Nelaisvė ir šeima

Apie anuomet labai svarbų Lietuvai įvykį pasakojusi istorikė Inga Baranauskienė atidžiai tyrinėjo Kęstučio pabėgimo iš Marienburgo pilies aplinkybes.

Pasak istorikės, kai 1361 m. kovą Kęstutis Mozūrų ežeryno rajone pateko mūšyje į Vokiečių ordino nelaisvę ir buvo įkalintas Marienburgo pilyje, jo nelaisvė tapo didele problema Lietuvai. Trakų kunigaikštystėje kilo valdžios krizė: Kęstučio sūnui Vytautui, kuris turėjo perimti tėvo pareigas, 1361 m. tebuvo apie dešimt metų.

Žinoma, jo motina Birutė būtų galėjusi atlikti regentės vaidmenį iki Vytauto pilnametystės, tačiau Kęstučio sūnus iš pirmos santuokos Butautas laikė save teisėtu tėvo paveldėtoju.

Galimi padariniai

Konfliktą amortizavo Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, iš dviejų sūnėnų aiškiai teikęs pirmenybę Vytautui, kaip savo sūnaus Jogailos, atitinkamai pasirinkto tapti aukščiausiosios valdžios paveldėtoju, artimiausiam draugui.

Algirdas, matyt, laikė Butautą grėsme Jogailai, o gal ir sau pačiam. Ir tai, pasak istorikės, pasitvirtino 1365 m., kai Butautas su savo jaunesniuoju broliu Survila išties perbėgo į kryžiuočių pusę ir padarė Lietuvai nemažai žalos.

Ilgainiui vidaus nesutarimai būtų neišvengiamai atsiliepę Trakų kunigaikštystės gynybos efektyvumui, kurį Ordino vadovybė 1361 m. patikrino, surengusi žygius į Gardiną ir į Kauno apylinkes. Šie žygiai neatnešė Ordinui apčiuopiamų rezultatų, bet ateitį buvo sunku nuspėti.

Derybos be rezultatų

Algirdas ir Birutė suprato, kad geriausias sprendimas šiomis aplinkybėmis – kuo skubiau išlaisvinti Kęstutį. Tad į Marienburgą bent du kartus buvo siunčiami derybininkai, bet Ordinas, matyt, nustatė tokią Kęstučio paleidimo kainą, kokios Lietuva negalėjo sumokėti. Todėl pabėgimo organizavimas tapo vienintele, nors ir rizikinga išeitimi.

Nesigilindami į I.Baranauskienės oponentų svarstymus apie Kęstučio pabėgimo peripetijas, su istorike kalbėjomės būtent apie jos tyrinėtas ir svariais argumentais paremtas pabėgimo aplinkybes.

Aukštakilmio kalinio celė

Anot istorikės, Kęstutis greičiausiai buvo įkalintas Marienburgo Aukštutinės pilies cokolinio aukšto celėje, vėliau pavadintoje Vytauto cele – laikui bėgant šis celės pavadinimo kuriozas buvo aiškinamas kryžiuočių noru įkalinti Vytautą ten pat, kur anksčiau buvo įkalintas jo tėvas.

"Išties 1361 m. Marienburgo pilyje nebuvo tinkamesnės vietos aukštakilmiam kaliniui saugoti, – pasakojo istorikė. – Vytauto celė, kurią ir šiandien galima apžiūrėti, buvo vienintelė patalpa, specialiai įrengta kaip kalėjimas. Šalia jos – karceris, patalpos sargybai, t.y. dviem riteriams, kurie, pasak Vokiečių ordino kronikininko Vygando Marburgiečio, saugojo Kęstutį. Pati celė erdvi, bet labai prastai apšviesta. Vienintelis langelis bolavo aukštai, gilioje nišoje, – jos sienos storis siekė maždaug 3 m. Tad net ir saulėtą dieną celė skendėjo prieblandoje. Tai galėjo būti svarbus veiksnys, į kurį, matyt, atsižvelgta rengiant Kęstučio pabėgimo planą."

Sienos buvo įveikiamos

Pirmoji kliūtis jo kelyje į laisvę buvo maždaug 3 m storio siena, kurioje buvo nuspręsta tiesiog praardyti skylę. Jeigu Kęstučio pabėgimo istoriją, anot I.Baranauskienės, imtųsi ekranizuoti koks Holivudo arba net lietuvių režisierius, filmas galėtų sėkmingai konkuruoti su garsiuoju "Pabėgimu iš Šoušenko" ("Shawshank Redemption", 1994 m., sukurtu pagal Stepheno Kingo novelę)".