„Laikraštis „Severo Kavkazkij Kraj“ esąs paskelbęs, kad daugiau jis nedėsiąs valdiškų Petrapilio telegrafo agentūros pranešimų, nes valdžia iškraipanti atstovų kalbas. Rusijos valdžia visados drausdavo skelbti nemalonias jai atstovų kalbas. Bet dabar susekė, jog valdžios pranešimų raštinė paskelbia ir pramanytų kalbų, kad suklaidinus visuomenę. Iš to matyti, kad Petrapilis nevengia jokių priemonių“, – 1917 m. rašė „Dabartis“.

Rusijos taikos pasiūlymai sukėlė ir Europos diskusijas

Baigiantis eiliniams Pirmojo pasaulinio karo metams ir toliau vykstant beprasmiam kraujo liejimui, svarbiausias buvo karo nutraukimo, taikos klausimas. Savo Kalėdų kalboje popiežius Benediktas XV apgailestavo dėl to, kad jo taikos iniciatyvos buvo atmestos. „Lietuvos aidas“:

„Mes jaučiame didį skausmą, kad mūsų pastangos tautoms sutaikinti nuėjo veltui ir kad mūsų pakvietimas, siųstas kariaujančioms valstybėms, paliko be vaisių... Mes raminamės mintimi, jog mūsų kvietimas į taiką, gali būti, galima prilyginti tam grūdui, kurs auga, jeigu tik esti žemės šilumos susprogdintas... Todėl mes šaukiame mūsų dienų sūnus: Grįžkite prie Viešpaties, kurs nori Kristaus taikos, ne keršto ir neapykantos, ne gobšumo ir ne kraujo liejimo. Tai yra užmokesnis, kurs yra geros valios žmonėms praneštas.“

Jei popiežiaus viltys į visišką karo veiksmų nutraukimą neišsipildė, rytinėje karo teatro dalyje jau beveik mėnuo nevyko karo veiksmai, o Lietuvos Brastoje įsibėgėjo taikos derybos tarp bolševikinės Rusijos vyriausybės ir Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Turkijos ir Bulgarijos. Kalėdų dienomis Rusijos pusė pateikė savo pamatinius pasiūlymus taikos deryboms. Rusų pasiuntiniai pasiūlė 6 punktus, kurių svarstymas būtų pagrindas tariantis dėl taikos. „Lietuvos aidas“:

„1) Neturi būti užgrobiamas karo laiku užimtųjų žemių. Kariuomenė iš užimtųjų kraštų turi tuojau pasitraukti.

2) Tautų politinė nepriklausomybė turi būti atstatyta taip kaip prieš karą buvusi.

3) Įvairioms tautoms, kurios prieš karą politiškai nebuvo nepriklausomos, turi būti leista pačioms nuspręsti priklausomybės klausimas, t. y. pačioms liuosai pasisakyti, prie kurios valstybės priklausyti nori ar balsavimu nuspręsti savo tautos nepriklausomybę. Balsavimas turi būti visiškai laisvai atliktas visų tam tikro krašto gyventojų, tam skaičiuje ir jų pabėgėlių.

Tautybės išlaikymas yra tai gyviausias kiekvienos tautos dalykas. Jo reikalauja ne tik pačios tautos vystymasis, bet ir visos žmonijos pažanga.

4) Apgyventuose įvairių tautų kraštuose turi būti apsaugotos mažumų teisės tam tikrais įstatymais, kurie užtikrintų tautinės kultūros nepriklausomybę ir autonominį valdymą.

5) Nė viena kariaujančių valstybių nemoka karo nuostolių. Sumokėtosios gi tuo tarpu išlaidos privalo būti grąžintos. Šiaip žmonių nuostoliams atlyginti turi būti sudarytas tam tikras kapitalas proporcionaliniais (palyginamaisiais) kariaujančių valstybių nuostoliais.

6) Kolonijų klausimas turi būti išrištas tinkamai 1–4 punktais.“

Savo pozicijas rusų delegacija dar padarė kai kuriuos paaiškinimus:

„Rusų delegacija skaito nepaliečiamu daiktu, kad mažųjų tautų laisvė stipresniųjų tautų būtų slopinama ar tai ūkio boikotu, ar tai užgrobimu vieno krašto kitu, ar suvaržymu prekybos ir muito sutartimis, kurios trukdytų prekybos laisvę trečiojo krašto, ar pagaliau, jūros blokada.“

Šis paaiškinimas tiesiogiai liečia Lietuvą. Prisiminkime Lietuvos Tarybos ir Vokietijos gruodžio 11 dienos aktą, jame kalbama apie muitų sąjungą su Vokietija. Žinoma, tai tikrai nepaskatintų Lietuvos ekonomikos suklestėjimo, nes verstų po okupacijos neatsigavusį kraštą labiau orientuotis į ją neseniai okupavusios šalies ekonominius poreikius. Štai dėl ko Vokietija net nesirengė rodyti Rusijos pusei šio akto antrosios dalies. Kaip matysime, vėliau šis klausimas taps vos ne pagrindiniu nutraukiant Lietuvos Brastos derybas ir Lietuvos Tarybai apsisprendžiant vienašališkai skelbti Lietuvos nepriklausomybę.

Šie Rusijos taikos pasiūlymai, galima sakyti, įstūmė kitą derybų pusę į tam tikras abejones. Jos sukėlė ir Europos tautų bei politikų diskusijas. Išklausęs Rusijos pasiūlymus, Vokietijos užsienio reikalų ministras Richardas fon Kiulmanas visų keturių valstybių vardu paprašė pertraukos atsakymui apsvarstyti.

Lenkija irgi turėjo aneksinių planų

Kitos dienos derybos suderino daugybę ekonominių klausimų ir perėjo prie politinių sprendimų. „Dziennik Wilenski“:

„Karo laiko įstatymai turi būti panaikinti, jų aukos privalo atgauti savo teises arba gauti kompensacijas... Iš principo susitarta dėl karo belaisvių ir internuotųjų asmenų paleidimo ir sugrąžinimo namo...

Pagaliau buvo susitarta dėl kuo skubesnio diplomatinių ir konsulinių santykių atkūrimo.

Svarbus abiem pusėms okupuotų teritorijų klausimas sulaukė tokio Rusijos pasiūlymo:

Abiem pusėms sutinkant... Rusija atitraukia savo kariuomenę iš jos okupuotų Austrijos-Vengrijos, Turkijos ir Persijos, o keturių sąjungos šalys – iš Lenkijos, Lietuvos, Kur6o ir kitų Rusijos vietų.

Pagal Rusijos vyriausybės sprendimą, paskelbusį visų be išimties Rusijoje gyvenančių tautų apsisprendimo teisę, net atsiskyrimą, tų teritorijų gyventojams bus sukurta galimybė kuo skubiau, nustatytu terminu, visiškai laisvai nuspręsti klausimą dėl jų prisijungimo prie vienos ar kitos valstybės, arba savarankiškos valstybės sukūrimą.

Be to teritorijose, kur vyks balsavimas, negali būti jokios svetimos kariuomenės, išskyrus tautinę ir vietos miliciją.“

Derybininkai sutarė, kad šie susitarimai gali būti svarstomi toliau. Dėl kai kurių sutarties punktų iškilo nesutarimų. Pavyzdžiui, Rusijos derybininkai buvo nepatenkinti keturių valstybių požiūriu į kolonijas. Taip pat buvo nutarta, kad kai kurie techniniai dalykai (susisiekimo, ekonominiai klausimai) gali būti svarstomi toliau, o politiniams klausimams būtinos konsultacijos su savo šalių vyriausybėmis, buvo nuspręsta padaryti pertrauką. „Lietuvos aidas“:

„Pagaliau rusų delegacijos vadas paaiškino, jog ji, nepaisant minėtų nesutikimų, esanti tos nuomonės, kad sąjungininkų atsakyme esąs viešas pasireiškimas atsižadėti agresyvinių siekimų, kurs teikiąs progos tuojau imtis tartis dėl visuotinės taikos tarp visų kariaujančių valstybių.