Quantcast

Kodėl kazokų sukilimo vadas taip prieštaringai vertinamas?

"Tebūnie prakeiktas jo vardas", – taip Bogdaną Chmelnickį XVII a. kronikose apibūdina Ukrainos žydai. Tokį apibūdinimą kazokų sukilimo vadas užsitarnavo dėl atneštų nelaimių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos Karalystės gyventojams.

"Tebūnie prakeiktas jo vardas", – taip Bogdaną Chmelnickį XVII a. kronikose apibūdina Ukrainos žydai. Tokį apibūdinimą kazokų sukilimo vadas užsitarnavo dėl atneštų nelaimių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos Karalystės gyventojams. Slavų (rusų) pasaulio, kurį suskaldė grobikiškų siekių vedamos Lietuva ir Lenkija, vienytoju laiko Rusija. Ukrainiečiams jis nacionalinio išsivadavimo judėjimo pradininkas. Kodėl kazokų sukilimo vadas taip prieštaringai vertinamas?

Kazokai ir Zaporožės Sečė

Kazokų atsiradimo ištakos siekia mongolų – totorių užkariavimų laikus, kai pasaulį siaubė karingi klajokliai. Totorių kalboje žodis "kazokas" reiškia valkatą, laisvą karį, raitelį. Totoriams užkariavus Juodosios jūros regioną ir ten įkūrus savo valstybes – chanatus, nuo jų antpuolių kentėjo kaimyninės valstybės.

Klajokliškas, gyvulių augintojų, gyvenimo būdas puikiai derėjo su noru plėšikauti. Antpuolius organizuodavo laisvi kariai, kazokai, nepripažįstantys jokios aukštesnės valdžios. XVI a. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laiškuose Krymo chanui minimi totorių kazokai.

LDK, siekdama apsiginti, privalėjo perimti totorių kariavimo būdus, todėl atsirado kazokų, saugančių valstybės sienas. Palaipsniui prie Krymo chanato sienos, Dniepro žemupyje įkurta ir įtvirtinta gyvenvietė Zaporožės Sečė, kuri vėliau tapo kazokų karinės organizacijos vadaviete.

Pagrindinė kazokų prievolė buvo kova su totoriais. LDK kazokai ne tik medžiojo, žvejojo ar ganė gyvulius, bet ir plėšė Krymo chanato žemes. Kazokai su savo laivais pasiekdavo net Osmanų imperijos sostinės Stambulo priemiesčius. Dėl to laisvų karių plėšikavimai dar labiau pablogindavo įtemptus santykius tarp valstybių.

Bandymai suvaldyti

Dėl kazokų plėšikavimų nesaugūs jautėsi ne tik turkai ir totoriai, bet ir Ukrainos valstiečiai bei miestiečiai. Pirmieji bandymai suvaldyti kazokus priskiriami Žygimantui Augustui, kuris įsakė surašyti visus kazokus ir uždraudė be jo įsakymo rengti karo žygius. Taip atsirado registriniai kazokai, kurie tapo samdomais kariais.

Valdžia norėjo susaistyti tarnyba kuo daugiau kazokų, kad šie nekeltų rūpesčių ir būtų po ranka prireikus, tačiau nebuvo sutariama dėl jų skaičiaus. Patys kazokai nenorėjo tapti reguliarios kariuomenės nariais, nes tai ribojo plėšikavimo laisvę. XVI – XVII a. Ukraina buvo tolimiausias ir mažai apgyvendintas Europos pakraštys. Bet kokie bandymai stiprinti administracinę krašto kontrolę, sukeldavo nepasitenkinimą. Prie to prisidėjo bajorų demokratijos blogybės, kai įstatymų įgyvendinimas priklausė nuo didikų šeimų galios ir tarpusavio santykių.

Seimas priešinosi pasiūlymams suteikti kazokams bajorų statusą ir tokiu būdu įsileisti juos į Lietuvos – Lenkijos politinį gyvenimą. Dėl to kazokai išliko kaip gan savarankiška visuomenės grupė, kuri naudojosi to meto valstybės pasiekimais ir blogybėmis.

Tais laikais bajorai turėjo rokošo, ginkluoto sukilimo, teisę, o visus vietos savivaldos reikalus svarstydavo ir spręsdavo pavieto seimeliuose. Zaporožės Sečė taip pat veikė vadovaudamasi demokratiniais principais. Įtakingiausios didikų šeimos turėjo savo kariuomenę, kurią naudojo ne tik valstybės, bet ir privatiems interesams ginti.
Kazokų kariuomenės išpuoliai, ginant savo interesus, nebuvo išimtis. Įdomu tai, kad nuo 1590 m. seimas nutarė kazokų būrių vadais skirti bajorus iš reguliariosios lenkų kariuomenės, tačiau juos kazokai patraukdavo į savo pusę.

Verta paminėti atamaną Kosinskį, lenkų bajorą iš Palenkės, kuris 1591–1593 m. sukilime vadovavo 5000 kazokų būriui ir pergalių pakerėtas skelbė apie siekius atsiskirti nuo Lenkijos – Lietuvos valstybės. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas, tačiau tai nesumažino kazokų noro priešintis.

Visus mėginimus kazokų pasipriešinimą įrėminti paprastomis schemomis, pavyzdžiui, lenkai bajorai išnaudoja slavų (rusų) valstiečius arba katalikai riboja stačiatikių teises, o kazokai simbolizuoja pasipriešinimą šiom blogybėm, reikia vertinti atsargiai. Visas minėtų problemų spektras sudarė sąlygas ukrainiečių tautos savimonei atsirasti, tačiau būtina įvertinti vieną aplinkybę. Kazokai, kaip ir bajorai, buvo aktyviausia visuomenės dalis, kurios veikla priklausė nuo įtakingų ir turtingų lyderių. Jie ne visada vadovavosi tautiniais ar valstybiniais interesais.

Kazokai buvo laisvai samdomi kariai, kurie norėjo užsidirbti, o artimiausias darbdavys, Lietuvos – Lenkijos valstybė, nesugebėjo sudaryti tinkamų tarnybos sąlygų.

"Septynios niekšybės jo širdyje"

B.Chmelnickio(1595 –1657m.) karjeros pradžios negalima sieti su tokiu griežtu vertinimu. 1620 –1621 m. turkų karo dalyvis, dvejus metus išbuvęs nelaisvėje. Vėliau įstojęs į registrinių kazokų kariuomenę ir sugebėjęs gauti raštininko pareigas, jis tapo antru žmogumi po etmono pagal svarbą kazokų kariuomenėje.

Už dalyvavimą 1637 –1638 m. kazokų sukilime buvo pažemintas iki šimtininko Čygyrine, tačiau tai nesumažino pasitikėjimo juo.

1645 m. B.Chmelnickis vedė derybas su Prancūzija dėl kazokų dalyvavimo kare prieš Ispaniją. Apie posūkį į "niekšybių" kelią galima kalbėti tik dėl santykių su kazokų etmono Stanislovo Koniecpolskio sūnumi, kuris po vedybų norėdamas žmonai parodyti savo galią ir turtus, pasisavino turtingiausių Čygyrino žmonių turtą. Tarp jų buvo ir B.Chmelnickio ūkis.

Situacija įdomi tuo, kad vedybų proga organizuojamas grobiamasis žygis į Krymo chanato žemes. B.Chmelnickis, trokšdamas keršto, padarė pirmą niekšybę – perspėjo totorius. Žygis žlugo. Už tai jis buvo suimtas, tačiau nuo mirties bausmės išgelbėjo kazokų šimtininkų laidavimas.

Kita versija tokia: vaivada Jarema Višnioveckis suviliojo B.Chmelnickio žmoną ir nusiaubė jo valdas. Dėl to B.Chmelnickis bandė ieškoti teisybės, kreipdamasis į karalių ir seimą, tačiau politinės aplinkybės jį pastūmėjo kitai niekšybei. Jis surinko 20 000 kazokų, perspėjo totorius apie karaliaus planuojamą žygį prieš Turkiją ir pakvietė juos bendrai kovoti.

"Širdis iš siaubo lydytis pradėjo"

1648 –1649 m. kazokų kariuomenės pergalės prieš Lenkijos karalystės pajėgas Geltonųjų vandenų, Korsūnės ir Zborovo mūšiuose atskleidė B.Chmelnickio karvedžio talentą, tačiau tai nepaskatino susidariusios situacijos spręsti.

Kazokų pasipriešinimas paskatino valstiečių sukilimą prieš sunkias baudžiavos sąlygas. Niekieno nevaldomą Ukrainą siaubė valstiečiai, kazokai ir totoriai. Daugybė žmonių paliko savo kaimus ir miestelius, ir traukėsi į įtvirtintus miestus. Amžininkai pasakoja apie neregėtus žiaurumus. Žmonių grobimą dėl išpirkos ar pardavimą į vergovę galima laikyti mažiausia iš blogybių. Tuo užsiimdavo totoriai, kurie savo belaisvius parduodavo turkų vergų pirkliams. Moterų niekinimas, deginimas, žudymas ir smaugimas buvo laikomas kasdienybe.

Išdrįsusiems pasipriešinti nulupdavo odą ir atiduodavo sudraskyti šunims, o jų vaikus sukapodavo į gabalus. Lavonais nusėti keliai nieko nestebino. Ypač kentėjo katalikų dvasininkija ir žydų bendruomenės. Lenkijos karalystės kariuomenė atsakė žiauriais baudžiamaisiais veiksmais. Keliaujančius per Ukrainą šiurpino pakaruoklių ir žmonių, pasmeigtų ant baslių, gausybė. 1651 m. Beresteške kazokų patirtas pralaimėjimas turėjo užkirsti kelią beprotybei, tačiau B.Chmelnickis ryžosi dar vienam žingsniui. 1654 m. Perejaslavlyje davė priesaiką Rusijos carui. Tais pačiais metais Maskvos kariuomenė įsiveržė į LDK ir įžengusi į Vilnių surengė gyventojų skerdynes.

Liūdna pabaiga

1709 m. caro Petro I kariuomenė sunaikino Zaporožės Sečę. Dalis kazokų prisiekė Rusijos imperijai, dalis pasitraukė į amžinų priešų ir sąjungininkų valstybę – Krymo chanatą.

B.Chmelnickio nuopelnas tas, kad jis iškėlė savo tėvynės problemas ir atkreipė į jas viso to meto pasaulio dėmesį. Kazokų sukilimo vadas buvo to laikmečio žmogus ir niekuo nesiskyrė nuo garsių Lenkijos ir Lietuvos didikų. Jam trūko tik karaliaus privilegijos, užtikrinančios kazokų lygiateisiškumą. Liūdina  tai, kad laisvi kariai gal ir sugebėjo susitarti dėl geresnio atlygio, bet asmeninės ambicijos ir nepalankios politinės aplinkybės užkirto kelią nepriklausomybei įgyvendinti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

išvada

išvada portretas
kaip kas ką neparašytų - visi valdininkai,išpuikėliai žmogystos - trokšta valdžios,turtų,savęs liaupsinimo,žudymo ir žiaurumo...

gal

gal portretas
Daugiau pasidometi reiktu ,kad parasyti teisinga straipüsni.

kiaule

kiaule portretas
siaip ta mongolu chanu antpludzio nebuvo, jie kovesi rusijos kariuomenes gretose.vokieciu senovinese graviurose jie salia rusijos kariu po viena veliava kariauja,o cingischanas(didis chanas) yra titulas,o ne vardas.
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių