Skaičiuojama, kad per dieną Lietuvos keliuose įvyksta netoli 50 įvykių – per metus apie 17 tūkst. Pagrindinės avaringumo priežastys kelerius metus iš eilės yra greičio viršijimas bei vairuotojų nekantrumas eismo spūstyse.

Be išankstinės nuojautos

Tas jausmas kai ryte atsikėlęs žinai, jog vienintelis tavo rūpestis nuvažiuoti prie ežero, kur su šeima praleisi septynias išsvajotų atostogų dienas, pažįstamas daugeliui. Tokios pakilios nuotaikos prieš dvejus metus liepos pabaigoje atsikėlė ir Giedrius Mažietis. Vyras svajingai nukrypo į malonius prisiminimus.

Oras tą rytą buvo kaip užsakytas – saulėta, danguje nė debesėlio, pūtė nestiprus vakaris vėjas, temperatūra didesnė nei būdinga lietuviškai vasarai. Svajonių oras atostogoms prie ežero. Pasiruošimas namuose vyko sklandžiai ir pakiliai, rodėsi, kad dar niekada taip džiaugsmingai šeima nebuvo nusiteikusi išvykai.

„Viskas. Pasiruošę. Riedam“, – savo komandą, juokais pasakytą dar namų kieme, prisiminė G.Mažietis.

„Dažnai pajuokaudavome, kad kaip kareiviai ruošiamės į gamtą. Viskas apgalvota, supakuota. Sėdėjimo vietos automobilyje taip pat aiškios“, – atsiduso pašnekovas, nes žinojo, kad tuoj pasakojimas nebus toks pakilus ir džiuginantis.

Kur nuskubėsi?

Sutuoktinė, kaip visada, įsitaisė priekinėje keleivio sėdynėje, jai už nugaros sėdo į 1-ąją klasę besiruošianti dukra, šalia jos, G.Mažiečiui už nugaros, atsisėdo dvejais metais vyresnis brolis. „Galime važiuoti?“ – prieš pajudėdamas paklausė G.Mažietis.

Dar nenuslopus pritarimo šūksniams, G.Mažietis užvedė automobilio variklį ir mašina pajudėjo. Šiek tiek trinties miesto gatvėmis, tačiau jau labai greitai laukė smagus kelias į Ignalinos rajoną.

G.Mažiečio šeima tame rajone nėra dažni svečiai, tačiau kartą per metus tenka aplankyti išskirtines Lietuvos girias ir ežerus.

Pakilią G.Mažiečio nuotaiką lydėjo nenumaldomas noras kuo greičiau išsispirti iš batų ir basomis nupėdinti iki ežero. Liko gal pusvalandis kelionės. Kelias puikus, nors eismas gana intensyvus, tačiau pernelyg nevarginantis. „Priekyje mačiau kelio lankstą, tačiau tai nebuvo staigus posūkis. Greičio nutariau nemažinti ir ko ne tą pačią akimirką pajutau, kad nebevaldau automobilio. Jis skriejo nuo kelio“, – atsiduso G.Mažietis.

Atostogos baigėsi

„Dar ir dabar kartais girdžiu žmonos ir vaikų spiegimą, kai nevaldomas automobilis skrieja į šalikelės griovį“, – tęsė G.Mažietis. Didžiulis bumbt, ir mašina įstrigo griovyje. G.Mažietis dėkingas likimui, kad šeima atsipirko nedideliais sužalojimais, tačiau po šio įvykio vaikai kone metus naktimis miegodami krūpčiojo.

„Po šio įvykio praėjo dveji metai. Nesu cinikas, tačiau skeptiškai vertinau kitų pasakojimus, kaip jie po kokio nors incidento niekada nebedaro vieno ar kito manevro. Aš po šio įvykio dar atsakingiau vertinu greičio žymėjimą keliuose“, – prisipažino G.Mažietis.

Tada važiuodamas į Ignalinos r., prieš pat kelio lankstą dirstelėjęs į spidometrą, jis užfiksavo 115 km/val. greitį. Toje vietoje leistinas buvo 90 km/val. greitis. Atostogas G.Mažiečio šeima praleido nebe prie ežero.

„Rodos, buvau girdėjęs, kad kelio lankstas kartais būna labai klastingas, tačiau neįvertinau situacijos. Mažesniu greičiu tą lankstą būčiau įveikęs be jokių kliūčių. Tada pajutau, kad mašinos padangos nebekimba prie asfalto ir mes visi ne lankstu sukamės, o skriejame iš jo tiesiai, gerai, kad ne į kokį medį“, – savo patirtį analizavo G.Mažietis.

Neignoruoti rekomendacijų

Beveik po kiekvienos nelaimės, ją komentuodami pareigūnai baksnoja, kad jei vairuotojas nebūtų lėkęs beprotišku greičiu, o važiavęs leistinu, bent jau padariniai būtų buvę ne tokie skaudūs. Esant mažesniam greičiui, vairuotojas turi laiko tinkamai reaguoti į iškilusią kliūtį, gali adekvačiai vertinti aplinką.

Net ir tokios sunkiai išvengiamos nelaimės, kai pėsčiasis netikėtai išbėga į gatvę, baigiasi mažiau skausmingai, kai automobilis rieda 50 km/val. greičiu. Tokiu greičiu važiuojant yra didesnė tikimybė pasirinkti mažesnę blogybę iš neišvengiamybės.

Remiantis tyrimais nustatyta, kad važiuojant 80 km/val. greičiu per vieną sekundę automobilis nuvažiuoja apie 22 metrus, todėl vairuotojas, pamatęs pėsčiąjį, greičiausiai net nespėtų paspausti stabdžio pedalo.

Važiuojant 80 km/val. greičiu ir trenkiantis į nejudančią kliūtį, neprisisegęs saugos diržo keleivis žūsta greičiau nei per 0,3 sekundės.

Ekspertai pastebi – apie greičio keliamus pavojus žino kiekvienas vairuotojas, tačiau, kol neįvyksta nelaimė, dažnas mano, jog tai jam negalioja.

„Raginimas vairuotojams, sumažinti greitį – nėra tik tuščias šūkis. Kai įvyksta skaudžios tragedijos, kartais apie tai susimąstyti jau būna per vėlu. Tad geriau mokytis iš svetimų pavyzdžių“, – sako specialistai.

Parengta bendradarbiaujant su Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos