Paminklai trumpalaikiai, todėl jų apskritai nereikia, LRT RADIJUI sako menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė. Jos teigimu, norint ką nors įamžinti ar pagerbti, geriausia tai daryti darbais. Tokios išvados specialistė priėjo, išanalizavusi Vilniaus paminklus, tačiau ji pripažįsta, kad gerų paminklų pavyzdžių pasaulyje yra.

– Jūs nusprendėte panagrinėti politinės galios simbolius Vilniuje 1895–1953 metais. Ar tam buvo kažkoks motyvas?

– Žvilgsnis natūraliai nukrypo į praeitį, į tai, kas buvo anksčiau. Sovietinę praeitį prisimenu pati, bet man rūpėjo pasižiūrėti, kas buvo dar anksčiau, nuo ko visa tai prasidėjo, kaip Vilniuje atsirado pirmieji paminklai, kokie jie buvo ir kaip keitėsi.

Mane visą laiką intriguoja prieštaravimas, kad kiekvieną kartą statant paminklą naudojamos tokios frazės, kaip „įamžinti“, „ateitiems kartoms“ ir pan. Vilniaus paminklai ypač trumpaamžiai. Pats seniausias Vilniaus paminklas – Stanislovo Moniuškos paminklas prie Kotrynos bažnyčios, priešais Mokytojų namus. Jis buvo pastatytas apie 1928–1932 m. Tai pats seniausias paminklas. Ilgiau išstovėjusių nėra.

Kodėl jie neišliko? Nes trukdė. Keitėsi politinės valdžios, nebesutapo istoriniai pasakojimai, keitėsi herojai – seniems herojams paminklai griaunami, o naujiems statomi. Įamžinti naujus herojus viešoje erdvėje buvo bandoma, statant paminklus, pervadinant gatves, taikant politinius ritualus ir t. t. Tai sėkmingai ar nesėkmingai tęsiasi iki šiol, niekas nesikeičia. Tai turbūt šiais laikais stebina labiausiai.

– Sakote, kad niekas nesikeičia. Kas, Jūsų nuomone, išliko?

– Išliko įamžinimo principas – statoma figūrinė skulptūra. Pavyzdžiui, skulptūros Gediminui ar Mindaugui – jos šiek tiek stilizuotos, bet tai realistinis figūrinis paminklas. Labai dažnai, žiūrėdamas iš toli, net nesupranti, kas ten toks vaizduojamas. Matosi, kad tai yra kažkokia figūra, bet koks herojus – ar Stalinas prie Geležinkelio stoties, ar Kudirka – sunku suprasti, poza labai panaši.

Be abejo, šiek tiek skiriasi meninės formos, bet esminio skirtumo vis tiek nėra. Yra objektas, skirtas pažiūrėti, einant pro šalį. Labiausiai jis veikia per atidarymo iškilmes. Po to jis dažniausiai pamirštamas ir išvis nebeveikia. Tas paminklas vienkartinis. Po atidarymo iškilmių, po straipsnių ir televizijos reportažų jis numiršta.

Iš savo pačios, savo pažįstamų patirties ir pasisakymų spaudoje galiu spręsti, kad tie paminklai iš tikrųjų nejaudina. Praeidamas pro Mindaugo paminklą nesusimąstai, kas čia toks, nepagalvoji „oho, kaip įdomu“. Yra paminklų, įamžinimo ženklų, kurie gali jaudinti ir kurie veikia kitaip. Jie nenumiršta po atidarymo, jie pastebimi ir vėliau, į juos kreipiamas dėmesys.

– Gal galite pateikti pavyzdžių?

– Pačiu įtaigiausiu ir vis dar veikiančiu įamžinimo ženklu laikau ant buvusio KGB pastato cokolio akmenų išraižytas kovotojų už Lietuvos laisvę pavardes ir gyvenimo datas. Man labai patinka pati mintis. Tie granito akmenys primena antkapines plokštes. Tame pastate ir vyko nusikaltimai, kuriuos įamžina šios pavardės. Jų yra daug. Tai atspindi nusikaltimo mastą.

Kita vertus, tai nėra pretenzingas paminklas. Tiesiog, eidamas gatve pro šalį, bet koks žmogus atkreips dėmesį: kas čia yra, ar tie žmonės čia palaidoti, kodėl jų visų mirties datos daugmaž sutampa, kaip taip galėjo atsitikti? Žmogus užduoda klausimus. Galbūt pats žmogus randa ir atsakymą, galbūt ne, gal eina pasidomėti, kas čia per pastatas, jame randa KGB muziejų. Tai yra siūlo galas. Sekant juo galima atrasti dalykų, kurių galbūt prieš tai nežinojai ar nesupratai.

Kaune yra skulptoriaus Roberto Antinio paminklas, kuris, mano supratimu, irgi labai įtaigus, jautrus, gražus. Jis vadinasi „Aukos laukas“. Romo Kalantos susideginimo vietoje skvero akmeninės tvorelės pakeistos į tarsi suanglėjusio medžio išvaizdos tvoreles. Žolėje taip pat yra „apanglėjusių“ elementų.

– Turite omenyje, kad paminklas iš esmės pasakoja istoriją?

– Taip, tai nėra figūrinis degančio žmogaus paminklas. Tai būtų senoji tradicija – rėkiantis jaunuolis liepsnose. Ta pati istorija papasakojama įtaigiai, užduodami klausimai, kodėl taip yra, kodėl tvorelė skiriasi nuo esančios šalia, kodėl tai yra anglis. Žinoma, taip pat pateikti paaiškinimai, pavadinimai. Nėra taip, kad tik užduodamas klausimas ir į jį nėra atsakymo. Atsakymas yra šalia.

Suprantama, tam tikras kanonas reikalauja įamžinti nacionalinius herojus ir tokiu atveju pastatyti tradicinių formų, paprastą, įprastą paminklą, kuris jokių klausimų nekelia, yra pigiausias, greičiausias, paprasčiausiais variantas. Tokiu būdu įamžintinų herojų sąraše prie to žmogaus galima padėti pliusą (įamžinome) ir pamiršti. Mano nuomone, tie paminklai, pati istorija, kurią norime įamžinti, nusipelno šiek tiek daugiau.