Padažnėjus „Santakai“, knygų žiurkės čia irgi šmėkščios kiek dažniau. Ir ne tik su tradiciniais naujų knygų pristatymais, bet ir priminimais apie senesnes knygas, patį knygų pasaulį ir įvairius jo raibulius. Kartais galėsime ir pasapnuoti knygas. Štai ir šiandien sapnas apie vieną įdomiausių pernai skaitytų lietuviškų romanų.
Rasa Aškinytė „Lengviausias“, Vaga, 232 p.

Vilniaus knygų mugės išvakarėse susapnavau tuščią popieriaus lapą su firminėmis runomis viršuje. Tokį, kuris vadinamas blanku. Išsyk supratau, kad tame lape turiu parašyti knygą. Tokią, kurios pagrindinė herojė būtų vardu Blanka. Tada atskrido Jerofejevo angelai ir pasakė tokią knygą jau egzistuojant, tik jie pamiršę, kas ją parašė. Jiems atrodo, kad Virginia Woolf.

Norėjau prieštarauti, nes irgi buvau skaitęs tokią knygą, bet nejaugi prieštarausi sapnui, sakančiam: sėsk ir pats rašyk. Sapnai pilni prisiminimų, melagysčių ir nuojautų, kaip ir mano skaityta knyga, trumpai tariant, pilni praeities ir ateities. Knygoje tarsi ir egzistavo tik praeitis ir ateitis, dabartį autorė buvo suspaudusi į molekulę, be to, teigė, kad „dabartis netobula, tobula ateitis“. Ir žinojau kodėl, nes tik ateitis mums pavaldi, ją galima susifantazuoti.

Dar mums pavaldūs sapnai, nes nesapnuojame to, ko neturime. Jei neturime, susapnuojame ir turime, kaip aš šią knygą, kurią pats privalau parašyti. O dar, o dar mums pavaldžios yra melagystės, turbūt vienintelė humaniška dabarties forma. Tad ir knygoje labai mėgstama meluoti, ir į mano sapną melo prirūko kaip nuo drėgno laužo.
Pagrindinė herojė Blanka ten, anot jos pačios, kalba keistai, mama jai visad sako: išprotėjai. Išprotėti nori daugelis, ypač tokioje latentinės paauglystės fazėje kaip herojės. Tai reiškia išskirtinumą ir nepriklausomybę. Tačiau Blanka – racionali beprotė, ji nenori pakibti beorėje psichopatologijų erdvėje, tad viską analizuoja ir apie viską turi savo nuomonę, reikšdama ją žaibiškai, tačiau neteikdama jai didelės reikšmės. Sapne atrodė, jog kiekviena jos nuomonių gali būti ir kitokia, svarbu, kad būtų.

Apskritai Blanka tokia lengvabūdė, tokia „lengviausia“, tokia neprirašyto blanko lengvumo. Mano sapne ji skraidė pakilusi pusantro metro nuo puslapio žemės. Kai nusileisdavo, vis rasdavo kokį vyrą. Kokį – jai irgi neatrodė itin svarbu. Buvo gana neįprasta savo lovoje kas rytą rasti kitą kūną, sakė Blanka ir man atrodė, kad tas neįprastumas yra kaip savojo rytinio veido neįprastumas. Praeis valanda, ir jis jau bus įprastas.

Dar buvo pora moterų. Mėgstu sapnuoti moteris, rašydamas šią knygą vien apie jas ir parašyčiau. Tos moterys buvo keistai susijusios viena su kita, kaip ir su pačia Blanka bei jos vyrais. Sapnuose viskas susiję keisčiausiomis sąsajomis, kurios ir neįprastos, ir lakios, ir kintančios. Štai susapnavau 168-ąjį knygos puslapį, kuriame viena moterų sako, kad trys paršiukai yra ne trys skirtingi veikėjai, o trys skirtingos to paties veikėjo būsenos. Ir ėmė atrodyti, kad knyga pilna tokių būsenų, kad Blanka, Polina ir Anastazija yra trys skirtingos būsenos, ne veikėjos. Aleksas, Nealeksas ir Ilinojus – taip pat. Net Blankos ir Alekso motinos butai – iš esmės vienas butas, nes ten pradedama vaikščioti iš vieno į kitą, kartu pernešant kai kuriuos daiktus. Ir net baras „Prancūzija“ yra dar viena būsena, simuliakrinė, neatitinkanti pavadinimo, todėl sudeginama. Tačiau reikalinga, todėl vėl atkuriama. Deginamos praeities, sugebančios atsikurti, knygoje arba mano sapne buvo daug. Tačiau praeitis ir buvo patvariausia. Dabarties niekas nedegino, tačiau ji pati byrėjo, suvokdama, kad jos paprasčiausiai nėra. O ateitis veikiausiai buvo uždaryta Alekso dėžutėje, kuri vis iškildavo knygos tekste kaip dar vienas veikėjas arba dar viena Blankos būsena.

Dėžutes mėgsta kinematografas. Prisiminkime kad ir brolių Coenų „Bartoną Finką“ arba Davido Lyncho „Mulholland drive“. Uždarytos dėžutės ten yra visavertės veikėjos. Sapnavau, kad šios knygos skaitytojas, ypač tas, kuris knygos nesugeba suvokti, atsakymo ieškos toje dėžutėje. Kaip jo ieškojo filmų žiūrovai, ypač nesugebantys tų filmų suvokti. Ir štai autorė knygos gale paslaugiai atveria dėžutę, o joje – tik inertinės dujos.

Net jei įsivaizduotume, kad visos – nuo helio iki radono, nieko tai mums nepaaiškintų. Kai susapnavau, kad ir nepaaiškino, lengviau atsidusau. Gal net lengviausiai. Nes paaiškinti dalykai miršta. Gyviausias Shakespeare'o tekstas yra „Hamletas“, vien todėl, kad sunkiausiai paaiškinamas. Tačiau Hamleto nesapnavau, todėl apie jį nekalbėsiu. Lynchą sapnavau, todėl ir knygos erdvė atrodė labai lynčiška, paklūstanti lynčo teismui, kitiems teismams ne.

Dar susapnavau 149 puslapį, skyrių, pavadintą „Per visą dangų“. Jis buvo kitoks nei visi kiti knygos skyriai, prisapnuotas ir prifantazuotas. Turbūt būtent iš jo vėl nusileido Jerofejevo angelai ir paklausė, ar aš jau parašęs sapnuojamą knygą.

Cha, jiems irgi, kaip kokiai Blankai, atrodo, kad viskas gyvenime turi būti lygu ir simetriška. Turiu parašyti knygą, kuri jau parašyta. Pasakiau jiems, kad Blankos simetrijos samprata labai skiriasi kad ir nuo Immanuelio Kanto, ir kad simetrija yra minties mirtis, nors visi mano, kad tai minties apoteozė.

Dar pasakiau, kad nerašysiu tos knygos. Ir dėl to, kad bijau tuščio popieriaus lapo, blanko, bijau Blankos, bijau praeities ir dabarties, bijau užrakintų dėžučių, bijau ir jų, angelų, nes to mane išmokė Rilke, ir dar dėl daugybės priežasčių nerašysiu. Viena jų ta, kad tą knygą jau kuo puikiausiai parašė autorė, kurios vardo neprisimena net angelai. Kita ta, kad man jau laikas nubusti. Dar kiek paskraidysiu ir nubusiu.

Nes gera nubusti tikrovėje, kurioje egzistuoja nors kelios sapnų gražumo ir tikrumo knygos. Nors viena, kad ir pati lengviausia.