Rytoj sukanka 150 metų, kai gimė dailininkas, tapytojas Zigmas Petravičius – figūrinių kompozicijų, realistinių peizažų, portretų autorius, kurio darbai saugomi muziejuose, privačių meno mylėtojų kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Šliejosi prie peredvižnikų

Z.Petravičius gimė 1862 m. birželio 16 d. Ganyprovos kaime (Kelmės r.), pradinį meninį išsilavinimą įgijo Varšuvos dailės mokykloje. Siekdamas profesionalaus dailininko vardo išvyko studijuoti į Peterburgo dailės akademiją, vienus metus stažavosi Paryžiuje, prestižinėje „Julienne“ akademijoje. Dailininkas buvo aktyvus grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje dalyvis, rengė personalines parodas.

Ankstyvoji Z.Petravičiaus kūryba glaudžiai susijusi su rusų realistų daile. Studijų Peterburgo dailės akademijoje laikotarpiu jis artimai susipažino su Kilnojamųjų dailės parodų draugijos dailininkų tapyba, šie draugijos nariai buvo vadinami peredvižnikais.

Peredvižnikai – Rusijos tapytojų draugija, veikusi 1870–1923 m. Sankt Peterburge, neigusi akademizmą ir propagavusi realistinės dailės principus. Draugijai priklausė apie šimtą dailininkų, jų paveiksluose vyravo Rusijos istorijos, buities, gamtos vaizdai, portretai.
Kaip pažymima to meto Lietuvos spaudoje, Z.Petravičius buvo pirmasis lietuvių kilmės dailininkas, pradėjęs dalyvauti peredvižnikų parodose. Tapytojas eksponuodavo peizažus, natiurmortus, žanrines kompozicijas, kuriose vaizdavo įvairius buitinius epizodus iš valstiečių kasdienio gyvenimo („Medžiotojas“ 1937 m., „Sodyba“ 1938 m.).

Emigracija į Pietus

1905-aisiais Z.Petravičius Rusijoje eksponavo antikarinės tematikos paveikslą „Mirties žygis“ (1905 m.), kurį caro valdžia konfiskavo. Vengdamas suėmimo dailininkas emigravo į Palestiną, vėliau apsigyveno Egipte ir emigracijoje praleido šešerius metus. Tuo laikotarpiu jis tapė daugiausia peizažus, Palestinos ir Egipto gamtos motyvais.

Grįžęs į Sankt Peterburgą kūrė figūrines kompozicijas, peizažus („Arkliai su akėčiomis“, 1910 m.), portretus („Piemenaitė“, 1912 m.), kuriuose vyrauja prislopinti pilkšvai žali tonai. Po Pirmojo pasaulinio karo Z.Petravičius nuolat gyveno Lietuvoje. Mirė 1955 m. Kaune.

Akademizmo įtaka

Z.Petravičius buvo realizmo atstovas, tačiau, kaip ir daugelis amžininkų, pasidavė savo laiko naujų meninių krypčių įtakai – impresionizmui, natūralizmui, tačiau nevengė ir akademizmo.
Realistinės krypties įtaką Z.Petravičiaus kūrybai geriausiai iliustruoja ankstyvuoju laikotarpiu nutapytas paveikslas „Piemenaitė“. Gamtos peizažo fone dominuoja tikroviškas ir išraiškingas paprastos kaimo mergaitės portretinis atvaizdas. Paveiksle panaudota piramidinė kompozicija leidžia daryti prielaidą apie akademizmo įtaką. Piramidės figūra gaunama sujungus per alkūnes sulenktas rankas su viršugalviu.

Mergaitės kūno poza byloja apie nusiraminimą, atsipalaidavimą. Jos į tolį nukreiptas žvilgsnis skatina paveikslą pratęsti vaizduotėje. Drabužių elementuose jaučiamas tekstūriškumas, tačiau ne tiek, kad blaškytų žiūrovo dėmesį. Visas dėmesys sutelkiamas į detalizuotą modelio veidą, kurį išryškina susiaurintas gamtovaizdžio fragmentas ir žema horizonto linija. Lyrišką nuotaiką kuria pilkų tonų koloritas.

Impresionizmo dvelksmas

1939 m. nutapytame peizaže „Baltijos jūra“ realizmas susipina su impresionizmo tendencijomis.

Iš žemo žiūrėjimo taško užfiksuotas Baltijos jūros kraštovaizdžio fragmentas. Pirmame plane pavaizduotos kopos, iš kraštų apaugusios smilgomis, krūmokšniais. Tolumoje matyti sodrus ir ryškus mėlynos spalvos vandens ruožas. Paveiksle dominuoja debesuotas dangus. Smulkūs potėpiai, vaiskus ir šviesus koloritas, spalvų ir atspalvių gausa sukuria šiltos vasaros dienos, vibruojančio peizažo įspūdį.

Emocinį dailininko požiūrį su vaizduojamu motyvu pabrėžia jūros, kopų, dangaus harmonija. Tačiau dailininkas nenukrypo nuo esminių – realistinių – savo kūrybos pagrindų. Peizažas pasižymi kruopščiomis ir detaliomis natūros studijomis, koloritas būdingas Lietuvos gamtai.

Turtingas palikimas

Darbas „Valstiečių kiemas“, sukurtas 1946 m., atstovauja išgrynintai realizmo krypčiai. Paveiksle dailininkas nutapė pamėgtą lietuviško kaimo vaizdą giedros dienos fone.
Kompozicija sudaryta iš dviejų planų: pirmame plane dominuoja profiliu šalia ūkinių sodybos pastatų gulinti karvė. Tolumoje, antrame plane, matyti keleto medžių eilė ir tarp jų gulinti dar viena žaloji.

Pilkšvi pastatų motyvai sudaro puslankio formos kompoziciją, kuri karvės figūrą tarsi uždaro į saugų prieglobstį. Laisva tapymo technika vienodu ritmu surikiuoja paveikslo elementus, sukuria skaidrią kolorito dermę.

Nepaisant kitų stilistinių krypčių poveikio, Z.Petravičius buvo nuoseklus XIX a. antros pusės rusų buitinės ir akademinės dailės tradicijų tęsėjas.

Kūrybinį dailininko palikimą sudaro per tūkstantį tapybos darbų: peizažai, portretai, buitinės ir istorinės kompozicijos. Vertingiausiuose darbuose įamžinti Lietuvos gamtos ir kaimo vaizdai („Bandos poilsis“, 1929 m., „Virvytės upelis“, 1929 m.). Tapytojo kūriniai saugomi Vilniaus, Kauno, Maskvos muziejuose ir privačiose kolekcijose.

Zigmas Petravičius. Piemenaitė (Mergaitė su skara).

Zigmas Petravičius. Baltijos jūra.

J.Šileika. Dailininko Zigmo Petravičiaus portretas.

Zigmas Petravičius. Valstiečių kiemas.