Istorinės asmenybės – vaistas nuo menkavertiškumo komplekso

Dauguma lietuvių į tarpukario Lietuvą vis dar žiūri per sovietų 50 metų pieštas karikatūras. Režisierė Ramunė Kudzmanaitė įsitikinusi, kad istorinių asmenybių gyvenimas – vaistas nuo menkavertiškumo komplekso.

Naujausia žinomos kino kūrėjos juosta "Aš priglaudžiau prie žemės širdį" – apie seseris Chodakauskaites – vienas garsiausių tarpukario Lietuvos moterų Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę. Jų nuopelnai – toli gražu ne vien būti savo garsiųjų vyrų antrosiomis pusėmis. Pirmojo Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos žmonos asmenybė, kaip ir jos sesers, pirmojo ministro pirmininko Juozo Tūbelio sutuoktinės, pirmosios Lietuvos moters diplomatinėje tarnyboje, nusipelnė detalesnės analizės. Šio tikslo siekiama ir naujajame talentingosios režisierės darbe.

Belaukiant filmo "Aš priglaudžiau prie žemės širdį" premjeros, kino teatruose pristatomo nuo spalio 17 d., – pokalbis su režisiere.

– Kas jus paskatino kurti filmą apie šias asmenybes? Kodėl pasirinkote šią Lietuvos istorijoje dar mažai tyrinėtą temą?

– Pirmą kartą su šiomis neeilinėmis moterimis susidūriau perskaičiusi Arvydo Juozaičio pjesę "Prezidentienė". A.Juozaitis parašė talentingą pjesę apie S.Smetonienės ir A.Voldemaro kovą dėl valdžios. J.Tūbelienei joje teko antraeilio personažo likimas. S.Smetonienės personažas yra kaip atominė bomba – temperamentinga, valdinga, stipri moteris, ne tik daranti įtaką prezidentui, bet ir be jo žinios, pati priimanti valstybinius sprendimus. Pjesė, žinoma, yra istorijos ir meninės dramaturgo išmonės mišinys. Pradėjusi rinkti medžiagą ir domėtis seserų gyvenimais aš radau daug trapesnes, gilesnes, jautresnes asmenybes, kurios sužavėjo mane ne tik savo pozicija XX a. pr. kataklizmų ir karų kamuojamoje Lietuvoje, bet ir kitomis charakterio savybėmis. Tuomet supratau, kad tokios plačios asmenybės ir jų neeiliniai gyvenimai netilps į teatro scenos dėžutę ir joms atskleisti labiau tinkanti meno rūšis yra kinas. Be to, tyrinėdama tarpukario Lietuvos gyvenimą, supratau, kad dauguma lietuvių į tuos laikus žiūri vis dar per sovietų 50 metų pirštas karikatūras. Piktinasi prezidentu A.Smetona, bjaurisi jo žmona ir toliau kuria nebūtas legendas apie pirmąją porą ir laikmetį. Pavyzdžiui, labai gaji yra legenda, kad S.Smetonienė pralošė Lietuvą rusams kortomis ir panašiai. Nepažįstu kitų tautų žmonių, kurie su tokiu pasimėgavimu terštų savo istoriją ir istorines asmenybes. Ir dažniausiai tai kyla iš nežinojimo, nesigilinimo į savo istoriją. Taigi, tai buvo dar viena iš mano paskatų – padėti lietuviams pažinti ir pradėti gerbti savo istorines asmenybes ir istoriją kartu. Smetonų ir Tūbelių šeimos buvo to meto Lietuvos elitas, ne tik kūręs Lietuvą, bet ir savo pavyzdžiu vedęs ir ugdęs Lietuvos žmones.

Buvo atvejų, kai mūsų neįsileido, slėpė nuotraukas arba nenorėjo sakyti, kur jos yra laikomos.

– Esate žinoma kaip dokumentikos kūrėja, vėliau pasukote į teatrą, o į kiną sugrįžtate būtent tokia menine forma – jungiančia dokumentiką ir vaidybinį kiną, kodėl pasirinkote tokį šios istorijos perteikimo būdą?

– Pirma priežastis – vaizdinės medžiagos trūkumas. Seserys nebuvo oficialūs asmenys, tad jų filmuotų beveik visiškai nėra, o ir tų laikų filmuota medžiaga jau yra labai susidėvėjusi, daug jos nebegalėjome naudoti. Nuotraukų taip pat yra išlikę ne per daugiausia. Rinkome jas ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje. Turiu padėkoti Klivlando lietuvių centrui "Rūta" ir jos archyvarui Andriui Dundurui bei centro pirmininkei Rūtai Degutis, kurie savo iniciatyva, niekieno neremiami ir neskatinami, surinko viską, kas tik buvo pasirodę JAV spaudoje, taip pat perėmė visus archyvus, likusius po S.Smetonienės mirties. Būtent Klivlande radome S.Smetonienės vaikystės ir jaunystės, gyvenimo Amerikoje nuotraukas. Didelę dalį J.Tūbelienės nuotraukų davė Niujorke tuo metu gyvenęs jos anūkas Peteris Kuhlmannas. Bet ir šių nuotraukų neužteko istorijai papasakoti, taip atsirado vaidybinė dokumentika ir animacija.

– Kokia dar medžiaga, kokie šaltiniai (archyvai, laiškai, dienoraščiai) tapo šio filmo pagrindu? Gal dar yra išlikę Chodakauskų, šios senosios LDK bajorų giminės atstovų ar kitų filmo herojų artimų žmonių, giminaičių, kurių liudijimai pravertė filmui?

