- diena.lt inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
„Lietuva turi kur kas daugiau spalvų, nei geltona, žalia ir raudona”, – sako keletą metų lietuviškų spalvų studijai paskyrusi Vilniaus dailės akademijos docentė, mados kūrėja ir tyrinėtoja Renata Maldutienė.
Savo tyrimą menininkė išvertė į daugeliui suprantamą kalbą – fotografijas, o sumanymą jai įgyvendinti padėjo menininkė Vaiva Abromaitytė. Jų bendro darbo rezultatą bus galima pamatyti jau kitą savaitgalį Taujėnų dvare – menininkės jungiasi prie iniciatyvos „100 švęskime patys”.
– Kai kalbame apie Lietuvos spalvas dažniausiai minime – geltoną, žalią ir raudoną. Ar tik tiek tų spalvų turime?
– Kiekvienas žmogus turi savo, tik jam vienam būdingą spalvą. Ką jau kalbėti apie valstybę ar bendruomenę! Aš matau plačią spalvų paletę, dėlioju ją skirtinguose epochos atspindžiuose, stebiu, kurios spalvos yra daugiausia, – tai gana sudėtingas tyrimas. Visi mūsų šimtmečiai, mūsų valstybės metai yra spalvoti ir juose galima rasti nemažai kontrastų. Jei kalbame apie psichologiją, išskirčiau juodą, raudoną ir baltą spalvas, gal dar šiek tiek aukso galima paskleisti. Žydėjimas ir nykimas. Klestinti kultūra ir uždraustos knygos.
Jei kalbame apie psichologiją, išskirčiau juodą, raudoną ir baltą spalvas, gal dar šiek tiek aukso galima paskleisti.
– Kaip kilo idėja pamėginti spalvomis atskleisti šalies istoriją?
– Viskas prasidėjo nuo šiuolaikinės mados tyrimo. Mėginau suprasti, į kurią pusę keliauja šiandieninė mada ir kodėl mes, išleidę tiek daug talentingų dizainerių ir kūrėjų, Lietuvoje visiškai neturime mados verslo. Nebijau sakyti – neturime, nes situacija tikrai yra bloga. Ypač, kai lyginame ją su situacija kitose šalyse, kur, perpratę mados verslo sistemą, kūrėjai iš jos gerai uždirba. Ieškodama atsakymų, nuklydau į siaurą spalvų specializaciją – juk spalva kūrėjui yra labai svarbi, dažnas nuo jos pradeda. Žingsnis po žingsnio grįžau atgal, mėginau suprasti, kas su mumis atsitikę, kaip renkamės spalvas ir kuo skiriamės nuo pasaulio tendencijų.
– Gal savo savo išskirtinumu galėtume būti stiprūs?
– Visada reikia ieškoti stipriosios pusės. Skirtybės kuria dabartį ir ateitį, jas pabrėždamas gali būti įdomus. Mano darbas yra suprasti, kaip išskirtinumą paversti ne silpnybe, o stiprybe.
– Galbūt, mados kūrėjai, norėdami būti nauji ir modernūs, užmiršta istoriją ir tradicijas?
– Kad mes per mažai atsigręžiame į save – faktas. Tyrinėti save, savo vidinius procesus – tiesiog privaloma. Tik čia, ne išorėje gali atrasti save, netgi savo Tėvynę. Ir tai – ne vien jaunųjų Lietuvos dizainerių bėda, tai visos šalies bėda – kai nori būti tuo, kuo nesi, tau negali sektis. Netgi spalvų tyrimas rodo, kad mūsų visuomenė serga. Kol to nesuprasime ir nepradėsime savo ligų gydyti, išeities nerasime.
Spalvos labai gerai nusako mūsų psichologinį paveikslą, mūsų būvį. Kažkas tikrai yra su mumis nutikę, kad nešiojamės tiek skausmo ir esame išmokę taip savęs nepriimti, negerbti. Jei išmoktume pagarbos sau, kaip visiškai išbaigtam kūriniui, kuris pats savaime yra vertingas, savo tapatumą suprastume kaip vertę. Ir negalvotume – maži esame, ar dideli, gyvename Europos viduryje ar užkampyje. Taptume ramesni ir tuo pačiu leistume sau tiesiai ir atvirai žvelgti į kitus. Tikrosios dvasinės ramybės mums labai trūksta, mus valdo godumas ir konkurencija. Tai jaučiama ir Lietuvos mados pasaulyje, kur tarsi ir nėra tikslo būti godžiu, juk šioje srityje didelių pinigų Lietuvoje dar niekas neuždirbo.
– Jūsų tyrimas buvo išverstas į daugeliui labiau suprantamą kalbą – fotografijas. Jų parodą netrukus atidarysite Taujėnų dvare. Apie ką jos kalba?
