MONIQUE

SUN & MOON

Vilnius Arts

Viena iš visagalių realybės / talentų / viešų perklausų-pramogų-konkursų nugalėtojų Monika Pundziūtė turbūt bene vienintelė iš savo kolegų eina truputį toliau nei 5 minutės šlovės, trys fotografų blyksniai ir du žurnalų viršeliai. Jau daugiau nei metus sugebanti likti popmuzikos pasaulyje, ji pristato savo debiutinį darbą, kuris niekaip nepakeis mano kritiško požiūrio į minėtus projektus. Paneigti, kad atlikėja neturi balso, negaliu ir neketinu, tačiau visa kita tik verčia mane likti ciniku, kuris geriau pasirinks bet ką kita nei tokią produkciją. Dvigubas albumas „Sun & Moon“ yra lyg devintas vanduo nuo pasaulio popkisieliaus, pritaikytas vietinei neįnoringai rinkai, kurį gelbėja tik žinomo klavišininko Mariaus Leskausko (Mariaus Les) muzikinis apipavidalinimas antroje albumo dalyje „Moon“. Kalbant apie „Sun“, jis yra pilnas motyvacinių banalybių, kurias galiu pateisinti tik tuo, kad Monikai yra tik 20 metų ir jai dar reikia subręsti. Paauglių auditorijai skirtas repertuaras gal ir atspindi atlikėjos jausmus, bet yra tiek nuobodus ir primityvus, kad kyla klausimas, ar tikrai verta viską, kas šauna į galvą, dėti į tekstą. Nenoriu skambėti, kaip douchebagas, bet rimavimas a le „Man nebaisu/ Nes tai, ką mes suradom kartu/ Gali būti melas/ Aš gyvenu, kol tuo tikiu“, švelniai tariant, kelia abejonių. Kaip minėjau, „Moon“, antroji dvigubo LP dalis, nuteikia optimistiškiau. Bet tik tiek, nes tai irgi daug reikalavimų ar ambicijų nekelianti praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio įkvėpta pop dance muzika, kurios vėl sukti tikrai nekyla noras. Ar šis darbas bus populiarus? Turbūt taip, bet tai, kaip ir viską užvaldanti dargana, nenuteikia optimistiškai.

50/100

GARBANOTAS BOSISTAS

ROOM FOR YOU

Tilto namai

Vienu metu atrodė, kad „Garbanotas Bosistas“ skamba visur, tai buvo bene pati populiariausia grupė tarp miesto stileivų, atspindėjusi pasaulinį psichodelinio roko atgimimą. Pats revivalas nebuvo labai ilgas, todėl ir pirmasis „bosistų“ darbas „Above Us“, labai kabinęs iš pradžių, galiausiai buvo pakeistas kitų atlikėjų įrašais (gal ir tas visuotinis nuklausymas nepadėjo). Dabar kolektyvui iškilo labai sunkus uždavinys – nepaleisti to auksinio momento, kuris juos nešė ant sparnų, ir netapti vienos akimirkos grupe. Neabejotinai savo momentą pastaruosius metus naudojo neblogai, tačiau iš vienos perspektyviausių grupių itin laukto antrojo albumo muzikine prasme norėtųsi daugiau. „Room For You“ man skamba lyg „Above Us“ tęsinys, iš kurio pageidaučiau daugiau šviežumo. Pirmasis kūrinys „Long Ago Far Away“ nuteikė tikrai pesimistiškai, tačiau džiugu, kad grupė neužsižaidė senu įvaizdžiu – „Wonderland“ mistifikuota melodija kabina nuo pat pirmų natų. Švytuoklės principu skamba ir visas albumas: „Keep Me There“ yra lengvai nuobodokas, tačiau „Blue Sun“ energingas bliuzas taiso reikalus. Ir t.t., ir pan. Didžiausia „Room For You“ vertybė ir yra šiek tiek drąsos, šiek tiek daugiau bėgimo nuo jau susiformavusio „Garbanoto Bosisto“ įvaizdžio, tačiau visa tai daroma per daug atsargiai, lyg bijant prarasti gerbėjus ar sugriauti kažkokius tiltus su suformuota publika. Mano nuomone, grupė bent jau Lietuvoje turi gana stiprų pamatą, kurio neatsakingai sugriauti neįmanoma. O ant šio pagrindo jau galima statyti tokį namą, kurio gal ir net nedrąsu gerbėjams tikėtis. Juk vis tiek kiekvienas jame ras savo kambarį.

74/100

BJORK

UTOPIA

One Little Indian

Bjork menas yra fenomenas: galima jį mėgti ar jo nekęsti, tačiau ignoruoti šios unikalios islandės yra tiesiog neįmanoma. Gyvendama savomis muzikinės taisyklėmis, ji jau bene 30 metų yra kažkur priekje mūsų, rašydama ateities muziką, spiegdama ar šnibždėdama savo sirenos balsu ir dėdama natą po natos, kol sukuria tiesiog tai, kas vadinama Bjork. Devintasis albumas „Utopia“, sukurtas po skaudžios „Vulnicuros“, skirtos skyryboms su menininku Matthew Barney, yra dar vienas galingas opusas jos galingoje karjeroje, tačiau skirtingai nei prieš tai buvęs darbas, jis kupinas vilties, meilės ir tikėjimo, kad mus ribojantys ciklai gali pasikeisti. Pagrindine tema pasirinkusi utopijos, kurioje moterys su vaikais pabėga į svajonių šalį, pilną paukščių čiulbėjimo ir augalų spalvų, idėją Bjork subtiliai jungia savo gaivališką balsą su vos ne porceliano trapumo muzika, sukurta kartu su vienu įdomiausių šiuo metu elektronikos kūrėju Arca. Ši muzika, kurios pagrindu tapo fleita, toli gražu nėra pats prieinamiausias laiko praleidimo būdas – kartais atrodo, kad virš žemės sklandančios melodijos neturi jokios tradicinės struktūros (jokia staigmena Bjork gerbėjams), jos niekaip nepriartėja prie konvencinių popdainų, jau nekalbant apie hitus, tačiau už viso šio plaukimo slypi toks atpažįstamas, nors ir keistai tolimas Bjork nuoširdumas. Būdama itin atvira savo tekstais, menininkė nutapo viltingą ateitį, kai iš žaizdos krūtinėje atsiveria vartai į meilę. Ir tai yra dar vienas šio darbo bei jos kūrybos aktualumas – šiais laikais, kai atrodo viskas virsta aukštyn kojomis, ji sugeba suteikti vilties, kovoti su pykčiu, leisti sau patikėti kažkuo daugiau. Galbūt kai aš apie tai kalbu, viskas skamba banaliai, tačiau būtent todėl aš tik tai galiu aprašyti, o Bjork tai kuria. Ar įmanoma išskirti kurią nors dainą, reprezentuojančią „Utopia“? Tikrai ne, reikia klausytis viso darbo, visos 1 val. ir 11 min., kad susidarytum visą įspūdį ir tam tikriausiai reikės ne vienos ir ne dviejų perklausų. Tačiau juk norint sukurti utopiją, tam reikia įdėti šiek tiek darbo.

85/100

NOEL GALLAGHER'S HIGH FLYING BIRDS

WHO BUILT THE MOON?

Sour Mash

Man sunku pasakyti, ar brolių Gallagherių fenomeną išlaiko jų kuriama muzika ar jų buvimas šikniais visam aplinkiniam pasauliui ir ypač vienas kitam, tačiau sukurti „šišą“, pasirodo, jie dar sugeba. Jie laukiami, nors vienas po kito pasirodę naujausi jų darbai nori nenori į galvą kiša sąmokslo teorijas apie tai, kad yra labiau skirti ožiškai suremti ragus ir aiškintis, kam priklauso britiško roko karūna, kuri niekam, tiesą pasakius, labai ir nerūpi. Šioje dvikovoje mano subjektyvia nuomone laimėjo Noelis – jo „Who Built The Moon?“ skamba daug išradingiau nei Liamo rugsėjį išleistas „As You Were“, kuris tebuvo flashbackas į senus gerus laikus. „Who Built The Moon?“, nors ir primityvokas, dažnai banalus, turi vidinės ugnies, kurios, tiesa, visam ilgagrojui neužtenka. Ne kartą labiausiai pervertintu gitaristu vadintas Noelis iš esmės darkart sukuria tą patį: radijui ir stadionams tinkantį roką, kurį smagu klausyti po kelių alaus bokalų, sėkmingai išūžiančių norą naujovėms ar atradimams. Taip, iš dalies jis nepabijojo žengti į savotiškus eksperimentus – albume daugiau spalvų, šiek tiek netikėto disko spindesio, linksmumo ir netgi groove, bet reikia būti teisingiems ir pripažinti, kad visa tai jau girdėta tiek kartų, kad gilinimas į „Who Built The Moon“ virsta pareiga, o ne pramoga. Kai žinai, į kokius amžinosios medžioklės plotus nukeliavo kažkada buvęs didžiausias brolių priešas Damonas Albarnas (pamirškime siaubingą paskutinį „Gorillaz“ darbą), Noelio rokas tėra pasigrojimas lengvai įkaušusiems gerbėjams. Be to, kuo toliau klausai šio albumo, tuo labiau pasikartojantis jis tampa, lyg pirmos žiežirbos buvo išeikvotos dar pirmose trijose dainose, o kitoms tos nedidelės ugnelės taip ir pritrūko. Būsimos vasaros festivaliuose broliukai bus labai laukiami, netgi turės garbės vadintis headlineriais, tačiau už tai galima dėkoti senai medžiagai. Naujoji iki dešimtojo dešimtmečio šlovės niekaip netraukia.

64/100

FINGALICK

EGO

Hyperboloid Records

Alternatyvus ritmenbliuzas ir hiphopas Lietuvoje yra gyvas! Tokia šviesi ir viltinga mintis šovė perklausius naujausią Fingalick, a.k.a. Tomo Narkevičiaus EP „Ego“, kuris yra net ne takoskyra, o didžiulis greitkelis tarp to, kas valdo lietuviškąjį „YouTube“, ir to, kuo kvėpuoja Vakarai. Naujausiasis Fingalick darbas yra šviežias oro gurkšnis užsistovėjusioje lietuviško hiphopo pelkėje, persmelktoje nuvargusių senų ritmų, eilučių ir niekam neįdomių konfliktų, ir nors Tomas jau žinomas nuo senų laikų, manau, tikrai negauna tiek pagarbos, kiek nusipelno. „Ego“ yra labai reikalingas EP, susiurbęs visas žinomiausias įtakas, todėl darbe išgirsite ir Kanye, ir Drake'o, ir „The Weekend“ elementų. Aišku, tai rizika, nes dauguma šio stiliaus atlikėjų anksčiau ar vėliau sukomerciškėjo, tačiau Fingalick sugeba išspausti esmę, ir tuomet, kai Tomas nepasiduoda popmuzikos taisyklių spąstams, jis skamba tikrai įdomiai. Industrinis ir atmosferinis „Warfare“ tinkamai atveria albumą, leisdamas tikėtis ne primityvaus bumbsėjimo, o daugiasluoksnio subtilumo. Deja, subtilumas šiek tiek pasimeta su popsiškesniu „Ego“, tačiau viskas grįžta į savo vėžes dainose „Do Me Harm“ ir „Katy's Theme“. „Louie XV“ galbūt norėtųsi daugiau grėsmės ir mažiau povyzos, bet eksperimentinis „Shell“ sėkmingai baigia šį itin vykusį EP. Iš esmės liūdniausia, kad alternatyvų Fingalick kūrybai kol kas lyg ir nėra – jis bene vienintelis ryškesnis tokio įdomaus, eksperimentinio ir muzikines ribas plečiančio stiliaus, kaip alternative r'n'b kūrėjas. Tačiau jei ši kregždė atneš lietų, mūsų laukia labai įdomūs būsimi metai.

80/100

"370"  ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse. Naujas žurnalo numeris pasirodys sausio viduryje.