Kas yra performanso menas ir kaip jį suvokti? Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra – atsakymui paliekama atvira erdvė, kurioje susipina meninį vyksmą kuriančio menininko ir jį stebinčio žiūrovo refleksijos, paremtos asmenine patirtimi, individualia pasaulėžiūra.

Apie tai kalbėta ir per Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete vykusią viešą menininkės Alexandros Zierle paskaitą. Remiantis menininkų dueto "Zierle & Carter" kūryba buvo atskleidžiami svarbiausi performanso meno bruožai: koncepcija, jos pagrindimas tyrimais, medžiagos, skirtos koncepcijai vizualizuoti, kūrėjų transformacija meninio vyksmo metu.

Britų menininkų A.Zierle ir Paulo Carter bendradarbiavimas užsimezgė baigus studijas. Per dešimt kūrybos metų duetas dalyvavo garsiausiuose performanso meno festivaliuose, meno galerijose ir viešosiose miestų erdvėse: MoMa ir "Grace Exhibition Space" (Niujorkas, JAV), "Federation Square" (Melburnas, Australija), Liverpulio bienalė (Liverpulis, Anglija), Tarptautinis Kipro performanso meno festivalis (Kipras) ir kt. Menininkai taip pat yra tarptautinės nepriklausomos organizacijos, vienijančios performanso ir šiuolaikinio meno kūrėjus, "In Between Time" nariai. Be aktyvios kūrybinės veiklos, A.Zierle ir P.Carter skaito paskaitas universitetuose, koledžuose, nepriklausomose studijose.

Vietos svarba

Performanso mene reikšmingas elementas yra vieta, kurioje jis yra atliekamas. Angliškai tai apibrėžiama terminu "site-specific", kuris reiškia, jog kūrinys yra sukuriamas konkrečiai erdvei. Menininkams svarbiausia tampa vieta (miestas, viešosios ir uždaros erdvės jame ir pan.) ir jos kontekstas. Remiantis tuo kuriama būsimo kūrinio koncepcija, apmąstoma ir išryškinama vizuali meninio vyksmo raiška.

Kad kūrėjai sužinotų kuo daugiau apie pasirinktą vietą, anot A.Zierle, yra svarbus tyrimo procesas, kurio metu menininkai renka informaciją (istorinę, faktinę asmeninę) apie pasirinktą vietą, kurioje vyks performansas, apklausia vietos gyventojus, užduodami klausimus, kylančius iš performansui pasirinktos temos. Surinkta informacija ir žmonių atsakymai padeda adaptuoti vyksmo koncepciją pasirinktai vietai, nulemia performanso eigą, pasirenkamas medžiagas.

Paralelės ir naujos prasmės

Štai performanse "Spillings" ("Išsiliejimas"), vykusiame vienoje pagrindinių Buenos Airių aikščių – Plaza de Miserere, baltai apsirengusi A.Zierle, rankose laikydama pieno pilnus paketus, kuriuose asistentė vis pradurdavo skyles, vaikščiojo aikšte pirmyn atgal, o iš jos nešulių sunkėsi plonos srovelės, kurios, vykstant performansui, virto srovėmis, maitinančiomis kūrėjai iš paskos sekiojančias benames kates.

Aikštė Plaza de Miserere – ne tik viena pagrindinių miesto erdvių, bet ir viena pavojingiausių vietų. Čia sutemus buriuojasi laisvo elgesio merginos, prekiaujama narkotikais, smurtaujama ir vagiama. Baltai apsirengusi, pieną liejanti menininkė panėšėjo į šventąją, nusileidusią iš dangaus nuplauti purvo, susikaupusio šioje aikštėje.

Pasirinkta dvejopas asociacijas kelianti vieta (gausiai miestiečių ir miesto svečių lankoma aikštė dienomis, sykiu pavojinga vieta naktimis), stebint atsikartojantį A.Zierle veiksmą, įgauna naują prasmę – suvokiama kaip erdvė išsivalymui.

Medžiagos ir transformacija

Abu menininkai A.Zierle ir P.Carter yra baigę skulptūros studijas, todėl jų performansuose labai svarbūs rekvizitai. Meniniuose vyksmuose naudojami porcelianiniai indai, veidrodžiai, perlų karoliai, virvės, dirbtinės gėlės, skėčiai, odiniai batai, net sudegę skrebučiai. Per kiekvieną daiktą, jo medžiagiškumą, ieškoma ryšio, santykio su vieta, jos atspindėjimo. Daiktai kuria simbolinę prasmę, pagilinančią čia ir dabar vykstančio vyksmo koncepciją. Jie tampa neasiejama bendros visumos detale, kuria yra sukuriama nauja patirtis.

Performanso meną A.Zierle pasirinko dėl realios jutiminės patirties troškimo, kai kūnas tampa medžiaga kūrybai. Dueto performansuose menininkai neretai dengia savo veidus (stikliniais kubais, šalmais, gėlėmis, perlais) ir tampa sunkiai identifikuojami. Transformuodamiesi į neatpažįstamas būtybes, paslėpdami lytiškumą, rasę, amžių, kūrėjai tampa kūrinio kompozicijos dalimis, visumos elementais. Jų kūnai ir fizinės galimybės panaudojami idėjai vystyti, emocijoms sustiprinti ir kontaktuoti su žiūrovu.

Dialogas su žiūrovu

Performanse "Between Lands and Longings" ("Tarp žemės ir troškimų") A.Zierle sėdi prie ilgo, arbatos puodeliais, lėkštelėmis ir arbatiniais nukrauto stalo. Žiūrovai ant arbatos maišelių rašo trumpas žinutes, kuriose apibūdina, ką kiekvienam iš jų reiškia turėti tėvynę, namus. Kiekvienas, užrašęs savo mintis, tvirtina arbatos maišelį menininkei prie galvos. Po truputį A.Zierle veidas nyksta. Tuomet į didelį dubenį su karštu vandeniu menininkė panardina arbatos maišelius ir užpliko arbatą visiems atėjusiems ir užrašiusiems savo mintis.

Simbolių kupinas performansas kalba apie žmogaus ir jo gimtosios vietos santykį. Pasaulyje nuolatos vyksta karai, stichinės nelaimės ir dalis žmonių praranda savo namus, tampa klajūnais, ieškančiais naujų namų, bandančiais pritapti prie naujos vietos, susikurti naują istoriją. Šiame performanse juntamas menininkės susitapatinimas su žiūrovais, jų patirties perėmimas ir išgyvenimas.

Performansuose duetas dažnai įtraukia žiūrovus į meninį vyksmą: paprašo parašyti laiškus gamtai, aprašyti meilę ar prarastus ryšius su artimaisiais, draugais, mylimaisiais. Taip vystomas bendravimas ir vienas kito supratimas, skatinantis ne tik empatiją, bet naują savos istorijos suvokimą.