Rugsėjo 30-oji žymi ne tik vis gilėjantį rudenį. Tai ir Tarptautinė vertėjų diena. Nors vertimų esama pačių įvairiausių, rudenį pirmiausia norisi susieti juos su knygomis, literatūra, skirti dėmesio tiems, kurie padaro didžiulį darbą, tačiau lieka nematomi.

Legendos ir istorija

Senajame Testamente aprašoma legenda, kaip atsirado kalbos. Pasakojama, kad po pasaulinio tvano žmonės kalbėjo viena kalba ir sutarė pastatyti bokštą ligi pat dangaus. Už tai buvo nubausti Jahvės ir padalyti į skirtingai kalbančias tautas, kad nebegalėtų susišnekėti ir nebaigtų statyti bokšto. Legendos legendomis, tačiau kur susiduria skirtingos kalbos, prireikia ir vertėjų.

Kada iš tikrųjų pradėta mokytis kalbų ir vertėjauti, galima tik spėlioti. Greičiausiai poreikis susikalbėti atsirado skirtingoms tautoms siekiant palaikyti prekybinius ar kitokius ryšius, palengvinti derybas.

Sužinoti apie vertimo raštu pradžią kiek paprasčiau. I amžiuje Švento Jeronimo Biblija, išversta iš graikų į lotynų ir hebrajų kalbas, yra laikoma pirmuoju vertimu ir tikruoju Katalikų bažnyčios Biblijos tekstu. Tarptautinė vertėjų diena 1991 metais pradėta minėti būtent šio šventojo garbei.

Teigiama, jog Šventasis Jeronimas šią Bibliją vertė 23-us metus. Nors šiuolaikinės technologijos palengvino vertimo procesą, ir dabar didesnės apimties, sudėtingesniems kūriniams prireikia nemažai laiko, susikaupimo, atidumo ir ne vienos srities išmanymo.

Tarp mokslo ir meno

Tapti vertėjais žmones paskatina meilė kuriai nors kalbai, galimybė nuolatos ją tobulinti, dirbti ir tobulėti įvairiose srityse. Vertėjas gali rinktis bendravimo reikalaujantį darbą ir nuolatines keliones arba kaip tik didžiąją laiko dalį leisti vienumoje ir dirbti tik su rašytine medžiaga. Negalintiems nusėdėti vietoje, ištroškusiems bendravimo vertimų žodžiu specialybė – ideali. Tuo labiau, kad pasirinkti yra iš ko. Šiandien esama nuoseklaus ir sinchroninio vertimų, kurie labai populiarūs įvairiausių tarptautinių konferencijų metu ir, pavyzdžiui, Europarlamente ar Jungtinių tautų organizacijoje.

Vertėjai taip pat talkina verslo kelionių metu, vertėjauja telefonu ar net Skype konferencijose. Ramesnėms asmenybėms labiau tinka vertimai žodžiu, ypač literatūros, kur galima dirbti savu tempu, o vienintelis apribojimas ir nurodymas – data, kada kūrinį reikia atiduoti leidėjui.

Tai labai įvairaus tipo žmonėms tinkanti specialybė, kartu reikalaujanti didelio atsidavimo. Geri vertėjai turi išmanyti įvairių mokslo sričių pagrindus, pažinti kitas kultūras. Verčiantiems grožinius kūrinius būtinas estetikos, literatūros suvokimas, kalbos pajauta ir vaizduotė. Šioje vertimų srityje bene ploniausia riba tarp kūrybos ir techninio darbo. Galima sakyti, kad tai profesija, vienijanti amatą ir meną.

Galimybės rinktis

Jaunas vertėjas Tomas Einoris sako, kad vienas didžiausių privalumų laisvai samdomo vertėjo darbe – galimybė pasirinkti, ką tau įdomu ir priimtina versti. Pats Tomas verčia gan skirtingas knygas vaikams. Vertėjas sako, kad apsispręsti versti paveikslėlių knygas nėra sunku – sutinki, nes teksto per mažai, kad svarstytum.

Džiugina ir galimybė pačiam pasirinkti darbo vietą. T. Einoris priskiria save atsiskyrusiems vertėjams ir renkasi darbą vienumoje, namuose, nes taip geriau sekasi susikaupti, neblaško pašalinis triukšmas, lengviau įsijausti į siužetą, kalbos subtilybes.

Nematomas, bet labai svarbus

Kai kuriose šalyse rašytojai ir vertėjai priklauso tai pačiai sąjungai. Lietuvoje nuo 2004 metų vertėjų sąjunga veikia atskirai. Tačiau šias dvi profesijas sieja ne tik bendras darbo rezultatas – knygos. Nereikia manyti, kad rašymas yra kūryba, o vertimas – tik techninis darbas.

Verčiant knygas nepakanka rasti atitikmenis skirtingose kalbose. Neretai tenka visiškai perdėlioti pastraipą, kad kita kalba ji skambėtų gražiai ir neprarastų prasmės. Svarbu ir nepridėti savo minčių, neiškreipti autoriaus pasakojimo. Bet, kaip yra pasakęs rašytojas José Saramago, „Rašytojas kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai.“

Vertėja Rasa Drazdauskienė viename savo straipsnių vertimą lygino su tarno darbu. Vertėjas, kaip ir tarnas, atlieka tą nematomą darbą, be kurio nebūtų galutinio rezultato. Šitaip jis nesulaukia  plačiosios visuomenės dėmesio, pats irgi dažnai lieka nematomas. Kol neperskaitome blogai išverstos knygos, dažniausiai net nesusimąstome apie šio darbo svarbą. Tiesa, visiškai pamiršta ši profesija nėra – vyksta geriausių metų verstinių knygų rinkimai, teikiamos premijos už reikšmingiausius ir meniškiausius vertimus.

Vis daugiau žmonių renkasi skaityti kūrinius originalo kalba, taip norėdami išvengti prastų vertimų. Bet susiduria su kitomis problemomis.

„Apsiribojant vien originalo kalba skaitomomis knygomis, tarsi nublanksta turinio aspektas, į knygą  žiūri tarsi vien į užsienio kalbos pratimą“, – savo nuomone dalijasi vertėja Raimonda Jonkutė. Vertėjo užduotis yra padaryti taip, kad skaitytojas įsijaustų į kūrinį, „neužkliūtų“ už žodžių ir sakinių, koncentruotųsi į turinį, o kalba plauktų lengvai.

Jei staiga pasaulyje nebeliktų vertėjų, netrukus atkreiptumėme dėmesį, susimąstytumėme, kokia tai svarbi profesija. Galima sakyti, kad šie žmonės mums dovanoja žinias, platesnį akiratį ir spalvingesnį literatūros pasaulį. Dėl to juos derėtų prisiminti ne tik rugsėjo 30-ąją, bet ir kur kas dažniau.