Antradienį eidamas 91-uosius po sunkios ligos mirė garsus XX a 6–8 dešimtmečių Lietuvos režisierius ir pedagogas Henrikas Vancevičius, pranešė Lietuvos nacionalinis dramos teatras.

H.Vancevičius gimė 1924 metais sausio 2 dieną Kaune. Baigęs režisūros mokslus Maskvos A.Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS), jis 1959–1966 metais buvo Kauno dramos teatro, 1966–1989-aisiais – Lietuvos akademinio (dabar – nacionalinio) dramos teatro vyriausiasis režisierius, sukūrė spektaklių kituose Lietuvos teatruose, dėstė Lietuvos konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija).

H.Vancevičius daug dėmesio skyrė nacionalinės lietuvių dramaturgijos interpretacijoms - 1957 metais Kaune pastatęs spektaklį „Herkus Mantas“ režisierius prabilo apie Lietuvą, lietuvybę, tautos likimą. Jo dėka teatro scenoje įsitvirtino dramaturgai Juozas Grušas ir Kazys Saja, debiutavo Justinas Marcinkevičius, jis statė Balio Sruogos, Jono Avyžiaus, Vytauto Bubnio kūrinių inscenizacijas. Jo režisuotuose spektakliuose iškilo Vaivos Mainelytės, Marijos Rasteikaitės, Regimanto Adomaičio, Audrio Chadaravičiaus, Henriko Kurausko, Laimono Noreikos, Arno Roseno, Vytauto Tomkaus ir kitų aktorių talentai.

Istorijoje išliko ir jo pastatyti klasikiniai bei šiuolaikiniai spektakliai: Antono Čechovo „Trys seserys“, Federico Garcia Lorca’os (Federiko Garsijos Lorkos) „Bernardos Albos namai“, Williamo Shakespeare’o (Viljamo Šekspyro) „Antonijus ir Kleopatra“, Johno Steinbecko (Džono Steinbeko) „Pelės ir žmonės“.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre H.Vancevičius pastatė Jeano Paulio Sartre’o (Žano Polio Sartro) „Altonos atsiskyrėlius“, garsiąją Justino Marcinkevičiaus trilogiją „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“, Vinco Krėvės „Skirgailą“, Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvarą“, Henriko Ibseno „Juną Gabrielį Borkmaną“, „Laukinę antį“ ir daugelį kitų spektaklių.

Poetas J.Marcinkevičius apie režisierių yra sakęs: „Henrikas Vancevičius myli literatūrą ir aktorių. Ką padarysi, nors šiandien tai ir nelabai madinga teatro koncepcija, tačiau ji amžina. Užtat geriausiuose jo spektakliuose režisieriaus lyg ir nematyti.“

H.Vancevičius bus pašarvotas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje, atsisveikinti su juo bus galima trečiadienį nuo 15 iki 20 val. ir ketvirtadienį nuo 10 iki 12 valandos.

Režisierius bus laidojamas ketvirtadienį Vilniuje, Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

H. Vancevičiaus darbai yra svarbus indėlis Lietuvos teatro istorijoje, jie telkė ir stiprino tautą, užuojautose antradienį mirus garsiam režisieriui ir teatro pedagogui teigia šalies vadovai.

„Lietuva neteko vieno reikšmingiausių XX amžiaus Lietuvos teatro režisierių Henriko Vancevičiaus. Jo režisuota garsioji Justino Marcinkevičiaus trilogija stiprino tautinę dvasią, telkė ir vienijo, ragino vis garsiau tarti Lietuvos vardą", - rašoma prezidentės Dalios Grybauskaitės užuojautoje.

Premjeras Algirdas Butkevičius savo ruožtu teigė, kad H.Vancevičius paliko ryškų pėdsaką teatro istorijoje.

„Tai didelė netektis mūsų kultūrai“, – užuojautoje sako premjeras A.Butkevičius.

Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė taip pat sakė, jog H.Vancevičiaus pastatyti spektakliai yra svarus įnašas į Lietuvos teatro istoriją.

„Ilgametė profesionali režisieriaus veikla ir atsidavimas teatrui tapo puikiu pavyzdžiu visiems šios profesijos pasekėjams“, – rašoma parlamento vadovės užuojautoje.

Lietuva neteko teatro režisieriaus, kuris rėmėsi aktoriais, H. Vancevičius jiems davė teatro supratimą, BNS sakė garsus aktorius Regimantas Adomaitis.

„Jis buvo režisierius, kuris rėmėsi aktoriumi. Svarbiausia teatre jam buvo ne daiktai, ne vėjas, ne forma - jam buvo svarbus turinys, prasmė. Tai buvo jo išskirtinumas: jis buvo aktorinis režisierius (...). Jis mums davė teatro supratimą, darbo teatre pagrindus, kuriais rėmėmės vėliau, nors ir ėjome kitu keliu, nukrypome nuo tų principų“, - teigė R.Adomaitis.

Aktorius sakė, kad H.Vancevičius jam „buvo viskas“ - mokytojas, žmogus, atvedęs į pažintį su teatru.

„Galbūt jo dėka tapau šiokiu tokiu aktoriumi. Aš jam už viską gyvenime esu dėkingas“, - sakė R.Adomaitis.

Jis taip pat prisiminė buvęs vienas iš pirmųjų aktorių, kurie ėmė priešintis H.Vancevičiaus taikytai teatro metodikai, tikėdamasis, jog tai bus stimulas keistis režisieriui prisitaikant prie naujų režisūros tendencijų.

„Neneigiu, kūrybinis konfliktas buvo. Tai buvo atvejis, kai mokiniai sukyla prieš mokytoją, vaikai prieš tėvus. Ir aš buvau tas, kuris sukilo, suprasdamas, kad sukylu prieš patį save, nes buvau įtikėjęs H.Vancevičiaus teatru“, - teigė aktorius.