"Fluxus" – tai krypuojanti kėdė, ant kurios sėdžiu, galvodama, nuo ko pradėti rašyti. "Fluxus" – tai ritmingai barškantys kompiuterio klaviatūros klavišai, mintis suguldantys į baltą popieriaus lapą. "Fluxus" – tai... bet kas, kas gali šauti į galvą.

Tiesa, susidūrus su šešių raidžių kombinacija F L U X U S, dažnam kyla klausimas: kas yra tas "Fluxus"? Galerijoje "101" vykstančios parodos "Fluxus is Fun, Fun is Fluxus" anotacija primena, kad "Fluxus" – tai meninis judėjimas, gyvenimo būdas, kurio pagrindas yra menas. Tvarkingai eksponuojami kūriniai neleidžia suabejoti: menas – tai pats gyvenimas, o įvairūs nutikimai, susidūrimai, susitikimai, išgyvenimai – neišenkanti medžiaga kūrybai. Svarbiausia, kad žmogus turėtų talentą šią medžiagą transformuoti į reakcijas keliančius kūrinius.

Galerijos erdvėje – 25 darbai, į Kauną atkeliavę iš Jono Meko vizualiųjų menų centro kolekcijos. Vaizdo kūriniai, performansų fotografijos, spaudos grafikos darbai, objektų serijos – visa tai atskleidžia provokatyvų, žaismingą, eksperimentais paremtą "Fluxus" judėjimą, kurį praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje įsuko Jurgis Mačiūnas.

Išmintingas ir sąmojingas šio radikalaus judėjimo pradininkas teigė, jog "Fluxus" pagrindinė varomoji jėga – humoras. Dažnai jis sarkastiškas ar net groteskiškas, bet skatina į nusistovėjusius meno standartus žvelgti aštriai šmaikščia akimi. Ekspozicijoje pristatyti kūriniai jungia ne tik poeziją, fotografiją, objekto ar vaizdo meną.
"Fluxus" būdingu tarpdiscipliniškumu buvo siekiama demokratiško požiūrio į pačią meno sampratą.

"Fluxus" darbai reikalavo iš žiūrovų aktyviai dalyvauti suvokiant kūrinį, o patikusį darbą (neretai menininkų gaminti objektai atrodė lyg masinės produkcijos daiktai) buvo galima ir įsigyti. Puikus pavyzdys – populiarumo sulaukusi Yoko Ono "Šypsenos dėžutė" pirkėjui tekainavusi tiek, kiek pati autorė investavo į medžiagas. Padovanoti draugui ar pasilaikyti tokį daiktą namuose norėtų ne vienas: užkluptas slogios nuotaikos pradarai dėžutę, o joje – mažutis veidrodis, priverčiantis nusišypsoti. Genialu yra tai, kas paprasta.

Šioje parodoje kūrinių liesti negalima, bet kiekvienas gali čiupti vaiskiai geltoną lipnų lapelį ir užrašęs jame savo mintis, kilusias apsilankius parodoje, prilipinti jį tiesiai ant galerijos sienų. Rezultatas labai linksmas – galerijos erdvė sumirga ryškiaspalviais popieriniais "paukščiais". Kiekvienas jų plasnoja anoniminių autorių mintimis. Tad prie parodos papildymo, rankas pridėti ir savo žymę palikti, gali kiekvienas žiūrovas.

Smalsu būtų aplankyti ekspoziciją, kai paroda bus uždaroma ir suskaičiuoti tuos anoniminius "paukščius" – gal jie jau bus okupavę visą laisvą plotą galerijoje: dengs ne tik sienas, bet ir lubas, langus, grindis?

Paroda "Fluxus is Fun, Fun is Fluxus" siūlo kiekvienam žiūrovui "susikurti pasilinksminimo instrukcijas sau" ir pažaisti arba – atvirkščiai – nežaisti, bet monotoniškai judant smeigti akis į besikeičiančius eksponatus. Čia daug kas priklauso nuo paties žiūrovo noro.

Apsilankymas galerijoje "101" primena ir kitus J.Mačiūno pėdsakus: "Fluxus" kabinetą, įrengtą Kauno paveikslų galerijoje, menininko bendražygio Ay-O kurtą instaliaciją "Juodoji skylė" ar "Senelį Išminčių" (autoriai T.Šimkus ir Ž.Amelynas), prieš metus papuošusį buvusios "Fluxus ministerijos" fasadą. Visa tai – ženklai, kad genialusis J.Mačiūnas neužmiršta gimtojo Kauno, o miestas – didžio menininko, revoliucionieriaus, per rimtus dalykus sugebėjusio pasišaipyti iš savęs paties ir kitų.