Taip teigia KTU akademinių reikalų plėtros prorektorius Pranas Žiliukas, bendrąjį priėmimą juokais pavadindamas bendrosiomis „gaudynėmis“, nes į Lietuvos aukštąsias mokyklas priimami beveik visi norintys.

Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius P. Žiliukas pabrėžia, kad aukštųjų mokyklų sėkmė šiandien matuojama pritrauktais aukščiausio lygio tyrėjais, pažangiausiais studentais, didelėmis pritrauktomis investicijomis, verslo ir viešojo sektoriaus dėmesiu, ir tik iš dalies – studentų skaičiumi. Svarbios ir absolventų galimybės įsidarbinti.

– Kokios šiandien yra didžiausios Lietuvos švietimo ir aukštojo mokslo sistemos problemos?

– Švietimo sistemos tinklas nebeatitinka šiandienos realijų dėl aukštųjų mokyklų gausos, neefektyviai panaudojamos infrastruktūros, studijų klasifikacija ir kvalifikacinių laipsnių sandara – pasenusios, dėl biurokratinių barjerų ir dėl pačių aukštųjų mokyklų inertiškumo stokojama vietos tarpkryptiškumui plėtoti. Šie klausimai reikalauja profesionalios peržiūros.

Lietuvos aukštojo mokslo sistema yra binarinė, susidedanti iš kolegijų ir universitetų sektoriaus. Problemos, su kuriomis susiduria aukštosios mokyklos ir kolegijos, yra ir bendros, ir labai specifinės, būdingos tik tam tikrai kategorijai. Jeigu kažkas „stringa“ bendrojo ugdymo sektoriuje, tai vėliau atsiliepia ir aukštojo mokslo sistemai, nes moksleiviai po kelerių metų tampa universitetų ar kolegijų bendruomenių nariais.

Europos siekis šiandien yra amžiaus grupėje iki 34 m. pasiekti 40 proc. aukštąjį išsilavinimą įgijusiųjų vidurkį. Tuo tarpu Lietuvai tokia problema neegzistuoja jau seniai – priešingai, turime didelį perteklių. Mūsų šalyje aukštąjį mokslą jau brandos atestato gavimo metais renkasi net 63 proc.  abiturientų ir daugiau kaip 80 proc. jų tampa studentais.

Dabar bendrąjį priėmimą į aukštąsias mokyklas galima vadinti bendrosiomis „gaudynėmis“, nes priimami beveik visi norintys. Viliojama ypatingomis sąlygomis, papildomais balais stojant. Bet jau nepadeda ir išplėtota rinkodara. 2015 metais į universitetų ir kolegijų pirmąją pakopą buvo priimta 29,5 tūkst. studentų. Tai yra pirmieji metai, kai šis skaičius nusileido žemiau 30 tūkst. ribos – ateityje stojančiųjų kiekis taip pat sparčiai mažės. Galima drąsiai teigti, kad esama infrastruktūra yra beveik dvigubai didesnė nei reikia dabartiniam studentų skaičiui aptarnauti.

– Jūsų vertinimu, ar valstybinių brandos egzaminų sistema yra geriausias būdas patikrinti abiturientų žinias?

– Brandos atestatų reikalavimai turėtų būti didesni. Nestosiantiems į aukštąsias mokyklas šiuo metu nėra būtina laikyti valstybinių brandos egzaminų. Valstybė turėtų užtikrinti, kad abiturientų žinios būtų audituotos, užtikrintos, solidžios ir, kad brandos atestatas tai iš tiesų perteiktų. Atestatas turėtų būti išduodamas tiems asmenims, kurie laikė tam tikrą skaičių valstybinių brandos egzaminų. Pavyzdžiui, Danijoje reikia 3, Pietų Korėjoje – net iki 9. Pasaulio valstybės, kurios neturi valstybinių brandos egzaminų sistemos, yra priėmusios ir kitų mechanizmų, leidžiančių užtikrinti vertinimo objektyvumą ir reiklumą.

Daugelyje Vakarų šalių moksleivių pasirengimui studijuoti aukštojoje mokykloje įprasta skirti didesnį dėmesį, užtikrinant galimybę abiturientams baigiamaisiais metais ar net anksčiau rinktis specializuotus dalykus. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje abiturientams yra sudaryta galimybė baigiamiesiems metams, kurie skirti pasirengimui studijuoti aukštojoje mokykloje. Tokiu būdu bendriesiems dalykams universitete negaištama laiko ir bakalaurui parengti užtenka trijų metų. Lietuvoje taip pat būtų galima pasvarstyti apie trumpesnį studijų laiką.

Mokyklos turėtų keisti savo reikalavimus moksleiviams, požiūrį į atestato vertę, skatinti neformaliojo ugdymo dalį, kuri neretai lemia ir tam tikrą jauno žmogaus karjeros kelią.