– Tyrimą iš pradžių iliustravau piešiniais, jie vėliau peraugo į realius kostiumus, visa tai reikėjo kažkaip įamžinti. Idėjos ėmėsi puiki fotomenininkė V. Abromaitytė, į spalvų žaidimą įsitraukė ir modeliai, kurie tapo ypatingais herojais, prie komandos prisidėjo ir simbolius nuotraukose išaugino menininkė Anželika Jalmokaitė – vadinu ją meno manipuliatore. Mados paveikslų radosi tiek, kiek ir epochų, per kurias keliavome. Visos jos bus parodytos Taujėnų dvare, kur gegužės 19 dieną atidarysime parodą, vakare temą tęsime šalia Ukmergės piliakalnio, kur pasakosiu apie Lietuvos spalvinį identitetą.
– Esate viena iš tų, kurie jungiasi prie renginių organizatorių „Name” idėjos, kad Lietuvos šimtmetį galima švęsti patiems – kur nori, su kuo nori ir kaip nori. Kuo jums artima tokia idėja?
– Mane įkvepia, kai bendrauju su panašiai mąstančiais, panašius jausmus turinčiais žmonėmis. Mano kolekcijos dalys buvo pristatytos skirtingose erdvėse ir šalyse, tačiau visumą noriu pristatyti Lietuvos 100-mečio proga, Ukmergėje. Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie šventės, kurti tokią Lietuvą, kurioje norėtume gyventi. Aš negaliu gydyti žmonių, ar spręsti ekonominių problemų, galiu tik atiduoti tai, ką moku geriausiai. Ir tai bus mano šventė.
Lietuvos dailės akademijos docentės, drabužių dizainerės R. Maldutienės parodos Taujėnų dvare atidarymas – gegužės 19 dieną, 12 valandą. 18 valandą prie Ukmergės piliakalnio menininkė skaitys viešą paskaitą apie mados ir Lietuvos spalvų pasaulį šventėje „100 švęskime patys”. Šventėje taip pat dalyvaus Alfredas Bumblauskas, Vytaras Radzevičius, šviesų misterija piliakalnį apgaubs šviesų dailininkas Arvydas Buinauskas, koncertuos grupė “Okata”, renginį ves Rolandas Vilkončius. Šventė – nemokama.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Valdovų rūmuose atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą3
Valdovų rūmų Didžiajame kieme ketvirtadienį atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą. ...
-
„Nerk į teatrą“: interaktyvumas be amžiaus cenzo
Tarptautinis edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks jau keturioliktą kartą. Jo programoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 14 d. – pusšimtis edukacijų, dvi premjeros, a...
-
Pagerbti trys geriausi 2023-iųjų bibliotekininkai, įstaigos sutarė derinti veiksmus
Kultūros ministerijoje antradienį minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę pagerbti geriausi praėjusių metų šio sektoriaus specialistai, tuo metu bibliotekų asociacijos pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo. ...
-
Antrasis S. Dirsytės romanas: aplinkybių sutraiškyta herojė iki pabaigos kovojo už teisę išlikti
„Kai rašai istorinį romaną, išties, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizd...
-
O. Šurajevas rėžė Lietuvos teatralams: kas iš to vardo, jei jie „myžniai“116
Visuomenininkas Olegas Šurajevas abejingų nepalieka. Anot jo, dabar nėra laikas abejoti ir kalbėti miglotomis metaforomis. Jis teigė, kad atėjo laikas išreikšti aiškias pozicijas – be dviprasmybių, naudos ir kašt...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
Kultūros ministerija paskelbė konkursą vadovauti Nacionaliniam architektūros institutui2
Kultūros ministerija antradienį paskelbė konkursą į naujai įsteigto Nacionalinio architektūros instituto direktoriaus pareigas. ...
-
Prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė
Antradienį Lietuvoje prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, kurios tema šiemet – Europos Sąjunga (ES). ...
-
Finaliniai B. Dvariono konkurso akordai: nuo rečitalių koncertų salėse iki kelionių į Disneilendą
Jau dvyliktą kartą jaunuosius smuikininkus ir pianistus iš viso pasaulio į Lietuvą pakvietęs Tarptautinis Balio Dvariono konkursas šį savaitgalį išrinko pačius geriausius. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje konkurso f...
-
S. Karunatilaka: tikiuosi, kad mes šio to pasimokysim iš pasakojimų, persmelktų mūsų patirties
„Rašant knygą nėra taip, kaip būna per kokią filmo premjerą, kai jis išleidžiamas ir palydimas su fanfaromis, ji gimsta pamažu, o paskui dar reikia tikėtis, kad ras skaitytojų“, – pripažįsta Bookerio premijos laureata...