Didžiąja dalimi iš operečių ir miuziklų suformuotas repertuaras negali pasigirti nei baletų gausa, nei įvairove. Juo labiau –  didele baleto artistų trupe. Bet KVMT baleto trupė egzistuoja. Nors ir labai kompaktiška – aštuoniolikos artistų, ši nedidelė kompanija nebijo imtis grynai klasikinio baleto meninio projekto ir gana įtikinamai šį projektą įgyvendinti.

Istorinis kontekstas

Baleto "Kita Pelenės istorija" choreografas ir inscenizacijos autorius Gianni Santucci spektaklio pagrindu pasirinko autentišką J.Strausso baleto "Pelenė" ("Ashenbrödel") muziką, kurią po kompozitoriaus mirties papildė kompozitorius Josefas Bayeris.

Baletas buvo sėkmingai rodomas Berlyno karališkojoje operoje nuo 1901 m., o Vienos operoje – nuo 1908 m. iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Iš tiesų intriguojantis istorinis kontekstas. Įdomu ir tai, kad J.Strausso baletui sukurta pasakos apie Pelenę interpretacija vaizduoja įvykius, kurie nutinka aukštosios mados pasaulyje, ir visa tai vyksta taip pat XIX a. pabaigoje. Galbūt tokia istorijos interpretacija susijusi su XIX a. antrojoje pusėje gimusiu reiškiniu "haute couture", kai 1858 m. didysis metras Charles Worthas įsteigė savo mados namus, o gal ir su radikalių to meto menininkų, tokių kaip Gustavas Klimtas, forumu – Vienos "Sezession", kuris tapo atsvara akademiniam menui ir  turėjo įtakos to laikotarpio madai bei drabužio suvokimui.

Ir štai tokiame stilistiškai išgrynintame kontekste tampa svarbu viskas – nuo J.Strausso valso skambesio iš orkestro duobės iki Pelenės batelio sagtelės dydžio ir kulniuko aukščio.

Dirigento Virgilijaus Visockio vadovaujamas orkestras skambėjo darniai, muzikaliai ir pakiliai. Dirigentas stengėsi priderinti muzikinius tempus prie šokėjų individualių choreografinių pasažų ir už tai nusipelno nuoširdžių artistų ir žiūrovų komplimentų.

Be abejonės, komplimentus užsitarnavo ir scenografijos autorius Artūras Šimonis. Scenografijos koncepcija, kurios pagrindinė idėja – atspindėti KVMT scenoje, labai tiko būtent šiam istorizmo persunktam spektakliui. Sutikime, kad 1892 m. pagal gubernijos architekto Ustino Golinevičiaus projektą pastatytas teatras, nepaisant vėliau vykusių rekonstrukcijų, dar saugo savyje XIX a. pabaigos dvasią.

Komplimentų nusipelno visa Kauno baleto trupė, kuri yra gerokai patobulėjusi, atjaunėjusi ir neleidžia sau panirti į provincialų stingulį.

A.Šimonis talentingai pasinaudojo esančiomis aplinkybėmis, sumėtė pėdas Lietuvai nebūdingais spalvingais inkliuzais, sužaidė vaizdo projekcijų teikiamomis galimybėmis, ir voila –  puikus fonas įnoringai "haute couture" atmosferai skleistis. Buvo akivaizdu, kad scenografo idėjos ir G.Santucci itališkos dinamikos pilna choreografija gerai derėjo tarpusavyje, nuosekliai papildė viena kitą.

Suvaržyta laisvė

Vis dėlto patį spektaklį pavadinti nuosekliu būtų sudėtinga. Visa ta, pavadinkime, bufonada, kurią matėme scenoje, dažnai nutoldavo nuo naratyvo apie Pelenę esmės, choreografas neįstengė iki galo išnaudoti ir įdomios interpretacijos teikiamų galimybių. Kūrėjas užsižaidė komedinio žanro teikiamomis galimybėmis ir pats nepastebėjo, kaip spektaklio ašis nukrypo nuo pagrindinių herojų antraeilių personažų link.

