K. Bradūno dukra: gyvenimas Havajuose yra tremtis rojuje

Visiems verta Havajuose paatostogauti bent tris savaites, bet gyventi ten nelinkėčiau net aršiausiam priešui, LRT OPUS laidoje „Švelnūs tardymai“ sako būtent šiose salose gyvenanti poeto Kazio Bradūno dukra etnologė antropologė Elena Bradūnaitė. Anot jos, gyvenimas Havajuose yra tremtis rojuje, todėl moteris renkasi dažnai atvykti į Lietuvą.

– Nuo 1985 m. gyvenate Havajuose, o dabar esate Lietuvoje. Žinau, kad į Lietuvą grįžtate dažnai, bet jūs suprantate, kad tarp klausytojų yra turbūt 90 proc., kurie mielai susikeistų su jumis vietomis ir dabar būtų ne Lietuvoje, o Havajuose.

– Havajuose žiemą tikrai maloniau, nes oro sąlygos ten šiek tiek kitokios, saulutė šviečia, visada vėjelis pučia, karštį nuvaro. Ne taip, kaip Floridoje, kur labai drėgna, karšta. Kadangi Havajus iš visų pusių supa vandenynai, tai vėjas, pučiantis iš vienos ar iš kitos pusės, labai smagiai vis atvėsina. Dienos metu – būna 27, vakare – 22 laipsniai. Nereikia jokių megztukų.

– Taip yra žiemą?

– Visą laiką tas pats. Reikėtų palinkėti ten visiems atostogauti bent tris savaites, nes ten tikrai įdomu, o gyventi net savo aršiausiam priešui gal nelinkėčiau. Trumpai drūtai pasakius – tai tremtis rojuje (jeigu gali įsivaizduoti, kad gali būti tremtiniu rojuje).

Oro sąlygos Havajuose tokios, kad geresnių turbūt niekur nerasi. Gamtos įvairovė ir grožis – išskirtinis, bet, kai visą laiką tas pats ir tas pats, pradeda darytis nuobodu. Dienos šviesos visą laiką lygiai tiek pat – 6–6.30 val. saulė teka, o 18.30 val. jau tamsu.

Havajuose nesikeičia temperatūra, šviesos kiekis. Tada pradedi pamesti laiko nuovoką. Taip, lyg būtum užburtas ar užkerėtas kokioje nors pasakoje.

Tamsu pasidaro labai greitai – cakt, ir nusileidžia saulė. Nėra nei žaros, nei to ilgo gražaus saulėlydžio, dėl kurio Palangoje gali stovėti kažin kiek ir laukti, kol saulutė nusileis. Ten – cakt ir nusileidžia.

Havajuose nesikeičia temperatūra, šviesos kiekis. Tada pradedi pamesti laiko nuovoką. Taip, lyg būtum užburtas ar užkerėtas kokioje nors pasakoje. Nebeatsimeni, ar praėjo septynios dienos, ar septynios savaitės, ar septyni mėnesiai, nes tavo rūbai nesikeičia.

Mes čia, Lietuvoje, atsimename – kai buvau su paltu ir su „botikais“, įvyko tas. Keičiasi tavo apranga, aplinka, o ten niekas nesikeičia. Amžinai viskas žalia – vienas medelis tuo pačiu metu gali mesti lapus, krauti žiedą ir turėti vaisių. Galima sakyti, kad tai biologiškai beveik neįmanoma, bet taip būna. Sunku net nustatyti, kokiu metų laiku gyveni. Jie tiesiog dingsta. Tai toks užkerėjimas.

– Nepykite, vis tiek skamba labai viliojančiai. Susikeisti vietomis kuriam laikui, manau, tikrai būtų įdomu. Tačiau, taip, savotiška privilegija yra ir tai, kad Lietuvoje turime keturis metų laikus. Tas pokytis tarsi įgalina žmogų būti aktyvesniu. Ar nemanote?

– Tikrai, įkrauna akumuliatorių kitaip. Aš vis sakau – reikia pasižiūrėti, kur kultūra darė didesnę pažangą [...] – įvairovė kūrėsi ten, kur sąlygos kitokios, kur susiduriama su iššūkiais.

