- Danguolė Ruškienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Iki rugpjūčio 10-osios Klaipėdos rajono Gargždų krašto muziejuje vieši jaunų fotografų Astos Astrauskienės ir Vytauto Petriko debiutinė paroda „Tarp...“.
Jaunųjų kategorijai tiek savo kūryba, tiek amžiumi priskirtini abu autoriai debiutavo šiąvasar Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje surengtoje jų darbų ekspozicijoje. Fotoparodoje „Tarp...“ – subjektyvūs egzistenciniai apmąstymai. Uostamiestyje šių autorių darbus buvo galima pamatyti iki birželio, liepą jie persikėlė į Gargždus, o rudeniop bus eksponuojami Kaune.
Grindžia kontempliacija
Tarp – reliatyvi erdvė, įsiterpianti tarp kažko konkretaus – laiko, daiktų, veiksmų, jausmų, minčių ir pan. Buvimas tarp ko nors išsaugo paslankias ribas, kintančias priklausomai nuo ribinių taškų padėties. Šių autorių darbuose tarp implikuoja suvokimą, kad tai nėra praeitis – tai, kas buvo, ir kol kas nėra ateitis – tai, kas bus. Tačiau esatis čia paveiki taip pat tik iš dalies. Didžiausias dėmesys skiriamas laiko dimensijos išskaidymui į pagrindines sudedamąsias dalis: pradžią, būtį ir pabaigą. Šios dalys, kaip ir kontūrai, įrėminantys pauzes tarp jų, nužymimos punktyru, tik kur ne kur pereinančiu į ryškią ribą. Galbūt autoriams ir nėra aktualu identifikuoti momentus, išryškinti užuomazgos ir baigties taškus. Šįkart žymiai svarbiau užfiksuoti tai, kas lieka tarp jų.
Kontempliacija grindžiami fotografiniai vaizdai, kuriuose fiziniai objektai transformuojasi į pasąmoninius vaizdinius ar emocijų proveržius, konstruojant vis kitas prasmes, galutinai praranda ryšį su pirmavaizdžiu. Abstrahuojama realybė, užmaskuojant likusias fizinio būvio nuotrupas, bando paneigti prigimtinę fotografijos teisę. Čia moteriškas jausmingumas laimi prieš racionalų mastymą. Artimą ir puikiai pažįstamą aplinką gaubianti sentimentalumo, nostalgijos aura, su atida rikiuojamos atspindžių ir šviesos žaismės taip ir lieka tarp jausmo ir emocijos, tarp subjektyvaus ir atsargių pretenzijų į akimirkos universalumą. Aptakios formos, tirpstantys kontūrai, čaižūs blyksniai formuoja dekoratyvų paviršių, po kuriuo – gal kiek pernelyg intensyviai jusles dirginančios dvasingumo ir maldos užuominos.
Aktualesnis procesas
Be abejonės, Astos fotografijoje, išdildant ribą tarp realaus ir menamo, priartėjama prie kaskart vis kitų pajautų, kitų asociacijų, kitų emocijų. Dėmesys sutelkiamas į materialaus, apčiuopiamo ir jo atspindžio suformuoto vaizdinio santykį, į tarp realios ir simuliuojamos būsenos atsirandantį intervalą.
Šviesa, kaip ją benukreipsi, kokiu rakursu į ją bepažvelgsi, ji išsaugos savo pranašumą, liks dominante tiek akies ragenoje, tiek ir užfiksuotame kadre. Terpė tarp baltos ir juodos prisodrinama pilkos spalvos niuansų, lemiančių laipsnišką virsmą tamsa. Kaip ir kada tai įvyksta, kai šviesos išplėštas vaizdo fragmentas vėl išnyksta iš regėjimo lauko, išdildant jo paviršių, naikinant atpažįstamumą, paslepiant prasmę ar paskirtį, autorę menkai tedomina. Žymiai aktualesnis jai yra procesas, eiga, kurią ji valdo savo fotoaparatu, ištraukdama fragmentą po fragmento, rikiuodama juos slidžiame stiklo paviršiuje, tokiu būdu stimuliuodama naujus išgyvenimus ar įaudrindama seniai į pasąmonę nugrimzdusius prisiminimus. Palaipsniui objektų palikti šešėliai virsta šmėklomis, užuominomis, mezgančiomis naujus asociatyvius ryšius.
Pagrindinis autorės tikslas – sunaikinti pirmavaizdį, užmaskuoti jį taip, kad prasiveržiantys šviesos šuorai gimdytų naujas formas, sufleruojančias mums vis naujas prasmes. Vizualinių atkarpų gausa ilgainiui iššaukia monotoniją ir nuobodulį. Eilė variacijų ta pačia tema perša nuojautą apie autorės dvejones, neapsisprendimą, idėjos fragmentiškumą.
Perša savas versijas
Žymiai stipresnius saitus su realybe, materialiu jos pagrindu išlaiko Vytautas.
Nors čia taip pat akcentuojamas atstumas, laiko tarpas, išsaugoma erdvė tarp apčiuopiamo ir menamo, vis dėlto dominante išlieka vyksmas, turintis aiškią pradžią ir pabaigą. Tikrovė skaidoma į skirtingus etapus, iš kurių dėliojama būtis. Žmogaus siluetas, sustingęs realistiniame vietovaizdyje, priešpastatomas dinamiškam, laiko korozijos nuzulintam siluetui. Per kadrą nusidriekiantis atvaizdo šleifas pasėja abejones esaties tvarumu, liudija nuolatinę kaitą ir neišvengiamą baigtį. Sąmoningas nekokybės grūdas, sukurdamas drėgmės įspūdį ore, iki pat kraštų užtvindo juodai baltos fotografijos lakštą, kur perėjimas nuo šviesos/baltos prie tamsos/juodos yra žymiai aštresnis, ne toks rafinuotas ir jautrus. Iliustratyvūs vaizdai, įprasta siužetinė linija šiek tiek trikdo ir žymiai mažiau palieka vietos interpretacijoms. Pagrindinius gyvenimo etapus įamžinę kadrai – kova su laiku, rimtis, meilė, gyvybė ir dramatiška pabaigos nuojauta – pernelyg įkyriai perša savas tiesos versijas.
Šįkart mažai vietos lieka ir autorių deklaruojamai paslapčiai, kurią jie siekė užkoduoti savo fotografijose. Gana literatūriškas temos interpretavimas, besiremiantis jau kadaise suformuotomis vizualinėmis sąvokomis ilgainiui įsitvirtinusiomis simboliais, atrodo kiek šabloniškas. Tačiau kartu liudija apie autoriaus fotografinės leksikos išmanymą, kurios transformacijos į svarius įrankius debiutinėje parodoje galbūt būtų nepelnytai ankstyvos.
Pamatyti ir pastebėti
Kalbant apie laiką tiek vizualine, tiek ir verbaline raiška, norom nenorom išraiškos priemonės atmiežiamos emocijomis. Praeitis neatsiejama nuo nostalgijos, teigiamų ir neigiamų patirčių. Prisiminimai klasifikuojami į tuos, kuriuos būtina pakišti po giliausiais sąmonės klodais vien tam, kad galėtum išsaugoti optimizmą, ir į tuos, kurie nuolat gaivinami, ieškant atramos taškų ir savęs pateisinimo praeityje. Tačiau beveik niekada nepasigendama to, kas lieka tarp reikšmingiausių gyvenimo įvykių. To, kas būna tarp praeities, esaties ir ateities, tarp pozityvaus ir negatyvaus, tarp egzistuojamo ir įsivaizduojamo.
„Pasaulyje yra daug daugiau įdomių dalykų, negu mes matome plika akimi. Kai giliau pažiūri, atrandi visko“, – konstatavo Asta. Sena tiesa, bet vis dar aktuali, kaskart atrandama iš naujo. Šiek tiek melancholijos, ilgesio, nerimo. Saikingai, įprastai, bet nuoširdžiai. Visa tai ir šiek tiek daugiau – Astos ir Vytauto fotografijose.
Kaip teigė autoriai, jiems svarbu ne tik pamatyti, bet ir pastebėti. Todėl jie šioje parodoje akcentuoja tai, kas paprastai praslysta pro žmogaus akį, lieka neužfiksuota dėl nuolat didėjančio gyvenimo tempo ar neadekvačios konkurencijos vaizdų perteklių tveriančioje aplinkoje.
Į tematiškai ir stilistiškai pilnavertę diskusiją orientuotus darbus pateikęs mažai kam žinomų fotografų tandemas pagaliau savo darbus iš virtualios erdvės pasiryžęs perkelti į fizinę, tapo savotišku inkliuzu Klaipėdos fotografijoje. Belieka tikėtis, kad tokių inkliuzų aptiksime dar ne kartą.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
„Nerk į teatrą“: interaktyvumas be amžiaus cenzo
Tarptautinis edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks jau keturioliktą kartą. Jo programoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 14 d. – pusšimtis edukacijų, dvi premjeros, a...
-
Pagerbti trys geriausi 2023-iųjų bibliotekininkai, įstaigos sutarė derinti veiksmus
Kultūros ministerijoje antradienį minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę pagerbti geriausi praėjusių metų šio sektoriaus specialistai, tuo metu bibliotekų asociacijos pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo. ...
-
Antrasis S. Dirsytės romanas: aplinkybių sutraiškyta herojė iki pabaigos kovojo už teisę išlikti
„Kai rašai istorinį romaną, išties, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizd...
-
O. Šurajevas rėžė Lietuvos teatralams: kas iš to vardo, jei jie „myžniai“99
Visuomenininkas Olegas Šurajevas abejingų nepalieka. Anot jo, dabar nėra laikas abejoti ir kalbėti miglotomis metaforomis. Jis teigė, kad atėjo laikas išreikšti aiškias pozicijas – be dviprasmybių, naudos ir kašt...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
Kultūros ministerija paskelbė konkursą vadovauti Nacionaliniam architektūros institutui1
Kultūros ministerija antradienį paskelbė konkursą į naujai įsteigto Nacionalinio architektūros instituto direktoriaus pareigas. ...
-
Prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė
Antradienį Lietuvoje prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, kurios tema šiemet – Europos Sąjunga (ES). ...
-
Finaliniai B. Dvariono konkurso akordai: nuo rečitalių koncertų salėse iki kelionių į Disneilendą
Jau dvyliktą kartą jaunuosius smuikininkus ir pianistus iš viso pasaulio į Lietuvą pakvietęs Tarptautinis Balio Dvariono konkursas šį savaitgalį išrinko pačius geriausius. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje konkurso f...
-
S. Karunatilaka: tikiuosi, kad mes šio to pasimokysim iš pasakojimų, persmelktų mūsų patirties
„Rašant knygą nėra taip, kaip būna per kokią filmo premjerą, kai jis išleidžiamas ir palydimas su fanfaromis, ji gimsta pamažu, o paskui dar reikia tikėtis, kad ras skaitytojų“, – pripažįsta Bookerio premijos laureata...
-
Kaune prasideda Azijos ir skandinavų kultūrų savaitė3
Šią savaitę Kaune vyraus Azijos ir skandinavų kultūros – prasideda jubiliejinė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rengiama Azijos savaitė ir skandinaviškos kultūros pažinimo renginiai. ...