Gretę-Pelenę šokusi baleto solistė Raquel Morla Garrido puikiai įveikė visus klasikinio baleto keliamus iššūkius, tačiau pateko į choreografo paspęstus spąstus ir visiškai negalėjo savęs išreikšti kaip artistės. Nepaisant akivaizdžių balerinos pranašumų, personažas buvo prėskas, sustingęs laike ir mažai susijęs su "haute couture" spindesiu.

Nors pati Raquel Morla Garrido išvaizda kėlė stiprias asociacijas su garsiąja Gabrielle Bonheur Chanel, G.Santucci nepanoro suteikti Pelenei jokių įdomesnių atspalvių ir net asmeninės erdvės. Trys lyg ir turėję būti neigiami, bet buvę labai juokingi personažai – Madam Leontina-Pamotė ir jos dukterys karaliavo visose spektaklio scenose, dalyvaudamos net ir intymiuose Gustavo-Princo ir Pelenės pasimatymuose. Kažkuriuo momentu tai jau pradėjo erzinti, nors baleto artistės Viktorija Batvinytė ir Sandra Drodvilaitė yra puikios komedinio žanro aktorės, o madam Leontina – Gintaras Visockis charakteringai įkūnijo vyro, persirengusio moterimi, juokelį.

Su šiomis figūromis pirmame veiksme dar bandė varžytis Aurimas Tiškevičius – Burtininkas, bet jau antroje dalyje prarado visus šansus. Stebėdama šį artistai nuoširdžiai svarsčiau: kam Kauno teatrui reikalinga ikona – Nerijus Juška, kai jie turi Aurimą Tiškevičių? Išvaizdus, techniškai pajėgus, charizmatiškas šokėjas.

Gustavo – Princo vaidmens atlikėjas Tomas Kratkovskis, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dirbantis jaunas baleto artistas, gerai parėmė Kauno baleto trupę iš profesionaliosios pusės ir buvo gana įtikinantis Princo amplua. Tačiau kaip pagrindinis personažas taip pat neišvengė choreografo sukurtos schemos rėmų ir sunkiai galėjo įdomiau pasireikšti.

Pagrindiniai personažai nesulaukė palaikymo ir iš spektaklio kostiumų dailininkės Vidos Insodienės. Daug žadėjusios pilkosios suknelės, kurias vilkėjo mados namų darbuotojos, vėliau virto spalvingu ir ne visai skoningu chaosu.

Dailininkė orientuojasi istoriniame mados kontekste, tačiau, matyt, nesugebėjo suvaldyti gausių to meto tendencijų. Vargšė Pelenė taip ir pasilieka vargšė su savo neįspūdingais baliaus kostiumais ir butaforiniais, nei iš tolo neprimenančių labutinų, bateliais, o intriguojančio white tie – balto frako, šmėžuojančio Madam Leontinos mados namų dirbtuvėse neapsivelka nei Gustavas, nei Gretė. Ir dar tie baleto vyrų nepuošiantys spalvingi triko, kurie buvo pademonstruoti kolekcijos pristatymo finalinėje scenoje... Plėtojant tokią temą norėjosi kažko kūrybingesnio.

Atskirosios nuomonės ir komplimentų nusipelno visa Kauno baleto trupė, kuri yra gerokai patobulėjusi, atjaunėjusi ir neleidžia sau panirti į provincialų stingulį. Tik nuo atsakingų institucijų ir trupei ateityje kursiančių choreografų priklauso, ar bus išpuoselėtas šis daigas. Raktas į sėkmę – profesionalumas, drąsa eksperimentui, nepataikavimas publikos skoniui. Ir dar gražus buvęs Valstybės teatras, kuriam daugelis jaučia nepaaiškinamą nostalgiją.