Metai nuo Rusijos revoliucijos pradžios

1918 metų kovo 12 dieną sukako lygiai metai nuo Rusijos revoliucijos pradžios. Visi laikraščiai pažymėjo datą, kuri sujaukė ir taip jau Pirmojo pasaulinio karo iš vėžių išmuštą pasaulį. „Dziennik Wilenski“:

„Antradienį, mažai kam pastebėjus, sukako Rusijos revoliucijos pradžios metinės. 1917 metų kovo 12 dieną Peterburgo telegrafo agentūra išsiuntinėjo žinią, kad caras „neribotam laikui“ paleidžia Dūmą ir Valstybės tarybą. Tai buvo paskutinė caro vardu paskelbta agentūros telegrama... Dvi dienos po Dūmos paleidimo carizmas buvo nuverstas, o vadovaujama Rodziankos Dūmos valdyba perėmė valdžią.

Tai įvyko vos prieš metus, o atrodo taip seniai. Perversmų laikais gyvenimo tempas yra toks intensyvus, kad net per mėnesį įvyksta rimtų pokyčių, o metai tampa beveik epocha. Nes tiek pokyčių įvyko per tuos metus.“

„Lietuvos aidas“ Rusijos revoliucijos metinių proga Petro Klimo straipsnyje „Rusijos valstybės skolos“ nagrinėja kur kas Lietuvai svarbesnes problemas:

„Kuriant Lietuvos valstybę, be visos eilės politinių klausimų, iškyla dar ypačiai svarbių ir taipo pat didžiai painių finansinių (piniginių) klausimų. Jų, būtent, atsiranda visų pirma dėl tos priežasties, kad, kaip ir kiekviena naujai kuriamoji valstybė, Lietuva turi būti atskirta nuo kitos valstybės (Rusijos). Bet ilgą laiką išgyvenusi toje valstybėje, Lietuva susipynė su ja įvairiausiais ryšiais ir daugeliu žvilgsnių sutapo... Lietuva neturėjo savo atskirų skolų – Rusijos skolos todėl buvo drauge ir jos skolos. Užtat dabar, Lietuvai nuo Rusijos skiriantis, teks išrišti klausimas, kaip bus su tomis senosios plačiosios Rusijos valstybės skolomis.

Tiesa, čia atsitiko dar vienas nepaprastas istorijoje dalykas, kurs tarytum tą klausimą vienu kirčiu atkerta. Būtent, dabartinės Rusijos revoliucijos vadai senąsias skolas, kaip rašo laikraščiai, visiškai paneigę, tarytum jų visai nebūtų.“

Šis straipsnis tik dar kartą įrodo, kad Lietuvos Taryba, nors ir neturėjo didelės politinės patirties, buvo labai įžvalgi ir mokėjo rasti įdomius kelius Lietuvos ateičiai:

„Tuo būdu atskirtieji kraštai arba „paveldėtojai“ visuomet gauna tesėti senojo kaltininko prisižadėjimus. Bet kiek tų prisižadėjimų toki „paveldėtojai“ privalo ant savęs pasiimti – tai toli gražu nėra lengva apskaityti...

Vokietijos finansininkai dabar tą dalyką imasi gvildenti ir tarią patį užimtųjų kraštų klausimą rišti su tų kraštų apsiėmimu mokėti Vokietijai atatinkamąją Rusijos užsitrauktų skolų dalį. Bet iš kitos pusės, imant skolų mokėjimą visoms kitoms valstybėms, čia supina tą bylą dar mūsų nuostoliai, kurių mes patyrėme būdami karo ugnyje ir okupacijoje. Kaip tas dalykas turėtų čia išsilyginti, turint omeny sugriautojo krašto atstatymo reikalą – tai yra iš tikrųjų pamatinis ir mūsų kuriamosios valstybės klausimas. Ir tai reikėtų jau iš anksto atkreipti savo didžiausią domę.“

Įdomu, kad net konservatyvia vokiškojo militarizmo dvasia persunkta „Dabartis“ blaiviai ir įžvalgiai vertino socializmo ateitį. Žinoma, tai tiesai, kuri buvo aiški jau 1918 metais, kai kurių šalių diktatūroms suvokti prireikė daugiau nei 70 metų, o kai kurių kaimyninių šalių valdovai dar ir šiandien nesugebėjo iki galo suvokti istorijos pamokų:

„Pasaulio istorijos skleidimosi ratas neprivalo risties atgal: o ligi šiol revoliucija nieko daugiau nereiškė. Priekin teeina tiktai tokia pažanga, kuri teikia stiprybės ir gerovės. Konservatizmas su liberalumu pakaitomis, rodosi, yra paskirti išrišti tam uždaviniui, o niekuomet socializmas, kurs per didžiu savo karštumu ir besaikiu radikalizmu pralenkia pažangą, ir tokiu būdu iš pažangos atsiranda ėjimas atgal. Tai yra pasaulėžvalgos klausimai, į kuriuos kiekvienas privalo gerai įsigilinti. Verta įsidėmėti tos pamokos, kurių mums teikia rusų revoliucija.“

Pasauliui tapo žinoma ir kita tiesa

Tuo pat metu pasauliui tapo žinoma ir kita tiesa, kurią šiandien mes puikiai žinome. Bostone leistas katalikiškas Šv. Juozapo darbininkų sąjungos laikraštis „Darbininkas“ išspausdino straipsnelį „Lenin ir Trocki parsidavėliai“:

„Garsus Rusijos patriotas, kurio vardas neskelbiamas dėl jo paties saugumo, suteikė laikraščiui „Petit Parisien“ dokumentus, kurie parodo, kad Lenin, Trocki ir kiti bolševikai pagriebė valdžios vadžias į savo rankas su vokiškais pinigais.

Tai yra įstabiausias susekimas. Viena žymiausių ypatybių yra ta, kad Lenin, tasai atkakliausias kovotojas prieš kapitalistus, besąs riebiai apmokamas Vokietijos amunicijos pramoninkų.

Dokumentai parodo, jog net kovo 2 dieną 1917 už savaitės prieš Rusijos revoliuciją, Vokietijos imperatoriškasis bankas pranešė savo agentams Šveicarijoj, kad Leninui ir Trockiui be jokio atsikalbinėjimo reikia teikti pinigų kiek tiek jie norės vedimui propagandos Rusijoj.“

Taip jau sutapo, kad visos Rusijos IV sovietų suvažiavimas vyko revoliucijos metinių metu. „Dziennik Wilenski“:

„Keistas sutapimas, kad kovo 12, per pirmąsias revoliucijos metines, Maskvoje susirinko sovietų kongresas, kuris privalo nuspręsti, ratifikuos Rusija taiką, ar ne. Sunkios patirties metai jau už Rusijos liaudies nugaros. Iš tiesų kiekvienos šalies liaudis brangiai privalo sumokėti už savo laisvę, bet Rusija sumokėjo už ją ypač brangiai.“

Rusijos sovietų suvažiavimas patvirtino Lietuvos Brastos taikos sutartį. „Dziennik Wilenski“:

„Maskvos sovietas, kaip praneša Maskvos radijo agentūra, balsų dauguma nusprendė pritarti Lietuvos Brastos traktatą.

Leninui ir jo, draugams... pavyko palenkti Maskvos ir provincijų sovietus pritarti jų požiūrio taškui.

Iš 195 oficialių dalyvių, 110 pasisakė už taiką.“

„Lietuvos aidas“ straipsnyje „Ko Rusija neteko per taikos sutartį Brastoje?“ suvedė imperijos netekčių balansą:

„Trečiuoju taikos sutarties straipsniu atskiriama nuo Rusijos Lenkija, Lietuva ir Kuršas...

Sekant tos pačios sutarties šeštuoju straipsniu Rusija privalo pasitraukti iš Ukrainos, Livžemio, Igaunijos ir Suomijos (Finliandijos)...

Sutarties ketvirtuoju punktu Rusija netenka Užkaukazės sričių: Ardabano, Karso ir Batumo...

Iš viso tad Rusija taikos sutartimi Brastoje netenka maždaug 1 323 000 kvadr. kilm. ploto ir 60 milijonų gyventojų.

Jokia tad valstybė pasaulio istorijoje nėra dar per karą nustojusi, kaip dabar Rusija.“

Vienintelis kelias Lietuvai – visiška priklausomybė nuo Vokietijos?

Tuo metu mūsų krašto ateitis vis dar buvo labai neaiški ir jos perspektyvos dažnai svarstomos už uždarų valdžios kabinetų durų, partijų suvažiavimuose ir laikraščių puslapiuose. „Dabartis“:

„Ar yra paaiškėjęs stovis?

Dar Rusijoje ir kitose valdijose dar nėra paaiškėjęs padėjimas... Visos paribio valdijos – ne tiktai Ukraina ir Suomija – turi žengti žingsnį priekin ir galutinai nusistatyti ateities programą.

Kuršas tatai yra padaręs... Savo žingsnį pamatuodama, Kuršo taryba sako:

... Tiktai valdovo valdomi ir galingos vyriausybės sandariai priglausti prie Vokietijos, mes kuršiečiai tegalime susilaukti sugyjant žaizdų, padarytų mūsų tėvynei pasaulio karo, ir naujo patarpimo mūsų gyvenimo... Mūsų akyse stovinčios, ištvirkusios rusų demokratijos pavyzdys ir sustiprina ir sudrūtina monarchinius mūsų įsitikinimus...

Ir Lenkijos sutvarkymas dabar pradeda vykti geriau. Rodosi, kad atsakingieji lenkų sluoksniai yra supratę, jog su tokia politika, kuri teatsižvelgia tiktai į lenkų geidimus, negalima sudaryti sutarimo su vidurio valdijomis...

Taigi telieka tiktai Lietuvos klausimas, kuris dar reikia išrišti. Mes daug kartų esame pabrėžę, jog, turbūt, Lietuvos klausimas jau seniai būtų buvęs išrištas, jeigu lietuviai būtų prisilaikę išminties žodžių: „Žvirblis rankoje yra vertesnis, negu karvelis ant stogo“. Bet ir dabar dar ne per vėlu susiprotėti, nors kaip išrodo, jog susiprotėjus anksčiau, lietuvių reikalams būtų išėję daugiau naudos.“

Vokiečių spauda intensyviai lenkė lazdą, kad lietuviams naudingiausia būtų elgtis taip, kaip elgiasi Kuršas – nuolankiai vokiečių baronų vedamas link monarchinės priklausomybės Vokietijai. Vokiečių laikraščių straipsniai viena ar kita forma tvirtino, kad vienintelis kelias į laisvę Lietuvai veda tik per gruodžio 11 dienos aktą, tai yra per visišką priklausomybę nuo Vokietijos.

Tokios nuomonės laikėsi ne tik karinė ir civilinė Vokietijos valdžia, bet ir dauguma reichstago partijų. „Lietuvos aidas“ išspausdino Vokietijos Tautinių liberalų partijos pirmininko Gustavo Štrėzemano pasisakymą partijos valdybos posėdyje, svarstant užsienio politikos klausimus:

„Dėl Lietuvos kalbėtojas pasakė: „Su Lietuva mes turime sudaryti kariuomenės konvenciją, kuri mums suteiktų strateginių garantijų. Be to, reikalinga monetarinė (pinigų) ir pašto vienybė, ir geležinkelių bendrumas, kad mes turėtume ūkio apdraudimų.“

Taigi, baudžiavinėmis konvencijomis Lietuva būtų susieta su okupantais. Įdomu tai, kad Lietuva jau tuo metu buvo didžiųjų pasaulio valstybių taikiklyje ir, galima sakyti, tapo tarptautinės politikos subjektu. „Lietuvos aidas“ išspausdino trumpą, bet iškalbingą straipsnelį „Anglija dėl kaizerio norų“. Tiesa, net nelabai aišku, kaip cenzūra leido jį išspausdinti:

„Loid George savo kalboje, kurioje jis gvildeno karo tikslus, tarp kita ko taip pasakė: Niekas taip iškalbiai nekalbėjo apie tautų sąjungą, kai vokiečių kaizeris. Jis nepasakė nė žodžio apie Belgijos sugrąžinimą, nė pusės žodelio apie Lietuvą ir Kuršą. Bet dėl tautų sąjungos jis sakosi turįs geriausių norų. Jis ne tik pasisakė priimąs tautų sąjungą, bet dargi pareiškė, kad Vokietija yra pasiryžusi vadovauti jai. Vis tebematyti noras vyrauti; yra tai yla kyšanti iš jo kalbos.“