Duosiu gerą pavyzdį. Mes su Audriumi, mano vyru, norime pakeisti stogą (jis jau prakiuręs, vis dėlto namui 40 metų). Kviečiame [meistrus], atvažiuoja, apžiūri ir sako – gerai, gal rytoj. Rytoj lyja. Paskambina, kad atvykti negali. Poryt jau šviečia saulė, vėl laukiame, vėl skambina – mes neatvyksime, nes šiandien labai gerai kimba žuvys. Dar ir kitą dieną tos žuvys kimba. Sako – ko jūs čia nervinatės, tą stogą vis tiek pataisysime, ar šiandien, ar rytoj, ar už mėnesio.

Tai tokia atsipalaidavimo kultūra. Pas juos net toks rankų ženklas yra – ištiesi mažiuką pirštuką ir nykštį, o kitus sulenki. Tada neva hamaką galėtum tarp tų pirštų pakabinti. Jie sako – hang loose – atsipalaiduok, laisvai kabok. Jie taip sveikinasi, to linki – atsipalaidavęs kabok.

Pirmoje vietoje tikrai ne stogo taisymas. Prioritetai pas juos kitokie. Tai būtent kultūros pasauliniu mastu įvairovė. Įdomu, kad žmonės susiformuoja kitokias vertybes. Nereikia smerkti, girti ar lyginti, kad vienur geriau, o kitur prasčiau, bet ta įvairovė egzistuoja. Jos, ko gero, pasaulyje ir reikia.

Pasižiūrėkite, mūsų „sviete“ kokiu tempu ir kaip gyvename. Turbūt kad net užsikrečia ta atsipalaidavimo, kaip aš sakau, liga ar pasaulėjauta. Pagal statistiką, iš visų 50 JAV valstijų ilgiausiai žmonės gyvena Havajuose. Statistika rodo, kad beveik visi sulaukia 90 metų. Tai labai daug.

Iš dalies taip yra dėl to, kad Havajuose gyvena daug japonų, kinų, kurie labai sveikai valgo. Mūsų, baltųjų, mažuma tose salose, bet vis tiek daug pensininkų ten keliasi, nes galvoja – va, ilgiau pagyvensiu. Ten mažiau įtampos, kūnui nereikia patirti sezonų kaitos. Dėdė, senelio brolis, pas mane 12 metų gražiai gyveno. Jis sakydavo – nereikės nė numirti, nes aš jau dabar rojuje. Seniems žmonėms ir mažiems vaikams tikrai labai gerai.

– Ar pasakytumėte, kad Havajai yra Amerika?

– Yra, bet labai daug kas skiriasi. Kai dirbau Vašingtone, kai jau susituokėme su Audriumi, pasakiau, kad keliausiu į Havajus. Visi sakė – tai tu visai į svetimą pasaulį važiuoji. Žmonės iš Vašingtono buvo siunčiami tiesti kelių į Havajus. Visi grįžę prašė – tik nesiųskite mūsų ten, nes ten visai kitokia santvarka, ten veikia „uošvių sistema“, žmonės susitaria, kas kam kaip. Visi vieni kitus pažįsta, svetimiems sunku prasilaužti. Ten įstatai, nuostatai visai kitokie, nei surašyta ant popierių.

– 1948 m. gimėte Vokietijoje, Miunchene, Bavarijoje...

– Taip. Tėveliai bėgo nuo Antrojo pasaulinio karo. Pirmiausia užėjo bolševikmetis (ši istorija jau labai sena jauniems žmonėms, bet ją svarbu suprasti) 1940 m., tada užėjo keleriems metams vokiečiai. Tėveliai tada studijavo Vilniuje, vienas su kitu susimirksėjo. Jie susituokė Vilkaviškyje. Manė, kad ten lauks, kol frontas praeis, nes vokiečiai jau buvo pradėję trauktis. Sovietai užėjo antrą kartą.

Tėveliai žinojo, kad buvo pirmuose sąrašuose įrašyti kaip stambesni ūkininkai Suvalkijoje. Kai staiga per Vilkaviškį ėjo frontas, jie per pusdienį viską susimetė ant vežimų, tempiamų arkliukų, paprastų artojėlių. Su tais vežimais jie patraukė į Vakarus, Vokietiją. [...]

