Lietuvoje iki šiol verda diskusijos dėl to, ar bus išstumta lietuvių kalba iš Lietuvos, jeigu leisime naudoti w, q, x raides, kurios, beje, yra lotyniškos, o ne lenkiškos. Profesorės manymu, tai yra menka problema, nes pati kalba vystosi ne dėl to, kad yra tokia ar kitokia abėcėlė (šiuo atveju kalbame apie istoriškai lietuvių priimtą lotynišką raidyną).

"Lietuvių kalba yra tokia, kuri dėl kultūrinių, politinių ir kitų priežasčių galėjo išnykti arba turėjo tapti tik šnekamąja kalba, t.y. galėjo nutikti taip, kaip įvyko, tarkime, Ukrainoje, Baltarusijoje, netgi buvusios Sovietų Sąjungos metu Azijos respublikose. Panašų likimą XIX a. tyrinėtojai, to meto etnografai pranašavo ir lietuvių kalbai bei kultūrai. Tačiau lietuvių kalba išliko, ji tapo valstybinė ir nuolat vystosi", – sako profesorė.

Nutautėjama greičiau

Pasak prof. R.Trimonienės, dėl lietuvių kalbos likimo ir polonizacijos proceso pradžios dažnai kaltinami nutautėję bajorai. "Dažnas lietuvis bajoras tapatinamas būtent su lenkais – teigiama, kad atvykę lenkų bajorai sulenkino lietuvių bajorus, taip įvykdydami polonizaciją. Vis dėlto reikia pažymėti, kad tam procesui didelės reikšmės turėjo ir aukštesnės kultūros įtaka. Pavyzdžiui, net ir dabartiniais laikais nemažai lietuvių šeimų (ypač vaikų), emigravusių į Didžiąją Britaniją, namie jau nebekalba lietuviškai arba kalba labai silpnai, ir tokių šeimų daugėja. Taigi kalbinio nutautėjimo procesas vyksta sparčiai", – sako profesorė.

Jos žodžiais, lietuvių bajorai nutautėjo per kelis šimtus metų, XIX–XX a. pirmosios pusės ir pokario lietuvių emigrantai nutautėjo per kelias kartas. "Nenustebčiau, jeigu kita naujųjų emigrantų šeimų karta jau nebekalbės lietuviškai, o gal ir nesijaus lietuviais", – samprotauja mokslininkė.

Anot jos, klaidinga manyti, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų bajorai ėmė ir nutautino lietuvius. Istoriškai kalbinio nutautėjimo procesas, kalbos kaip kultūrinės, valstybinės (politinės) kalbos praradimas vyko daug lėčiau, negu tai vyksta šiandien. Iki krikšto priėmimo Lietuvos valdantysis elitas buvo iš esmės lietuviškas. Vis dėlto Gediminaičiai, pavyzdžiui, Algirdas ir nemažai jo sūnų, buvo sudarę santuokas su rusėnėmis iš rytų slavų žemių, tad išmoko ir žmonų kalbą.

Anot R.Trimonienės, yra žinoma, kad Jogaila taip pat mokėjo rusėnų kalbą, nes jo motina buvo Julijona, Tverės kunigaikščio Aleksandro duktė. Kita vertus, Lietuvos valdovai dar tebešnekėjo ir lietuviškai. Tai rodo tas faktas, kad garsiajame 1429 m. Lucko suvažiavime, kur imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis pasiūlė Vytautui karūną, Vytautas su Jogaila tarpusavyje tarėsi lietuviškai. Apie tai rašo vokiečių ordino pareigūnai, dalyvavę suvažiavime. Vadinasi, lietuvių kalba aukščiausiame valdžios elite nebuvo išnykusi, jau nekalbant apie žemesnius luomus – to meto bajorus ar paprastus valstiečius, miestelėnus.

Valdžios elito kalba

Iš lenkų kronikininko Jano Dlugošo mes žinome, kad 1440 m. į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius buvo išrinktas jaunesnysis Jogailos sūnus Kazimieras, kuriam tuo metu buvo 12 m. Jis, deja, lietuvių kalbos jau nebemokėjo. "Reikia atsiminti, kad Jogailai sūnus Kazimieras jau gimė Krokuvoje, Kazimiero mama buvo rusėnė Sofija Alšėniškaitė. Lietuvos ponai nusprendė, kad šis jaunasis valdovas turėtų išmokti lietuviškai. Tai rodo, kad aukščiausias elitas – Ponų taryba – dar mokėjo lietuviškai, nes turėjo ir norėjo susikalbėti su savo valdovu. Kazimiero valdymo metais (1440–1492 m.) vidaus ir užsienio politikos reikalai, Gdansko miestiečių pastebėjimu, tarp valdovo didikų aptarinėti lenkų, lietuvių ir rusėnų kalbomis. Taigi Kazimieras išmoko ir vartojo lietuvių kalbą savo politiniame valstybės gyvenime. Vadinasi, tuo metu lietuvių kalba galėjo funkcionuoti kaip aukščiausio valdžios elito kalba", – pastebi istorikė.

Elitu R.Trimonienė vadina ne žemesnio rango bajorus ir kitus žemesnio socialinio sluoksnio atstovus, tarp kurių lietuvių kalba buvo vyraujanti, o Goštautus, Radvilas, Astikus, Kęsgailas ir kitus didikus, kuriems lietuvių kalba vis dar buvo reikalinga.

Savaime aišku, kad jie mokėjo ir rusėnų kalbą. Apie tai galime spręsti iš tokio pavyzdžio: pirmojoje XVI a. pusėje dėl konstrukcinių klaidų įgriuvus daliai Bernardinų bažnyčios Vilniuje generolo rašytoje lotynų kalba kronikoje pasakojama apie jo pokalbį su Vilniaus vaivada Mikalojumi Radvila. Jo mintys dėl bažnyčios rekonstrukcijos cituojamos rusėnų kalba. "Greičiausiai tuo metu rusėnų kalba jau buvo pradėjusi išstumti lietuvių kalbą iš politinio diskurso. Tuo metu ir vadovai, ir nemaža dalis didikų bei bajorų jau kalbėjo rusėnų kalba. Nors tuo pačiu metu 1501 m. Erazmas Ciolekas, Lietuvos valdovo Aleksandro sekretorius, atstovavęs Lietuvai Romoje pas popiežių, teigia, kad lietuviai savo kalbą gerbia ir saugo. Taigi pastebime tarsi tokį dvilypumą: lietuvių kalba dar funkcionuoja, bet rusėnų ją pamažu išstumia", – sako profesorė.

Rusėnų kalbos įsitvirtinimas

Anot profesorės, tai patvirtina įvairūs istoriniai šaltiniai. 1529 m. priimtas Pirmasis Lietuvos Statutas nuorašais sklido po įvairius dvarus. Viename iš jo nuorašų bajoras Paškevičius paraštėje įrašė ketureilį, kuriame teigė, kad Lenkijoje klesti lotynų kalba, Lietuvoje – rusėnų kalba, kad be lotynų kalbos Lenkijoje neišgyvensi, o be rusėnų Lietuvoje kvailiu būsi. Tai, anot profesorės, rodo, kad ne lenkų, o būtent rusėnų kalba lietuvių kalbą iš politinio diskurso išstūmė pirmiausia. "Kita vertus, pažiūrėję į Barboros Radvilaitės laiškus Žygimantui Augustui, pamatytume, kad jie parašyti lenkų kalba. Dar iki Liublino unijos svarstant valstybinius reikalus, didikams lenkų kalbos prireikdavo gana dažnai. Nesakau, kad visi ponai Lietuvoje mokėjo lenkų kalbą, tačiau dalis jų mokėjo", – sako mokslininkė.

Įdomu ir tai, kad Antrasis Lietuvos Statutas (1566 m.), o vėliau ir Trečiasis Lietuvos Statutas (1588 m.) visoje LDK kaip kanceliarinę kalbą įtvirtino rusėnų kalbą. Tai reiškia, kad visi dokumentai tiek vietose, tiek centrinės valdžios institucijose turėjo būti rašomi rusėnų kalba. Tuo metu užsienio šalims dokumentai buvo rašomi lotyniškai ar kitomis kalbomis (pvz., vokiečių), o raštai (pvz., pirkimo dokumentai, testamentai ir kt.) šalies viduje – daugiausia rusėnų kalba.

Oficialia rašto kalba rusėnų kalba buvo iki 1697 m., kai Abiejų Tautų Respublikos Seimas įvedė bendrą kalbą – lenkų. Įdomu dar ir tai, kad visi Lietuvos statutai, išskyrus trečiąjį, buvo parašyti lotynų kalba ir tik paskui išversti į rusėnų bei lenkų kalbas. Į lietuvių kalbą jie niekada nebuvo išversti. O lotynų buvo visuotinai pripažinta kaip Europos valstybių bendravimo ir universitetinė kalba.

Lietuvių kalbos išstūmimo iš valstybinio gyvenimo procesui didžiausią įtaką turėjo tai, kad po krikšto šaliai reikėjo turėti raštą vidaus kanceliarijai. Iki krikšto Lietuvoje nebuvo nei mokyklų, nei universitetų. Iš kur didžiajam kunigaikščiui greitai paimti raštingų žmonių? Iš Lenkijos iš karto neprisikviesi tiek daug, o savi – rusėnai – Lietuvoje nuo seno mokėjo savo raštą. Taigi Vytautas ir kiti valdovai pradėjo juos samdyti savo kanceliarijos raštininkais. Taip ši kalba ir raštas pradėjo plisti.