- Parengė Jūratė Kuzmickaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Mažoje, apaugusioje tropine augmenija Indijos vandenyno saloje, į kurią galima patekti tik įveikus koralinių rifų žiedą, vis dar išlikusi izoliuota pirmykštė gentis, kuri nenori turėti nieko bendro su civilizacija.
Tūkstantmečiai be kontakto
Indijos vandenyno viduryje esančios Šiaurės Sentinelų salos gyventojai niekada neragavo kokakolos, neklausė nei klasikinės, nei technomuzikos ir nežino, ar sulyso, ar priaugo svorio Kim Kardashian. Jiems tas pats, kaip atrodo Donaldo Trumpo šukuosena ar Vladimiro Putino veidas po grožio injekcijos, nes sentinelų genties žmonės net nenutuokia, kas tokie šie baltaodžiai vyrai. Ir nenori nutuokti. Salos gyventojai civilizacijos atstovams neleidžia net priartėti prie savo teritorijos.
Sraigtasparnį ar laivą jie apšaudo strėlėmis. Turistų (tiesą sakant, jų čia nėra ir niekada nebuvo) kūnus veikiausiai sumestų į vandenyną.
Šiaurės Sentinelų salą, esančią Bengalijos įlankoje tarp Birmos ir Indonezijos, galima pavadinti nesvetingiausia ir mažiausiai trokštama aplankyti vieta pasaulyje, rašo news.com.au.
Čia gyvena sentinelų gentis, kurios nariai yra tiesioginiai pirmųjų į Afriką atkeliavusių žmonių palikuonys. Manoma, kad Andamanų salose, kurioms priklauso Šiaurės Sentinelų sala, jie gyvena apie 60 tūkst. metų. Kadangi sentinelų kalba labai skiriasi nuo kitų Andamanų salų gyventojų, spėjama, kad tūkstančius metų salos gyventojai beveik neturėjo kontakto su išoriniu pasauliu.
Apie žemdirbystę nežino
Šiaurės Sentinelų saloje gyvenanti bendruomenė mokslininkų laikoma nekontaktuojančia gentimi: tai reiškia, kad salos bendruomenė visai nebendrauja arba labai mažai bendrauja su išorinio pasaulio atstovais.
Ši gentis dar nesugalvojo imtis žemdirbystės, nes vis dar praktikuoja žemės gėrybių rinkimą ir žvejybą – tai, ką žmonės darė prieš žemės ūkio plėtrą, kuri prasidėjo maždaug prieš 10 tūkst. metų.
Šiaurės Sentinelų salos gyventojų buitis, kasdienybė ir ritualinės šventės neįamžintos nuotraukose. Jų yra vos keletas, kone visos darytos iš oro.
Priešingai nei pirmykštės gentys, atrastos Amazonės atogrąžų miškuose, sentinelų gentis nenori turėti nieko bendro su likusia žmonijos dalimi. Amazonės džiunglėse gyvenančios gentys susipažįsta su civilizacija ir priima jos pagalbą, pavyzdžiui, medicininę. Bet Šiaurės Sentinelų salos gentis į bandymus susipažinti atsakė smurtu ir žūtbūtine gynyba.
Visada paruošę strėles
Netgi žmones, išsigelbėjusius iš sudužusių laivų, sentinelai pasitinka strėlėmis.
1960 m. Indijos vyriausybė bandė užmegzti kontaktą su genties atstovais, tačiau daugiausia, kas pavyko, tai palikti dovanų.
1974 m. režisierius, sumanęs susukti filmą apie salos gyventojus, skubiai pabėgo, o iš jo šlaunies teko operuoti strėlę.
1981 m. Panamos laivas "Primrose" užplaukė ant rifų, esančių prie salos. Kol laivo įgulos nariai laukė gelbėtojų, sentinelų genties atstovai paleido į darbą savo ietis ir strėles. Galiausiai į kapitono pagalbos signalą atsiliepė laivas ir išgelbėjo įgulą.
Praėjus dešimtmečiui, Indijos antropologas Madhumala Chattopadhyay kažkaip sugebėjo draugiškai prisiartinti prie salos ir užmegzti kontaktą. M.Chattopadhyay net surengė į salą keletą ekspedicijų, tačiau Indijos vyriausybė, negalėdama užtikrinti saugumo, jas uždraudė.
Atsakas piktas ir žiaurus
Gali būti, kad sentinelus vengti civilizacijos atstovų išmokė savisaugos instinktas. Buvusi gausiausia Andamanų salyno gentis patyrė naikinimą dėl žiaurios baltaodžių pramogos, vadinamos žmonių safariu. Šiaurės Sentinelų saloje esanti gentis tam nepasidavė.
Nuo tų laikų bet kuris prisiartinimas prie salos moderniems žmonėms kelia pavojų.
2004-aisiais Indijos vandenynu praūžus cunamio bangoms virš Šiaurės Sentinelų salos ratus suko Indijos karinių oro pajėgų sraigtasparnis. Jo įgula nesitikėjo rasti saloje gyvų – buvo manoma, kad Šiaurės Sentinelų saloje, kuri buvo kaip tik cunamio kelyje, vargu ar galėjo kas nors išgyventi.
Sraigtasparnio įgula mėtė į salą paketus su maistu. Iš džiunglių išniro vienas vyras ir ėmė laidyti į sraigtasparnį strėles.
Vis dėlto manoma, kad šiuo metu saloje gyvena apie 50–250 žmonių, nenorinčių, kad kas nors įkeltų koją į jų salą.
2006 m. sausį sentinelai nužudė du žvejus, kurie atsidūrė per arti salos krantų. Tai buvo paskutinis civilizacijos kontaktas su Šiaurės Sentinelų salos gentimi.
Dabar sala stebima tik internetu, pasitelkus programą "Google Earth".
Geriau nesiartinti
Šiaurės Sentinelų sala – nedidelė sala Bengalijos įlankoje, toliausiai į vakarus esanti Andamanų sala. Jos plotas 72 kv. km. Sala yra nutolusi nuo kitų salų ir supama pavojingų rifų. Ji apaugusi vešlia tropine augalija, aukščiausias taškas – 48 m virš jūros lygio.
Šioje saloje gyvena čiabuviai sentinelai, vengiantys bet kokio kontakto su kitais žmonėmis. Vietinė regiono valdžia yra pareiškusi, kad neturi ketinimų kištis į sentinelų gyvenimo būdą ar gyvenamąją vietą.
Sala greičiausiai smarkiai nukentėjo nuo 2004 m. gruodžio 26 d. cunamio, tačiau gyventojų išliko, manoma, kad šiuo metu jų gali būti nuo 50 iki kiek daugiau nei 200.
Šiuo metu į salą savarankiškai patekti uždrausta.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Valdovų rūmuose atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą
Valdovų rūmų Didžiajame kieme ketvirtadienį atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą. ...
-
„Nerk į teatrą“: interaktyvumas be amžiaus cenzo
Tarptautinis edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks jau keturioliktą kartą. Jo programoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 14 d. – pusšimtis edukacijų, dvi premjeros, a...
-
Pagerbti trys geriausi 2023-iųjų bibliotekininkai, įstaigos sutarė derinti veiksmus
Kultūros ministerijoje antradienį minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę pagerbti geriausi praėjusių metų šio sektoriaus specialistai, tuo metu bibliotekų asociacijos pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo. ...
-
Antrasis S. Dirsytės romanas: aplinkybių sutraiškyta herojė iki pabaigos kovojo už teisę išlikti
„Kai rašai istorinį romaną, išties, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizd...
-
O. Šurajevas rėžė Lietuvos teatralams: kas iš to vardo, jei jie „myžniai“116
Visuomenininkas Olegas Šurajevas abejingų nepalieka. Anot jo, dabar nėra laikas abejoti ir kalbėti miglotomis metaforomis. Jis teigė, kad atėjo laikas išreikšti aiškias pozicijas – be dviprasmybių, naudos ir kašt...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
Kultūros ministerija paskelbė konkursą vadovauti Nacionaliniam architektūros institutui2
Kultūros ministerija antradienį paskelbė konkursą į naujai įsteigto Nacionalinio architektūros instituto direktoriaus pareigas. ...
-
Prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė
Antradienį Lietuvoje prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, kurios tema šiemet – Europos Sąjunga (ES). ...
-
Finaliniai B. Dvariono konkurso akordai: nuo rečitalių koncertų salėse iki kelionių į Disneilendą
Jau dvyliktą kartą jaunuosius smuikininkus ir pianistus iš viso pasaulio į Lietuvą pakvietęs Tarptautinis Balio Dvariono konkursas šį savaitgalį išrinko pačius geriausius. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje konkurso f...
-
S. Karunatilaka: tikiuosi, kad mes šio to pasimokysim iš pasakojimų, persmelktų mūsų patirties
„Rašant knygą nėra taip, kaip būna per kokią filmo premjerą, kai jis išleidžiamas ir palydimas su fanfaromis, ji gimsta pamažu, o paskui dar reikia tikėtis, kad ras skaitytojų“, – pripažįsta Bookerio premijos laureata...