– Pirminis šaltinis, kuriame aš radau daugumą seserų gyvenimo istorijų, yra Alfonso Eidinto knyta "Antanas Smetona ir jo aplinka", filmui jau įsibėgėjus, pasirodė ir Ingridos Jakubavičienės "Seserys", vėliau LCVA archyvuose, kuriuose dirbau apie pusę metų, be nuotraukų, aš radau J.Tūbelienės ilgą interviu, duotą "Amerikos balso" žurnalistui J.Blekaičiui 1972 m. Manau, kad gyvas Jadvygos balsas suteikia filmui daug autentiškumo ir daugiausia atskleidžia balso savininkę. Ir dar vienas didžiausių atradimų – Tūbelių anūkas P.Kuhlmannas, gyvenantis JAV, kuris dalijasi filme močiutės jam pasakotais atsiminimais ir savo laikysena, kalbėjimo maniera, išsiauklėjimu tampa savotišku Jadvygos alter ego. Džiaugiamės, kad jis atvyksta į premjeras Vilniuje ir Kaune, kur žurnalistai ir žiūrovai patys galės jam užduoti klausimus.

S.Smetonienei šiuo atžvilgiu taip nepasisekė. Jos anūkas Vytautas Julius visiškai nebendrauja su spauda, todėl Sofijos "advokatais" filme tapo istorikai A.Eidintas, I.Jakubavičienė, filosofas A.Juozaitis ir Raminta Gleiznytė. A.Eidintas ir I.Jakubavičienė buvo ir mūsų filmo konsultantai. S.Smetonienės laiškai, rašyti P.Skardžiui, kurie yra cituojami filme, aš tikiuosi, padėjo parodyti S.Smetonienę iš visiškai kitos pusės. Laiškai parodo ją buvus ne tik stiprią ir įtakingą, bet jautrią, mylinčią ir trapią moterį.

Chodakauskų giminė yra labai plati. Seserys turėjo dar du brolius – Romaną ir Tadą. Seserų mama išaugo devynių vaikų šeimoje, o tėvas, kuris buvo tikras mamos pusbrolis, – atrodo, penkių vaikų šeimoje. Taigi, palikuonių yra, mes susisiekėme su kai kuriais iš jų, bet į filmą jų prisiminimai nepateko, nes nebuvo naudingi kuriamai istorijai.

Filme naudota medžiaga iš daugelio pasaulio archyvų. Tai Inos Skardžiūtės-Kozel, Peterio Kuhlmanno, "Landesarchiv Baden Württemberg", Klivlando lietuvių kultūros dokumentavimo centro, "Staatsbibliothek zu Berlin–Preussischer Kulturbesitz", POND5, "Bayerische Staatsbibliothek", Vytauto Juliaus Smetonos, A.Baltuškaitės asmeninių archyvų, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Mokslų akademijos bibliotekos, Kauno miesto muziejaus, "Nucius", "The Library of the Pontifical Institute Toronto", IX forto muziejaus, Latvijos nacionalinės bibliotekos, Lietuvos Nacionalinio muziejaus, Jono Žaldoko asmeninio archyvo, LCVA, "British Pathe", "Footage farm", "Filmoteka Narodowa", LRT, Murnau instituto, "Critical Past" ir kt. archyvų medžiaga.

– "Aš priglaudžiau prie žemės širdį" – literatūrinė citata. Paaiškinkite filmo pavadinimą, kodėl pasirinkote šiuos žodžius?

– Filmo pavadinimas yra eilutė iš Bernardo Brazdžionio eilėraščio "Neramios žvaigždės". Tuo metu atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos gyventojai galėjo rinktis savo tautybę. Yra žinomi broliai Ivanauskai, kurie visi jautėsi priklausantys skirtingoms tautoms. Vienas pasirinko būti baltarusiu, kitas – lenku, trečias – lietuviu. Buvusios LDK piliečiai turėjo pasirinkimą. Daugelis sulenkėjusių Lietuvos bajorų pasirinko būti lenkais, na, o Chodakauskai "priglaudė savo širdį" prie Lietuvos žemės. Kartais pravartu ir mums pagalvoti, kodėl ir už ką jie taip pamilo Lietuvą? Ši eilėraščio eilutė yra iškalta ant J.Tūbelienės antkapinio akmens.

– Ar filme apsistojote ties kuriuo konkrečiu seserų Chodakauskaičių gyvenimo laikotarpiu, ar bandote apžvelgti visą jų gyvenimą, jų ryšius ir pažintis su kitais svarbiais Lietuvos istorijos veikėjais?

– Filmą pradedame nuo seserų vaikystės ir jaunystės, mokslo metų, bet didžiausias dėmesys yra skirtas periodui nuo 1905 m., kai Smetonos apsigyvena Vilniuje ir jų namai tampa traukos, inteligentijos susibūrimų vieta. Taip pat vokiečių okupacijos laikmečiui ir nepriklausomos Lietuvos periodui. Filmas pasakoja abiejų seserų gyvenimus iki sovietų okupacijos ir jų pasitraukimo į Vakarus. Labai gaila, kad netilpo daugybė medžiagos apie jų gyvenimą Amerikoje – deja, filmo formatas neguminis ir negali sudėti visko, ką norėtum. Montuodami supratome, kad vis dėlto svarbiausia parodyti jų nuopelnus, indėlį į nepriklausomos Lietuvos kūrimą, o tai, kad jos buvo geros močiutės ir skaniai kepė pyragus, jau nebėra taip svarbu.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių