Ar galėtumėte atsakyti į klausimą, kas yra miškinis? Jeigu nesate tikras(-a) savuoju atsakymu, apsispręsti padės naujausia Nacionaliniame Kauno dramos teatre pristatyta premjera tokiu pat pavadinimu – "Miškinis".

Žvilgsnis iš šalies

Spektaklis kurtas bendradarbiaujant su jaunais, bet jau įvertintais kūrėjais iš Latvijos – režisieriumi Valteriu Sīliumi ir dažnai kartu su juo dirbančiu dramaturgu Jāniu Balodžiu. Kūrinys ypatingas dar ir tuo, jog kurtas laboratorijos principu, kai dramaturgas pjesę rašė per repeticijas, kartu ją tobulindamas su režisieriumi ir kauniečiais aktoriais.

Keturias valandas trukusiame spektaklyje pasakojama realiai vykusi istorija: iš fronto dezertyravęs latvis Jānis Pīnupas (1925–2007) 50 metų slapstėsi miške. Spektaklyje latvio istorija perkeliama į lietuviškąjį kontekstą – Janis virsta Jonu Petručiu, Latvijos kaimas ir miškas lietuviškais ir t.t. Tačiau tai nėra dokumentinė sceninė adaptacija, režisierius ir dramaturgas į šią istoriją žvelgia gan teatrališkai. Kūrėjai ieškodami atsakymo, kas gi ištikrųjų buvo tasai Jonas (Janis) pasakoja įvairiausias per šiuos 50 ir daugiau metų jam nutikusias istorijas, neleidžiančias šį veikėją vertinti vienareikšmiškai.

Vienas iš sėkmingiausiai spektaklyje pasiteisinusių aspektų – Sauliaus Čiučelio įkūnytas pasakotojo personažas Tomas Kudirka (dramaturgo alter ego). Tai etnografas, ypač susidomėjęs šia istorija ir žūtbūt nusprendęs išsiaiškinti, kaipgi žmogus galėjo miške išgyventi penkiasdešimt metų.

Visiems rašantiesiems baigiamuosius darbus universitete yra privaloma laikytis išsikeltų tikslų ir jį pasiekti leidžiančių uždavinių. Panašiu keliu eina ir magistrantūroje studijuojantis etnografas, dėl šio miškinio istorijos net nukėlęs magistro diplominio darbo rašymą.

Jo tikslas yra įgyvendinamas – atskleista, kaip ir kodėl J.Petrutis slapstėsi šitiek metų. Pasirodo, Jonas nebuvo miško brolis ir su jais nebendravo, slėpdamasis jis prieš nieką nekovojo, o ir miške būdavo tik kartais, nes dažnai tiesiog slėpdavosi šiltam užpečky pas seserį Veroniką. Jonas tiesiog nenorėjo mirti. Tomas sužinojo ir daugybę kitų įdomių faktų. Medžiagą jis rinko bibliotekose, vyko ir į Musninkų kaimą, kur ir nutiko visa vaizduojama istorija.

S.Čiučelio kuriamas stropus, smalsus, humoro jausmo nestokojantis jaunasis mokslininkas itin pagyvina spektaklį, leidžia į įvykius scenoje pažvelgti iš šalies, nesusitapatinti su personažais. Jis sujungia visas scenas, jas komentuoja, kartais įsiterpia į patį spektaklį, suvaidina tiek save – įvykius iš šalies stebintį pasakotoją – tiek kažkurį kitą epizodinį personažą. Taip jis atskleidžia savo tam tikrą šioje istorijoje svarbų poelgį ar charakterio bruožą, kuris priverčia ne kartą nusišypsoti.

Šiuolaikiškai atrodantis ir besielgiantis S.Čiučelio personažas sujungia šiandieną ir praeitį, neleisdamas pastatymui visiškai paskęsti sausos dokumentikos tyruose.

Nepabudęs kritikas

J.Petručio likimo vingiai scenoje pasakojami detaliai ir įterpiant daug šalutinių scenų, stengiantis parodyti, kokioje aplinkoje Jonas išgyveno tuos visus metus, kaip keitėsi valdžia ir visuomenė. Tą liudija ir ilgoka spektaklio trukmė.

Vis dėlto pasakotojo pasirinkti uždaviniai norint pasiekti minėtą tikslą pasiteisina ne iki galo. Įvairūs faktai, detalės, "taip buvo prieš...", "o tuo tarpu..", – visa tai susiję tarpusavyje, tačiau nesukuria vientisos fabulos įspūdžio. J.Petručio gyvenimas "aptirpsta" daugybėje šalutinių įvykių, neleidžiančių iš arčiau ir giliau pažvelgti į jo paties gyvenimą – pirmoje spektaklio dalyje vaizduojamą jaunystę, antroje – brandą ir senatvę.

Kita vertus, Tomas spektaklio pradžioje pabrėžia, jog nenori mėgdžioti Williamo Shakespeare'o, todėl ir pasakosiąs šalutinius įvykius. Taip spektaklis priartėja prie epinio teatro modelio, kuriame siekiama griauti tradicinės dramos modelį, veiksmą ne įkūnijant, o pasakojant, pasitelkiant ironiją, leidžiant žiūrovui pasidairyti ir į kairę, ir į dešinę. Toks vaizdavimo būdas susidomėti įvykiais priverčia veiksmo eiga, o ne atomazga.

Spektaklio kūrėjai siekė į miškinį pažvelgti kritiškai, leidžia žiūrovams patiems priimti sprendimą, kaip šį veikėją vertinti – kaltinti jį ar  aplinkybes, privertusias veikėją pasielgti vienaip ar kitaip.

Vis dėlto spektaklyje skvarbaus kritiško žvilgsnio nėra, ir žiūrovams jį pajusti taip pat nepavyksta. Pagrindinį veikėją ir jo seserį vaidinančių aktorių susitapatinimo principu pagrįsta vaidyba labiau sukelia simpatiją ar gailestį, nei norą užimti kritišką poziciją. Puiki aktorių vaidyba pakursto norą įsijausti, o ne atsiriboti. Kyla noras labiau gilintis į psichologines Jono gelmes, kurios spektaklyje lieka neatskleistos. Iš pradžių išties intriguojanti istorija virsta tiesiog šmaikščiu pasakojimu apie pernelyg neišsiskiriantį vieno iš daugelio tokių miškinių gyvenimą.

Puikios mizanscenos

Spektaklyje būta ir puikių mizanscenų. Viena tokių – dviejų Jonų,  jauno ir vyresnio, susidūrimas akis į akį baigiantis pirmai spektaklio daliai. Pirmoje dalyje vaizduojamas aktoriaus Vainiaus Sodeikos suvaidintas jaunas Jonas, antroje – Liubomiro Laucevičiaus vyresnis veikėjas.

Taip pat vaizduojama ir dėl brolio savąjį gyvenimą paaukojusi sesuo Veronika jaunystėje (akt. Eglė Grigaliūnaitė) ir vyresnio amžiaus (akt. Vilija Grigaitytė). Vienodai vilkintys Jonai ir Veronikos atkartoja tuos pačius judesius ir žvelgia vieni kitiems į akis lyg į veidrodžius. Dvi aktorių kartos – dvi 50 metų istorijos pusės.

Dar vienas įsimintinesnių spektaklyje kartkartėmis vartojamos metaforiškos kalbos pavyzdžių – gyvas radijo imtuvo įgarsinimas. Slapstydamasis miške Jonas per ilgą laiką pradėjo pamiršti elementariausius žodžius, jam sunku prisiminti, kaip vadinami kai kurie medžiai – eglė ar beržas. Jis nebeteko laiko pajautos. Sunerimusi sesuo Veronika už sutaupytus pinigėlius nuperka broliui radijo imtuvą "Spidola". Nuolat klausydamasis pasaulio įvykių, laidų ir muzikos Jonas netiesiogiai įsilieja į pasaulį. Sykį jam klausantis muzikos, į sceną suguža aktoriai, įkūnijantys šį muzikinį kūrinį, uždainuoja čia ir dabar. Emocionali ir originali scena, leidžianti pajusti Jono vidinę elegiją.

Ironija ir asociacijos

Spektaklio kūrėjų komanda vietoje teisiančiojo žvilgsnio į šį deheroizuotą miškinį renkasi ironiją, kurios itin padaugėja antroje spektaklio dalyje. Neretai ironija įgyja ir grotesko formą. Šypsnį kelia tiek metų besislapsčiusio L.Laucevičiaus Jono pasirodymas visuomenėje, kuris įvyksta visiškai atsitiktinai – dėl nebepakeliamo danties skausmo.

Sesuo broliui liepia keliauti pas dantistą ir prisistatyti kitu vardu bei pavarde – Eduardu Kurmiu. Būtent tokia pavarde, nes jis slapstosi kaip kurmis, tad taip bus lengviau atsiminti. Per vizitą Jonui ima rodytis, kad gydytojas – tai milžinas, kuris tuoj jį pačiups ir nuteis už slapstymąsi.

Komiškas ir iš įvairių Europos šalių į Musninkus sugužėjusių žurnalistų interviu su Jonu, kai jis jau visam pasauliui atskleidžia savąją tapatybę. Dėl anglų kalbos spragų vyksta dviprasmiškų reikšmių lydimas nesusikalbėjimas.

Meninės fikcijos lydima tikra latvio miškinio gyvenimo istorija lietuviškame kontekste sukelia daugybę klausimų – ne vien kaip reikėtų žvelgti į pagrindinį veikėją, bet ir kiek iš tiesų tokių žmonių būta ir Lietuvoje. Koks ryšys juos sieja su šiandiena? Ar kuriam žmogui šiandien pasitraukus iš "dirbk ir pirk" vergijos nebūtų į jį žvelgiama taip pat keistai kaip ir į Joną? Kas apskritai pasiaukojimas buvo vakar ir kas yra šiandien? Vis dėlto itin jaudinančiu ir didelę žymę sieloje paliekančiu kūriniu "Miškinio" nebūtų galima pavadinti.