Prūsijoje vokiečiai traukėsi, tad, galima sakyti, tėveliai tarp tų frontų keliavo, kai vieni bėgo, o kiti puolė. Keliavo į Vakarus nežinodami, kas jų laukia, ar galės vėl grįžti į Lietuvą. Tikėjosi, kad galės, nes Pirmame pasauliniame kare daug kas buvo pavaryti į Rusiją ir, kai atsirado nepriklausoma Lietuva, visi grįžo. Tėveliai manė, kad čia irgi taip bus.

Amerika tuomet su Stalinu draugavo. Tada atsirado baisios sutartys, Jaltos sutartis, pagal kurią Pabaltijys atiduotas Sovietų Sąjungai. Nukrito geležinė uždanga. Tačiau Amerikoje niekada nepripažino, kad Lietuva buvo paimta legaliai. Vis sakė, kad buvo okupuota. Tada tie pokario metais Europoje atsiradę pabėgėliai gyveno Vokietijoje įsteigtose pabėgėlių stovyklose.

Šie žmonės buvo vadinami dipukais dėl termino „displaced person“ [perkeltieji asmenys]. Tai reiškia „išvietintas žmogus“. Tas žmogus pats gal ir nebūtų kažkur kėlęsis, bet pasaulyje buvo tokios sąlygos, kad jis atsidūrė ne savo vietoje. Tada tuose barakuose ketverius ar penkerius metus gyveno latviai, estai, lietuviai, nežinodami, ar juos grąžins.

Buvo baisu. Mama pasakojo, jog tose stovyklose amerikiečius įtikino, kad ukrainiečiai priklauso Sovietų Sąjungai, todėl juos grąžinti reikia. Kai kurie tose stovyklose žudėsi.

– Reikėtų paminėti, kad ir ta pati Vokietija buvo padalinta į zonas: prancūzų, anglų ir amerikiečių.

– Taip, Bavarija priklausė amerikiečiams. Ten ukrainiečius atiduodavo bolševikams, atvažiavusiems su sunkvežimiais. Juos nuveždavo nuošaliau ir sušaudydavo. Lietuviai buvo išsigandę, kad ir mus taip gali grąžinti broliui Juozukui Stalinui. Tuomet mūsų likimas būtų buvęs aiškus, bet Amerika suprato.

Labai daug padėjo Amerikoje gyvenantys pirmos bangos emigrantai, kurie ten važiavo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jie dirbo kasyklose, skerdyklose, kūrė lietuviškas parapijas, mokyklas ir labai vieningai suvokę tapatybę padėjo Lietuvos nepriklausomybei. Jie net savo aukso žiedus aukojo, kad Lietuvos iždas būtų padengtas auksu. Jie buvo tie, kurie Amerikoje veikė Kongresą, Senatą – nepripažinkime, kad Lietuva neokupuota, nepripažinkime, kad Lietuva savanoriškai įstojo į Sovietų Sąjungą, kad tie pabėgėliai galėtų į Ameriką važiuoti.

Tada daug jų pasirašė priėmimo popierėlius, afidevitus, kad galėtų iš tų „displaced persons camps“ [perkeltų asmenų stovyklų] lietuviai važiuoti į Ameriką pas kitus lietuvius, pas pirmos bangos emigrantus lietuvius. Ten rado mokyklas, bažnyčias, sales. Su mano tėvelių banga gana greitai Amerikoje kolonijos įsikūrė ir Čikagoje, ir Vašingtone, ir Baltimorėje. Mes gyvenome Baltimorėje.

– Tai jūs nieko iš Vokietijos neatsimenate?

– Nieko neatsimenu. Atsimenu, kad devynių mėnesių mane perplukdė laivu. Sako, vos galo negavau, jau buvau pamėlynavusi, gal jau reikėjo mesti per bortą, bet atlaikiau (juokiasi). Nelengva ta kelionė. Tais laikais ji truko porą savaičių. [...]

Augau Baltimorėje, kolonijoje. Ten man gimė metais jaunesnis broliukas. Lankiau Amerikos mokyklas. Ėjau į parapijines, prie lietuvių parapijų įsteigtas vienuolių mokyklas. Tos vienuolės buvo pirmos kartos lietuvaitės, labai gerai mokėjo angliškai. Mokykloje kalbėdavome tik angliškai, bet, jeigu pasimesdavome, jos galėjo mums ir lietuviškai kai ką paaiškinti.

