Quantcast

Liūdnas meilės saulėlydis (filmo recenzija)

„Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą. Kiekviena nelaiminga šeima nelaiminga savaip“, – taip Levas Tolstojus pradėjo savo romaną „Ana Karenina“. Šie žodžiai galėtų būti filmo „Mano liūdna meilės istorija“ epigrafas.

Viskas praeina

Filmas, kurio premjera įvyko Sandanso nepriklausomo kino festivalyje, pasakoja apie vienos jaunos poros santykius nuo pirmosios meilės ir greitų vedybų iki atšalusių jausmų, liūdno išsiskyrimo ir naujojo gyvenimo perspektyvos.

Nuo neatmenamų laikų žmonės mąsto, kalba ir svajoja apie amžiną meilę, tačiau dauguma šį fenomeną nagrinėjančių menininkų ar filosofų  dažniausiai konstatuoja, kad meilė, kaip ir viskas šioje ašarų pakalnėje, gimsta, bręsta ir, deja, miršta (dažniausiai ne laiku ir visai netikėtai).

„Viskas praeina“, – išmintingai kitados pareiškė vienas filosofas. Kiekviena meilės istorija tik patvirtina šią tezę. Meilė ateina ir praeina. Ten, kur dar taip neseniai kunkuliavo kraują kaitinantys jausmai, lieka tuštuma arba ankstesnį dvasinį pakilimą išstumia kitokios emocijos.

Ar būna amžina meilė?

Kai esi jaunas ir tavo širdį užvaldo anksčiau nepatirta meilės būsena, atrodo, kad mylimas žmogus gali atstoti visą pasaulį. Deja, laikui bėgant saldus šios būsenos svaigulys jaudina vis rečiau, nes kasdienybės rutina nepastebimai daro savo destrukcinį darbą. Tik pasiduok menkiausioms šio proceso smulkmenoms, ir nepajusi, kaip atsidursi prie ribos, nuo kurios atgal sugrįžti be didelių praradimų beveik neįmanoma. 

Tūkstančiai literatūros kūrinių ir filmų bando nagrinėti tą pačią problemą – kas atsitinka, kai vienas kitą beprotiškai mylėję žmonės kartu pagyvena tiek, kad pajustų, jog „ilgai ir laimingai“ būna tik pasakose. Argi kas pasakojimą apie Romeo ir Džuljetą būtų vadinęs amžinos meilės istorija, jei jo herojai nebūtų žuvę jauni, o įveikę visas kliūtis šalia vienas kito būtų gyvenę iki pat senatvės? („Nejaugi jūs galvojate, kad Petrarka rašytų Laurai sonetus visą gyvenimą, jeigu ji būtų jo žmona?“, – klausė kitados Lordas Byronas.)

Vienatvė dviese

Dinas Pereira (akt. Ryanas Goslingas) ir Sindė (akt. Michelle Williams) susituokė iš meilės ir gyveno kaip pavyzdinga jauna šeima. Vyras negailėjo žmonai gražių žodžių („Myliu tave kaip beprotis!“) ir nesibodėjo darbo. Abu augino žavią dukrelę. Bet jau nuo pirmų kadrų iš ekrano kažkodėl dvelkia visai ne euforija, kurios norisi pavydėti, o kažkoks sunkiai nusakomas egzistencinis liūdesys, dar labiau pabrėžiami minorinių gitaros sąskambių ir nerimą keliančių muzikinių kontrapunktų.

„Panašu, kad vyrai romantiškesni nei moterys. Jie iki vedybų ilgai priešinasi, kol sutinka tokią merginą, apie kurią pagalvoja: „Būčiau paskutinis idiotas, jei jos nevesčiau, nes ji tokia nuostabi.“ O merginos ilgai svajoja apie nuostabų princą, bet galiausiai išteka už to, kuris bent jau turi padorų darbą.“

Šie pagrindinio herojaus Dino žodžiai gal ir nepretenduoja į globalius apibendrinimus, bet dažnai pasitaikančios gyvenimiškos tiesos tikrai nestokoja.

„Mano liūdna meilės istorija“ prasideda tuomet, kai Dino ir Sindės santykius ištinka krizė. Kodėl – ne taip lengva suprasti. To, regis, iki galo nesuvokia nei jis, nei ji. Ir netikėtas Sindės susitikimas parduotuvėje su Bobiu tėra tik tas katalizatorius, kuris paspartina jau prasidėjusius meilės erozijos ir irimo procesus.

Vilčių neišsipildymas neišvengiamas

Taip dviejų kažkada vienas kitą mylėjusių žmonių istorija tampa pasakojimu apie dvi „savaip nelaimingas“ vienatvės formas, o klausimas „Ko gi tu iš tikrųjų nori?“ tampa svarbiausia filmo tema.

Panašu, kad jis nieko ypatinga iš gyvenimo nesitikėjo, bet netikėtai gavo labai daug. O ji norėjo labai daug, bet tai, ką dabar turi, nesuteikia to, kas, jos manymu, ir telpa į žodį „laimė“.

„Kaip galima tikėti savo jausmais, jeigu jie gali staiga išnykti?“ Ši pirmoje dalyje nuskambėjusi mintis pamažu tampa svarbiu filmo kamertonu. Jį savaip iliustruoja fragmentiniai intarpai iš Sindės ir Dino tėvų santykių. Tos scenos irgi dvelkia liūdesiu, nes tik dar labiau pabrėžia, kad vilčių (ne)išsipildymo dramą neišvengiamai pergyvena kiekvienas žmogus.

Galima pasiguosti tuo, kad tokia yra žmogaus prigimtis, net iš auksinių minčių archyvo išsitraukti kokią nors tai iliustruojančią sentenciją, pavyzdžiui, XVII a. moralisto Jeano de La Bruyère‘o mintį“: „Meilės išnykimas yra nenuginčijamas įrodymas, kad žmogaus širdis turi ribas“.

Bet svetima išmintimi protingas nebūsi. Kol panašių dalykų nepajutai visomis savo kūno poromis, nesakyk, kad pažįsti gyvenimą.

„Mano liūdna meilės istorija“ („Blue Valentine“) ****
Romantinė drama. JAV, 2010 m. Rež. Derekas Cianfrance‘as. Vaidina R.Goslingas, M.Williams, Faith Wladyka, Johnas Domanas, Mike'as Vogelis, Marshallas Johnsonas.

veiksmas 2
humoras 0
įtampa 2
erotika 2
siaubas 2



NAUJAUSI KOMENTARAI

tomas

tomas portretas
sandsanso?:)
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių