Po sunkios ligos penktadienį mirė kino ir teatro aktorė, režisierė Danutė Juronytė Zelčiuvienė, pranešė Nacionalinis Kauno dramos teatras.

Menininkė gimė 1933 m. Kaune. Per karą su šeima gyveno Vilniuje, po to persikėlė į Panevėžį. 1949 m. įstojo į Panevėžio teatro dramos studiją, vadovaujamą režisieriaus J. Miltinio. Nuo 1951 m. dirbo Panevėžio dramos teatre, nuo 1954 m. buvo Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė, režisierė. Sukūrė apie 80 vaidmenų teatre, kino ir televizijos filmuose, Kauno dramos teatre pastatė spektaklius: Inger Hagerup „Stiklinė arbatos su citrina“ (2009),  Juhan Smuul „Svečiuose pas pulkininko našlę“ (2005), „Randor Kvit, arba Kas gudresnis“ (1998), Aldona Liobytė „Meškos trobelė“ (1998), Birutės Pukelevičiūtės „Dar kartą atsigręžiu“ (1996).

Ilgame kūrybiniame kelyje D. Juronytė dirbo su režisieriais H. Vancevičiumi, J. Jurašu. J. Vaitkumi, G. Padegimu ir kitais. Įsimintiniausi vaidmenys: Helia „Ponios Dulskos moralė“ (1955m.), Aucė „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ (1956m.), Kristina spektaklyje „Herkus Mantas“ (1957m.), motina Keit – „Visi mano sūnūs“ (1962m), Magdalena – „Bernardos Albos namai“ (1964m), Goda – „Kaimas kryžkelėje“ (1965m.), Marija Bežat – „Moljeras“ (1968m.), Aura „Šventežeryje“ (1970 m.), Rožė Kumpytė – „Dobilėlis penkialapis“ (1973 m.), Aleksandra  – „Švitrigaila“ (1975 m.), Sofija – „Paskutinieji“ (1978 m.).

Aktorė žiūrovams gerai pažįstama ir iš kino filmų bei televizijos spektaklių. Dar ir šiandien daugelis žino Angelę iš filmo „Birželis vasaros pradžia“ (rež. R. Vabalas, 1969 m.), Konstanciją – „Tadas Blinda“ (B. Bratkauskas, 1972 m.), Rūtą „Suaugusiųjų žaidimai“ (rež. A. Kundelis, 1967 m.), Kalvaitienę „Žentas“ (rež. M. Karklelis, 1976 m.).  Aktorė įkūnijo ne vieną įsimintiną televizijos serialų heroję:  Sofi „Būkit kaip saulė“ (rež. M. Jevodokimovas, 1985 m.), Karalienę „Vilius Karalius“ (rež. V. Bačiulis, 1985 m.). Taip pat drauge su sutuoktiniu Leonardu Zelčiumi nuo 1993 iki 2000 m. filmavosi gerai žinomame televizijos seriale „Giminės“.

2013 m. aktorė apdovanota „Fortūnos“ statulėle  už nuopelnus Lietuvos teatrui bei Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos apdovanojimu „Nešk savo tiesą ir tikėk“.

Velionė pašarvota Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje. Atsisveikinimas: kovo 1 d. 14-21 val., kovo 2 d. nuo 9 val.

Šv. Mišios aukojamos kovo 2 d. 9 val.  Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų  (Vytauto Didžiojo)  bažnyčioje. 

Išlydėjimas – kovo 2 d. 13 val.  Laidotuvės Petrašiūnų kapinėse.

Artimųjų pageidavimu velionę prašome pagerbti tik gėlės žiedu.

Skrisk, mieloji, skrisk! 

…Jeigu vos gimusiam kūdikiui galėtume išsyk suteikti senolio patirtį ir kažkokiu būdu parodyti tą kalną, kurį teks įveikti per dovanoto laiko tarpą vadinamą gyvenimu, – jis tikriausiai  išsyk pasuktų atgal. Deja, naujai atėjęs temato tik staigios vaiskios šviesos proveržį ir girdi mielą motinos balso melodiją…

Danutė gimė Kaune, Žaliakalnyje, bet tėvui dirbant Lietuvos kariuomenės civilinėje tarnyboje, gyvenamą vietą tekdavo nuolatos keisti. 1939 m., atgavus Vilnių, šeima išsikėlė tenai, tačiau neilgam, nes staiga išsiskyrus tėvams, mama su trimis vaikais apsigyveno Panevėžyje. Ypač pablogėjo buitinės sąlygos. Danutės ateities planai tarsi išblėso. Tik 1949 m. sužibo viltis kažką pakeisti – režisierius Juozas Miltinis pradėjo organizuoti miesto dramos teatro trupę, į kurią buvo priimta gimnazistė Danutė.

„Tai buvo laimingos dienos,“ – prisimindavo aktorė. Ji sugebėjo lankyti pamokas mokykloje,  teatro repeticijas ir aktoriaus meistriškumo pamokas. Netrukus režisierius Vaclovas Blėdis pasakoje „Užburtas veidrodis“ jai patikėjo didesnį vaidmenį.

Tačiau jaunai aktorei nebuvo lemta likti šiame mieste. Sykį, gastroliuojant Kauno dramos teatro jaunimo trupei, vos baigusiai aktorystės mokslus Maskvos teatriniame institute, į akį krito guvus, energingas, ryškaus talento aktorius Leonardas Zelčius. Abiejų jaunuolių jausmai sutapo ir netrukus ( po nelengvų  derybų su maestro Juozu Miltiniu) Danutė atsidūrė Kaune. Naujoji šeima pradėjo kūrybinę veiklą kartu. Tai buvo labai darbingi metai. Teatrui vadovavo talentingas režisierius Henrikas Vancevičius, per trumpą laiką sugebėjęs išgarsinti Kauno dramos teatro vardą. Netrukus Danutė Juronytė sukūrė pagrindinį Kristinos vaidmenį legendiniame spektaklyje „Herkus Mantas“ pagal Juozo Grušo dramą drauge su vyru Leonardu paruošti duetines Siuzon ir Figaro scenas Pierre de Beaumarchais „Figaro vedybose“.

Santuokinis gyvenimas nuolat didino įtampą. Pagausėjo šeima. Gimė dvi dukros – Dovilė ir Kristina. Tvirtėjo ir Leonardo padėtis teatre, jis tapo žymiu trupės aktoriumi ir režisieriumi, o stipri kūrybinė asmenybė visada reikalauja didesnio dėmesio ir šeimos buityje. Žodžiu, Danutei buvo nelengvas laikas. Norint neapleisti sceninės saviraiškos, teko patrigubinti fizines ir dvasines jėgas. Jos garbei šiandien galima drąsiai pasakyti, kad tuos išbandymus ji išlaikė tvirtai ir pasiaukojančiai…

Dar jaunystėje debiutavusi lietuviško kino juostoje „Birželis – vasaros pradžia“, aktorei, nepaisant visko buvo pasiūlyta šiuos darbus pratęsti. Netgi sunkiausioje buities darbų  „priespaudoje“ ji sukūrė Angelės vaidmenį kino juostoje „Tadas Blinda“, Rūtos – „Suaugusiųjų žmonių žaidimai“ ir kt.  Be to, retkarčiais sublizgėdavo ir teatro scenoje: H. Vancevičiaus spektaklyje H. Milerio „Visi mano sūnus“ motinos Keit vaidmenyje, Jono Avyžiaus romano „Kaimas kryžkelėje“ inscenizacijoje ir k.t. Beje, šiame kūrybinio darbo tarpsnyje ištiko dar viena bėda – sunki liga staiga palaužė jos vyro Leonardo fizines ir dvasines jėgas. Sunki našta vėl užgulė jų buitį ir būtį, prislėgdama daug patyrusius Danutės pečius. Ne, ji nepalūžo, stengėsi visomis išgalėmis kautis su kiekvienos dienos iššūkiais, spinduliuoti aplinkai šypseną, gerumą ir užuojautą ištikus bėdai.

Bet štai… Išnyko kalno vaizdas. Regis, viršūnė pasiekta – jos ilgo gyvenimo įkalnė baigėsi? O gal tik mums taip atrodo. Gal tu matai jo tąsą… gal matai atsivėrusią Didžiąją paslaptį, apie kurią priešokiais pasišnekučiuodavome? Gal tu matai giedančių margaspalvių paukščių pulkus ir žydinčius sodus? Skrisk! Tu savo kelio atkarpą įveikei tikrai ir nuostabiai gražiai…

Skirsk, mieloji, skrisk!

Sudie.

Nacionalinio Kauno dramos teatro trupės ir bendradarbių vardu

Antanas Žekas