– Esate pasakojusi istoriją, kaip tėvelis jus su broliu išgirdo kalbant nelietuviškai.

– Taip, su broliuku buvome ką tik parėję iš mokyklos. Jurgis man angliškai kažką kalbėjo, tėtė tuoj pasigriebęs sakė – palaukite, vaikeliai, jūs mokykloje kalbėkite angliškai, gatvėje, krautuvėse, kur reikia, bet namuose – lietuviškai. Klausėme – kodėl, tėte, jau mes Amerikoje.

Jis pripaišė mums žmogiukų, kurie neva visi angliškai kalbantys. Kitoje eilėje nupiešė truputį mažiau žmonių, kurie neva vokiškai kalba. Dar kitose eilėse – prancūzai, italai, ispanai. Visai gale tos lentos nupiešė keturis mažus mūsų šeimos narius. Tėtė sakė – dabar nutrinsiu du angliškai kalbančius, bet jų vis tiek daug lieka. Visų nutrynus dar daug likdavo. Sakė – dabar tave ir Jurgį nutrinsiu, lieka tik tėtė ir mama.

Mums septynerių aštuonerių metų amžiaus vaikams staiga toptelėjo – globalizuotame, dideliame pasaulyje esame maži, mūsų nedaug. Jeigu mes nekalbėsime, kas už mus kalbės?

Mums septynerių aštuonerių metų amžiaus vaikams staiga toptelėjo – globalizuotame, dideliame pasaulyje esame maži, mūsų nedaug. Jeigu mes nekalbėsime, kas už mus kalbės? Vokiečiai, prancūzai ar kiti nesimokys mūsų kalbos. Tada supratome, kokia brangi mūsų ta kalba. Nuo tos dienos su broliu namie jau tik lietuviškai kalbėjome.

– Tai ir yra įdomu, kad, gimusi Vokietijoje, daug metų gyvenusi JAV, jūs visiškai nepamiršote lietuvių kalbos.

– Dar ir suvalkietiškai truputį nušneku (juokiasi). Tėtis su mamyte, dar seneliai (juos irgi išvežė) – suvalkiečiai. Jie daug visokių pasakų, legendų pripasakojo, dainų, giesmių mokino. Turinio atžvilgiu iš tėvų ir senelių tikrai gerą paveldą gavau. Televizijos tyčia tėveliai nepirko Amerikoje, kad mes vakarais kuo daugiau kalbėtume.

– Kaip dėliojosi jūsų tėvelio gyvenimas? Mes privalome priminti, kad jūsų tėvelis – gerai žinomas poetas Kazys Bradūnas. Žinoma, išvykus iš Vokietijos, sunkiai atvykus į JAV, tai jis, aš įsivaizduoju, negalėjo išmaitinti šeimos rašydamas poeziją?

– Tikrai ne (juokiasi). Aiškiai pasijuto, kas buvo tiksliųjų mokslų žmonės – daktarai, inžinieriai, chemikai. Jiems Amerikoje buvo lengviau rasti darbą savo srityje. Literatai, istorikai, net ir advokatai, baigę advokatūrą Lietuvoje, negalėjo savo įgūdžių taip lengvai pritaikyti.

Daug žmonių iš mano tėvelių kartos, nors išsilavinę, magistrai, doktorantai, Amerikoje turėjo dirbti juodus darbus. Pirmus 10–12 metų tikrai dirbome tokius darbus. Tėvelis pirmiausia duobes kasė kapinėse, žemuoges rankiojo, paskui, atsimenu, dar kelis tokius darbelius turėjo.

Ilgiausiai jis dirbo fabrike, kur šlifavo didelius akmens luitus statyboms. Jis ten zujo su tokiais guminiais batais, pusiau vandenyje, nes ten vis vandenį reikėjo leisti. Ten 12 metų tėtė išdirbo.

– Kaip galvojate, ar poezijai tai turėjo įtakos?

–  Iš tiesų jis Amerikoje parašė turbūt pačias geriausias savo knygas: „Sidabrinės kamanos“, „Devynios baladės“ ir „Morenų ugnys“. Tose knygose jis palietė labai daug Lietuvos priešistorės: ateina ledynai, mes tokie primityvūs pagonys, gyvenantys su žalčiais, laidojame artimuosius su įkapėmis. „Sidabrinės kamanos“ – apie žirgus, kuriuos laidojame su sidabrinėmis įkapėmis.

Susipinančią istoriją jis poetiškai interpretuoja, ją priartina prie mūsų laikų ir, kaip poetas, burtininkas perduoda, perleidžia ateinančioms kartoms – mes ateiname iš gilios senovės, kažką iš to paveldime ir perduodame kitoms kartoms. Tos trys knygos buvo parašytos zulinant tuos akmenis.

Tėvelis sakydavo – ten nereikia nieko daugiau galvoti, viskas ūžia, o galvoje žodžiai žaidžia. Tokiu būdu tie eilėraščiai ir gimdavo. [...] Kai dirbi juodus darbus, tai tau laisvalaikis ir lieka laisvas. Daugelis šeštadieninių lietuvių mokyklų mokytojų paprastai dirbdavo juodus darbus, pavyzdžiui, viešbučiuose valydavo tualetus, o šeštadienį su kostiumu, kaklaraiščiu į mokyklą ateidavo perduoti to, ko jie Lietuvoje būtų mokę savo vaikus.

– Ar prisimenate tuos šeštadieninius susitikimus? Tuo metu turėjote būti vaikas. Ar tie susitikimai tęsėsi ir vėliau?

– Kai buvome vaikai, ėjome. Tikrai buvo labai įdomu. Baltimorėje mes ir piliakalnius iš molio darėme. Mokytoja atnešdavo maketus sodybų, kad žinotume, kas yra svirnas, o kas – klėtis. Mums viską rodydavo vaizdžiai, padarę modeliukus, kad mes suprastume, kas toje Lietuvoje palikta. Vaikams tai buvo labai įdomu.

Paauglystėje Čikagoje jau lankiau gimnaziją. Tada tos šeštadieninės mokyklos tapo privalomos. Nelabai gal būtume ėję, bet, kadangi lankiau mergaičių gimnaziją, o šeštadieniais tose mokyklose buvo ir berniukų, tai irgi buvo įdomu. Turėdavome progą pasibendrauti, pasimirksėti, kartais ir iš pamokos vienos kitos išbėgdavome. Visko buvo, bet ta mokykla tada buvo patraukli, nes buvo galima susibendrauti su kitais.

– Kaip galvojate, ar tai būdinga visoms tautoms? Ar buvo kažkoks vidinis užtaisas, kuris vedė į priekį? Poreikio lyg ir nebuvo – galėjai nieko nedaryti ir nieko nebūtų atsitikę.

– Buvo užtaisas. Žinoma, galėjai puikiausiai gyventi ir be to. Amerikiečiai į mus dar keisčiau pasižiūrėdavo dėl to, kad mes tą kitą [lietuvių] kalbą mokame. Jiems atrodė, kad to nereikia.

Viso pokalbio klausykitės įraše.



NAUJAUSI KOMENTARAI

minde

minde portretas
turtuoliu bedos kur but cia geriau gali but tik nukarsusiam seniuj kur mirtis ateina jauni cia negrizta nes nemato perspektyvios.

aloha

aloha portretas
teko lankytis Hawaii kelis kartis- vasario ir rugpjucio men apziureti 3 pagrindines salas,lankemes ir pas Elenute......grazus salynas, nuo Los Angeles tenka skristi 5 val,nuostabi gamta,tik gal viskas kiek brangiau nei USA ir pastoviai gyventi nuobodu

Romas

Romas portretas
Havajų meistrai sako – "ko jūs čia nervinatės, tą stogą vis tiek pataisysime, ar šiandien, ar rytoj, ar už mėnesio." O kiba pas mus geriau? Juokas. Pas mus lauki kartais be galo ilgai. Štai aš baldukus užsiskęs. Turėjo būti ant Kalėdų, o dar nėra. Ir nesupantamas jausmas norėti metų laikų kaitos. Gi žiemos per rūbus ir šildymo kainas iš mūsų visus pinigus iščiulpia. O kas iš to šalčio gero? Kai kam net mirtis.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių