Menininkės fotografijos dėmesį patraukia subtiliu teatrališkumu ir kompozicijos žaisme. Fragmentuodama regimus vaizdus ir atskirdama juos nuo jiems įprasto konteksto, A.Sesartytė sukuria intymią atmosferą, kurioje tarpsta naujai kuriamas pasakojimas.

– Autoportretas – tai savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Autoportretas yra ir tai, ir tai. Pirma, suvoki save tyrinėdama, o paskui reprezentuoji atrinkdama kadrą. Abu dalykai yra susiję ir neatskiriami.

– Koks kūrinyje yra tikrovės ir pagražinto "aš" santykis?

– Fotografuojant autoportretą, tikrovė neegzistuoja, ji yra kitoje mano pusėje. Ji subjektyvi, nes tai mano tikrovė. O gražinti savęs nereikia, priešingai, norisi parodyti tikrąją save: be makiažo, be kitų žmonių nuomonių. Tą tikrą raw versiją, kurią kartais slepiame nuo visų.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Kasdienis žvilgsnis dažniausiai būna paviršutiniškas: ar atrodau tvarkingai, ar viskas gerai, ar atitinku standartą. Autoportrete, manau, žvilgsnis sukoncentruotas į vidų, bandant jį atskleisti kitiems.

– Kūrinys labiau savianalizės ar saviraiškos rezultatas?

Fotografuoti autoportretą yra savotiška meditacija, atsipalaidavimo ir susitelkimo į save būdas, peraugantis į kūrybinę veiklą.

– Ir saviraiškos, ir savianalizės. Fotografuoti autoportretą yra savotiška meditacija, atsipalaidavimo ir susitelkimo į save būdas, peraugantis į kūrybinę veiklą.

– Ar autoportrete atsiskleidžia jūsų charakteris?

– Labai norėčiau tikėti, kad taip.

– Ar savo autoportretus kuriate tik fotografijos medijoje?

– Taip. Kartais su trikoju, kartais padėjusi fotoaparatą ant krūvos daiktų. Dažnai per daug negalvoju, tiesiog pasiduodu procesui ir eksperimentuoju.

– Kurdama autoportretą esate ir portretuojamoji ir kūrėja. Ar kūrinyje siekėte pavaizduoti save, kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Autoportreto žanras man patinka labiausiai dėl to, kad menininkas yra kartu ir režisierius, ir aktorius, todėl nereikia aiškinti modeliui, ko iš jo nori, nes jau žinai, ko nori ir kaip tai įgyvendinti. Visada stengiuosi atskleisti save kaip asmenybę, tačiau mėgstu teatrališkumą, kaukes, veikėjus. Manau, kad esu daugialypė būtybė. Mano vidaus išorinis mano atvaizdas neatspindi, todėl mėgstu persirengti, eksperimentuoti su išvaizda, bandydama perteikti tai, kas yra viduje.

– Kuo rėmėtės ieškodama autoportreto spalvinės išraiškos?

– Fotografuodama retai galvoju, kaip atrodys galutinis vaizdas. Kai fotografuoji save, net nematai kadro, o tik nufotografavęs pažiūri, kas išėjo. Taip ir su spalvomis: kartais galvoju vienaip, tačiau galiausiai suredaguoju nuotrauką priešingai. Šiame autoportrete spalvų tikrai nesinorėjo, apskritai dažnai renkuosi B&W fotografiją.

– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Jei kalbant apie šį autoportretą, fonas nesvarbus, tačiau yra tokių, kur fonas yra net svarbesnis nei aš pati.

– Ar visos jūsų nuotraukos yra vienodo formato? Jei taip, kodėl? Ar formatą pasirenkate pagal vaizdą, esantį nuotraukose?

– Visos nuotraukos yra skirtingų formatų. Iš tikrųjų jiems neskiriu daug dėmesio – tiesiog, jei nepatinka forma, kerpu.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Esamąjį momentą: ką jaučiu, mąstau, kokia esu dabar.

– Iš kiek kadrų buvo atrinkta būtent ši nuotrauka? Kas ją išskyrė?

– Ji atrinkta iš 39 kadrų. Mano akimis, šis buvo geriausias. Kalbant apie visas mano fotografijas, tai yra mano naujausias autoportretas, tad labiausiai man prie širdies.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Sunku pasakyti. Visi darbai vizualiai skirtingi, tačiau kartu panašūs. Skiriasi tuo, kad naudojau lemputes, kurios suteikė nuotraukai dinamikos, judesio pojūtį.

– Pažvelgus į kūrinį iš šalies, kokios dabarties laiko aktualijos jame atsiskleidžia?

– Mano darbai tikrai galėtų įtilpti į asmenukės kategoriją. Juk aš pasiimu fotoaparatą, fotografuoju save ir nuotraukas keliu į virtualią erdvę. Galbūt svarbiausias skiriamasis bruožas – tikslas: aš taip pat noriu parodyti save, bet šiek tiek kitaip – nenoriu atrodyti gražesnė, noriu būti tikresnė, kad žmonės ne tik pamatytų, bet ir suvoktų. Mano siekis, kad fotografija paliktų gilesnį įspūdį.

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūrinyje, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Įsivaizduoju, kad esu šviesą skleidžianti figūra, judanti atskirai nuo kitų.