraštutinumus ir reikšmių stygių, nes bet kokia reikšmė kyla iš prieštaravimų jungties. T.Venclova, savo poezijoje kurdamas reikšmes, yra stebėtinai vientisas.

Publicistikos stiprybė

T.Venclova yra nuoseklus ne tik savo poezijoje, literatūrologiniuose darbuose, bet ypač publicistikoje, dėl kurios turbūt yra labiausiai nemėgstamas įvairių nacionalistų ir kraštutinių pažiūrų besilaikančių politikų bei jų sekėjų.

Publicistas labai stipriai akcentuoja būtinybę lietuvių tautai išsilaisvinti iš ksenofobijos, neapykantos kitam ir kitokiam, nei esame mes. T.Venclova nuolat pabrėžia, kad patys skausmingiausių lietuvių tautai įvykiai yra didžiulės moralinės pamokos (ypač holokaustas), kurias reikia išmokti, kad klaidų nekartotume ateityje. Pagaliau T.Venclova demaskuoja lietuvių nacionalistinį polinkį nesimokyti beveik iš nieko, net iš savųjų tautiečių, kurie yra išvykę gyventi į kitas valstybes. Tokių žmonių išsižadama, jie pamirštami, net represuojami iš viešosios erdvės.

T.Venclova savo aktyvumu, aštria mintimi ir įžvalgomis įveikia šias kliūtis ir savo rašiniais vis dar gina, kad ir kaip tai atrodytų nepopuliaru ir pasenę, liberaliojo, atviro kritikai ir savikritikai, mąstymo galimybę. Tokių publicistų šiandien Lietuvoje liko labai nedaug, nes postmodernizmo laikus laipsniškai keičia nacionalizmo era, kuri niekada nebuvo ir nebus sąžininga sau ir kito perspektyvai.

T.Venclovos įvertinimas "Poezijos pavasario" laureato vardu rodo, kad po truputį įveikiame davatkišką tamsą, požiūrių siaurumą ir paviršutinį požiūrį į gyvenimą ir literatūrą – mąstymas pamažu grįžta į tą erdvę, kurioje kelis dešimtmečius gyvavo neapykanta kitamaniams, išeivijos literatūros izoliavimas nuo Lietuvoje parašytos ir teberašomos literatūrinės kūrybos. Turbūt pati svarbiausia šiųmečio "Poezijos pavasario" laureato pamoka mums yra ta, kad net dabar įmanomas asmens vientisumas su galimybe save koreguoti, nepriklausomai nuo išorinių autoritetų. Laikais, kai valdo situacinės moralės vedami veikėjai, T.Venclovos balsas yra vienišas, bet aiškiai girdimas. Paradoksalu, bet, gavus šį įvertinimą, labiau reikėtų sveikinti ne patį poetą, o Lietuvos rašytojų sąjungą dėl to, kad žengė drąsų žingsnį.

Įdomi ir įmanoma ir dar viena žvilgsnio į T.Venclovos kūrybą perspektyva – tai jo eseistikos rinktinės "Vilties formos" tyrinėjimai (jų beveik nėra), kurie padėtų atskleisti, ar, žvelgdamas ne vien į išorinį pasaulį, bet ir į save, jis išlieka toks pats vientisas, atsinaujinantis ir nesukalkėjęs.


T.Venclovo mintys

Apie tėvą A.Venclovą

Kartais piktinamasi, kad aš viešai nepasmerkiu savo tėvo. Į tai galiu atsakyti: ketvirtasis Dievo įsakymas moko gerbti savo tėvą ir motiną. Visada atsiras pakankamai žmonių, kurie pasmerks mano tėvą. Mano pareiga yra išsaugoti tai, ką jis paliko gero. Nes jis yra ir nemažai gero palikęs.

Apie namus

Turbūt bet kuriame Europos pakraštyje jaučiuosi kaip namie. Amerikoje - mažiau. Jos kažkaip ir nepamilau. Nors ten patogu dirbti, lengviau gauti darbo ir tas darbas yra geriau apmokamas. Man Amerika - tik darbovietė.

Apie Lietuvą

Jei gyvenčiau Lietuvoje, man turbūt rūpėtų ir pedofilijos skandalas, ir vienokie ar kitokie Prezidentės charakterio bruožai. O dabar man rūpi Lietuvos istorinė perspektyva. Lietuva, kuri egzistavo šimtmečius ir dar šimtmečius egzistuos. Tokį požiūrį pasiekti lengviau, kai esi truputį toliau nuo Lietuvos, bet joje dažnai lankaisi.

Apie lietuvybę

Tu gali būti rusas, lenkas, žydas, vokietis, kinas, afrikietis, gyvenantis ar tik gyvenęs Lietuvoje, bet šios šalies reikalai tau turi būti svarbesni nei bet kurio kito pasaulio krašto reikalai. Jei taip yra, esi lietuvis - ne siaura etnine, bet pilietine prasme. Pastaroji man artimesnė.

Apie finansinius sunkumus

Turi būti kažkoks minimumas, kad žmogus galėtų gyventi normalų vidinį gyvenimą. Svarbu, kad visuomenėje tas minimumas būtų užtikrintas. Tačiau tam pastangų turi dėti nebūtinai valstybė - yra Bažnyčia, yra ta pati visuomenė, kuri gali užsiimti labdara. Pastangos perauklėti žmones turėtų būti ne valstybinės, o visuomeninės.

Apie KGB kadrų liustraciją

Reikia amnestuoti tuos žmones, nepersekioti jų, bet neužmiršti to, ką jie padarė. (...) Tai yra, jei nori visiškai pakeisti Lietuvą, kad ji neturėtų jokio ryšio su sovietmečiu, neišvengiamai turi kapoti galvas. Manau, kad tokio galvų kapojimo, net ir simbolinio, dera vengti - istorinė patirtis rodo, kad čia, sykį pradėjus, neįmanoma sustoti.

Apie gyvenimo prasmę

Gyvenimo prasmė yra darbas ir šeima. Ir vienu, ir kitu atveju man pavyko. O dėl pomirtinio gyvenimo - nesu aiškiai sau į tą klausimą atsakęs, esu agnostikas. Tikiu Dievą, bet dėl pomirtinio gyvenimo nesu tikras. Mane ramina Sokratas, kuris sakė: arba po mirties kažkas yra, arba ten nieko nėra. Jei yra pomirtinis gyvenimas ir atpildas, tada, nieko labai blogo nepadaręs, gali nesibaiminti. O jei po mirties nieko nėra, tai bus panašu į miegą be sapnų.

("Kauno diena", 2010 m.)

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Viceverso

Viceverso portretas
Nenoriu. Šiemet. Poezijos. Pavasario. Neisiu. Jausčiausi kažką išdavęs.

Ridas

Ridas portretas
Gaila,kai poezija tampa gyvenimo pateisinimu.Bet gal to isvengti ir negalima?
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių