"Kvaila buvau, jog sutikau, kad jis parsivestų ją namo", – šeimos nelaimės priežastimi Drąsiaus Kedžio mama įvardija tik vieną asmenį – buvusią sūnaus sugyventinę Laimutę Stankūnaitę.

Atrodė daug vyresnė

Prisimindama 2003-iųjų pavasarį Laimutė Kedienė netramdo ašarų. "Paskambino man Drąsius, klausia, ar galiu namo Laimą parsivesti, sakau, ką aš žinau, kalbėk su tėvu", – dienraščiui pasakojo dviem žmogžudystėmis kaltinto ir neaiškiomis aplinkybėmis mirusio vyro mama.

Tada savo tėvams D.Kedys papasakojo, kad L.Stankūnaitė susipyko su seserimi (pernai spalio 5 d. nužudyta Violeta Naruševičiene), o tėvai dėl nuolatinių konfliktų jos nepriėmė į namus, todėl jau kurį laiką su L.Stankūnaite draugavęs D.Kedys nusprendė ją parsivesti į tėvų namus ir kurti bendrą gyvenimą.

D.Kedys prieš L.Stankūnaitę turėjo nemažai draugių, tačiau ji buvo pirmoji moteris, su kuria jis panoro gyventi.

"Mes neįtarėme, kad ji yra nepilnametė. Ji dabar jauniau atrodo nei tada. Baltai dažyti plaukai, daug kosmetikos, ji tikrai neatrodė pagal savo amžių", – į pokalbį įsiterpė ir D.Kedžio sesuo, dabartinė jo dukters globėja Neringa Venckienė.

Drąsiaus pasirinkimui tėvai neprieštaravo, pora apsigyveno Kedžių namo antrame aukšte, kurį savo rankomis įrengė pats vyras. Anot L.Kedienės, ji apie L.Stankūnaitę negalėjo pasakyti nieko bloga: tyli, rami, net per šeimos susitikimus ji pratardavo tik vieną kitą žodį. Nieko bloga apie ją nekalbėdavo ir Drąsius. "Jis tik kartais manęs paprašydavo: "Mama, ji kambarius plauna, nueik po to perplauk", – prisiminė L.Kedienė.

Mat D.Kedys buvo itin didelis pedantas, jam viskas turėdavo būti savo vietose. "Jis net kojines lankstydavo visas vienodai ir, neduok Dieve, nors viena bus padėta ne taip", – prisiminė jo mama.

Garliavos senbuviai

Kedžiai – Garliavos senbuviai. Čia, netoli kapinių, kur palaidotas ir D.Kedys, gyveno L.Kedienės tėvai, čia ji sutiko ir savo būsimą vyrą Vytautą Andrių Kedį. "Stačiau Garliavoje namus, taip ir susipažinome", – dienraščiui kalbėjo jis.

Garliavoje užaugo ir L.Kedienės bei jos sesers Audronės Skučienės vaikai. "Mes, galima sakyti, užaugę viename kieme, todėl iki šiol esame labai artimi tiek su pusbroliu Tadu Skuču, tiek su pussesere Sonata Žukauskiene", – pasakojo N.Venckienė.

Galbūt todėl giminės vienybė šiai šeimai yra viena didžiausių vertybių. Jie vienas už kitą kovoja ir dabar, kilus skandalui, dėl kurio susiskaldė Lietuvos visuomenė.

Būtent tos vienybės, kaip pasakojo L.Kedienė ir N.Venckienė, jie pasigesdavo L.Stankūnaitės šeimoje. "Mums buvo keista, kad apie savo tėvus ji atsiliepia blogai", – pasakojo moterys. Kaip vėliau išsiaiškino N.Venckienė, tarpusavio supratimo Stankūnų šeimoje tiktai trūko: Violeta anksti paliko tėvų namus, netrukus pas seserį persikraustė ir Laimutė.

"V.Naruševičienė kreipėsi į teismą dėl tėvų valdžios apribojimo L.Stankūnaitės atžvilgiu, tačiau vėliau ji susitaikė su tėvais ir ieškinio atsisakė", – kalbėjo N.Venckienė ir rodė iš teismo bylos paimtą dokumento nuorašą. Tai buvo 2002 m.

Visa tai jos išsiaiškino vėliau, jau pradėjus kovą dėl D.Kedžio dukrytės.

Kiek prisimena D.Kedžio sesuo ir mama, pora pykdavosi, bet nelabai dažnai. Jei ir buvo kokių bėdų šeimoje, vyras nesistengdavo jų gilinti. "Gimus dukrytei atrodė, kad jie yra laimingi ir kad ta laimė niekada nesibaigs", – pasakojo L.Kedienė ir N.Venckienė.

"O kaip abortas, apie kurį televizijos laidoje pasakojo L.Stankūnaitė?" – paklausiau. "Mes nežinojome apie jokį abortą, jo nebuvo, niekas nebūtų leidęs Laimai jo daryti. Manome, kad tai dar vienas jos melas", – atsakė moterys.

Tai, anot jų, paneigia ir datos – 2003 m. pavasarį pas D.Kedį apsigyvenusi L.Stankūnaitė jau 2004 m. vasario 19 d. pagimdė dukrą.

Išvijo iš namų

N.Venckienės teigimu, jos brolis dar iki dukters gimimo dirbo Juodkrantėje gelbėtoju. Šio darbo nemetė ir atsiradus dukrai. "Jis dirbo, o L.Stankūnaitė tuo metu gulėdavo paplūdimyje, dukrą, kuriai tuo metu buvo tik metukai, atidavusi į darželį. Nes, kaip ji aiškino, jai vienai ją buvo auginti per sunku", – pasakojo N.Venckienė ir rodė Juodkrantės vaikų darželio "Vyturėlis" išduotą pažymą, kad mažylė tikrai buvo vedama į darželį.

Pora kartu gyveno apie trejus metus. Jų išsiskyrimas, kaip ir pasakojo L.Stankūnaitė, įvyko per Velykas. "Tik aš jos tikrai neišvijau, išvijo Drąsius", – tikino N.Venckienė.

Pasak D.Kedžio artimųjų, vyrui kantrybė trūko, Velykų išvakarėse: D.Kedys garaže klojo plyteles, o dukrą pasiėmusi L.Stankūnaitė išvažiavo pas savo tėvus. Anksčiau darbus baigęs D.Kedys nuvažiavo jos pasiimti, tačiau L.Stankūnaitės ten nebuvo. Palikusi dukrą tėvams ji išskubėjo į šokius ir iš jų grįžo tik ryte.

"Paskui brolis ir liepė jai išeiti", – prisiminė N.Venckienė.

Problemų pradžia

Iš Kedžių namų išvyta L.Stankūnaitė, kaip dabar jau žinoma, netrukus susipažino su Andriumi Ūsu, kuris, D.Kedžio teigimu, su nužudytu teisėju Jonu Furmanavičiumi ir paslaptingu šviesiaplaukiu Aidu esą tvirkino jo dukrą.

Baudžiamosios bylos, kurioje A.Ūsas kaltinamas mergaitės tvirkinimu, duomenimis, tai vykdavo L.Stankūnaitės nuomojamame bute, kurio nuomą mokėjo A.Ūsas, V.Naruševičienės namuose ir viešbutyje "Baltosios burės".

Nors buvo kalbėta, kad L.Stankūnaitė tuo metu kabinosi į gyvenimą – studijavo Vytauto Didžiojo universitete ir tuo pačiu metu valydavo kilimus, mokėsi kirpėjos amato, N.Venckienės turimi dokumentai rodo ką kita – moteris baigė tik Petrašiūnų suaugusiųjų mokymo centrą, kurio išduotoje pažymoje aiškiai parašyta, kad jame net nelaikomi abitūros egzaminai, o be jų įstoti į aukštąją mokyklą neįmanoma.

"A.Ūso įmonėje ji buvo įdarbinta tik fiktyviai, kad teismui būtų parodyta, kad ji turi pajamų, o kirpėjos amato ji tikrai mokėsi", – dienraščiui pasakojo D.Kedžio sesuo ir mama.

Kaip teigiama bylos medžiagoje, 2006 m. gegužę D.Kedys rado savo dukrą paliktą savaitiniame darželyje ir sužinojęs, kad mergaitė čia gyvena savaitėmis, ją pasiėmė.

"Štai pažyma iš darželio "Kregždutė", joje parašyta, kad mergaitė darželyje buvo palikta nuo 2006 m. kovo 7 iki kovo 22 d. ir nuo balandžio 26 iki gegužės 15 d., kol ją pasiėmė brolis", – dar vieną pažymą parodė N.Venckienė.

Dukrą pasiėmęs D.Kedys grįžo į Juodkrantę ir toliau dirbo gelbėtoju, leido dukrą į darželį. Kaip rodo dar viena pažyma, mergaitė į šį darželį ėjo iki rugsėjo 11 d. ir per tą laiką jos nė karto neaplankė nei motina, nei seneliai.

Ką tuo metu darė L.Stankūnaitė ir kodėl ji nepageidavo pamatyti savo dukters, D.Kedžio artimieji nežino. Tačiau jie išsaugoję 2006 m. spalio 4 d. "Laikinosios sostinės" laikraščio numerį, kuriame L.Stankūnaitė su seserimi nufotografuotos striptizo klube "Zepelinus".

Beveik tokiu pačiu metu jai prireikė ir dukters. 2006 m. lapkričio 6 d. L.Stankūnaitė parašė A.Ūsui įgaliojimą atstovauti jai teismuose dėl dukters, ją ginti ėmėsi advokatas Deivis Valiulis, kuris daug vėliau, per trečią mergaitės apklausą, D.Kedžiui pareiškė, kad šis "nežino, kam stojo skersai kelio", ir paliepė per giliai nesikapstyti.

Kova, pasibaigusi mirtimis

A.Ūsui tapus L.Stankūnaitės atstovu užvirė kova dėl mergaitės ir ji nesibaigia iki šiol. "Mergaitė man pirmoji papasakojo, ką su ja darydavo vyrai, tik vėliau apie tai sužinojo sūnus", – prisiminė L.Kedienė.

Ši kova jau pareikalavo dviejų žmonių gyvybės, nors D.Kedžio artimieji iki šiol netiki, kad D.Kedys nušovė J.Furmanavičių ir V.Naruševičienę. "Labai gerai prisimenu tą dieną, mergaitė liko nakvoti pas mus. Paryčiais, apie kokią septintą ryto, girdėjau, kaip sūnus nusileido laiptais. Daugiau jo gyvo nematėme", – pasakojo L.Kedienė.

Kai buvo pranešta, kad nužudytas J.Furmanavičius, D.Kedžio motinos teigimu, ji iškart pamanė, kad tai sūnaus darbas, tačiau dabar tuo netiki. "Tėvas turėjo atsarginį raktą nuo seifo, atrakinome jį, žiūrime, ginklų nėra. Ką mes galėjome daugiau pagalvoti", – pasakojo ji.

Tačiau kai balandį Šlienavoje buvo rastas negyvas D.Kedys, jo artimieji vis labiau įsitikina, kad visos mirtys buvo neatsitiktinės. Jie įsitikinę, kad D.Kedį nužudė tie, kurie nušovė ir J.Furmanavičių bei V.Naruševičienę.

"Negali žmogus visiškai girtas pats ateiti šiuo takeliu", – lydėdama dienraščio žurnalistę į vietą, kur buvo rastas D.Kedžio kūnas, sako jo sesuo N.Venckienė.

Išties ateiti į tą vietą sunku net saulei kepinant, ką jau kalbėti apie tai, kai būna šlapia, keliukas labai siauras ir status.

Iki šios vietos nuo D.Kedžio dėdės Teisučio Markausko sodo namelio yra apie pusšešto kilometro, todėl artimieji iki šiol neatsistebi prokurorų iškelta versija, kad daugiau nei pusmetį D.Kedys galėjo slėptis būtent pas šį dėdę ir nusigėręs galėjo pats ateiti iki čia.

"Namas prie namo, kaip gali žmogus nepastebėtas slėptis tiek laiko?" – kalbėjo D.Kedžio mama ir sesuo mums atvažiavus į T.Markausko namus.

Puiki mergaitės atmintis

Pas N.Venckienę dabar gyvenanti D.Kedžio dukra neatrodo nelaiminga ar kuo nors nepatenkinta. Mergaitė guvi, žvali ir be galo noriai bendrauja. Tačiau kai kurios jos kalbos, net ir suaugusiuosius priverčia apstulbti.

"O bitės gyvena kaip ir žmonės – vyras su moterimi", – bevaikštant po sodą paklausė šešiametė. Teisybę pasakius, atsakymo į šį klausimą neturėjau.

Panašių klausimų, kurių vaikas neturėtų uždavinėti, per dvi paras bendravimo teko išgirsti ir daugiau. "Ar Neringa myli berniuką Aidą, ar su juo bučiuojasi", – nei iš šio, nei iš to paklausė mergaitė mums besišnekučiuojant su N.Venckiene.

D.Kedžio mamos ir tetos teigimu, panašių klausimų jos išgirsta dažnai, nors jau dvejus metus mergaitė negyvena su L.Stankūnaite, tačiau kartais ji prakalba vis apie naujas bylos detales. "Šituo keliu reikia važiuoti pas pusseserę", – pareiškė ji mums važiuojant į Šlienavą ir parodė kelią, kur gyveno V.Naruševičienė. "Aš viską prisimenu", – prasitarė ji, nors pedofilijos tema su mergaite ir nekalbėjau.

"Ar galiu Laimai papasakoti, kad buvo atvažiavusi Asta, kad mes kartu važiavome?" – paklausė ji savo globėjos. Išgirdusi teigiamą atsakymą pasitikslino: "Ar skundo dėl to Laima nerašys?"

Kovos iki pabaigos

D.Kedžio artimieji jau prakalbo apie kūno ekshumaciją. Jie įsitikinę, kad vyras buvo nužudytas. Tą patį mano ir Klonio gatvėje prie Venckų ir Kedžių namų susirinkę žmonės.

"Mums sako: eikite iš čia, ką jūs čia saugote. Mes galime atsakyti: saugome mergaitę, nes nepasitikime teisėsauga. Vieną minutę sprendimas gali būti vienoks, kitą – kitoks", – dienraščiui kalbėjo Klonio gatvėje mergaitę saugantys žmonės.

Daugiau nei du mėnesius iš Garliavos neišvykstantys sergėtojai gali papasakoti įvairiausių istorijų. Žmonės pasakoja, kad vienos įmonės vadovo verslas atsidūrė ties bankroto riba, nes kol viršininkas Klonio gatvėje saugo mergaitę, jo pavaldiniai apleido darbus, kitą dėl jo įsitikinimų ketina palikti žmona. Tačiau pasirodo, Klonio gatvė žmones ne tik išskyrė, bet ir sujungė, atsirado nemažai porų, kurie vienas kitą atrado būtent saugodami mergaitę.

"Bus ne vienos vestuvės", – šypsojosi Venckų ir Kedžių namų sergėtojai.

Per šiuos du mėnesius, žmonių teigimu, būta visko: išvyti provokatoriai, kurie demonstratyviai rengdavo išgertuves, atsirado ir priešų, ir draugų. Iš gatvės nesitraukiantys žmonės pasakojo, kad gali skųstis tik dėl vieno – miego trūkumo, didelė dalis jų po naktinio budėjimo iškart skuba į darbus.

"Jau keturis kartus buvau prie vairo užmigęs, laimė, kad viskas gerai baigėsi", – pasakojo legenda tapusio žaliojo autobusiuko vairuotojas Gediminas.