Gyvenu Baltikalnio gatvės daugiabutyje. Mūsų name – trys laiptinės, butų yra ne itin daug, nes namas tik dviejų aukštų. Tačiau tie, kurie nešioja sąskaitas, net nepasivargina jų sumesti į pašto dėžutes, o tiesiog nutėškia ant laiptinės grindų. Nelabai suprantame, kodėl taip elgiamasi? Ar rankos nukris, jei tas sąskaitas sudėlios į pašto dėžutes? Mes, gyventojai, tokiu būdu jaučiamės nuolatos žeminami. Ir net nežinome, kam pasiskųsti.

Viktoras

Reikia kalbėti

Labai sukrėtė istorija apie paauglių, kurie siaubingai nužudė žinomą fotografą, žiaurumą. Teko girdėti, jog po to mokykloje, kurioje mokėsi jaunieji žudikai, stengėsi kuo mažiau apie tai kalbėti, kad "apsaugotų kitus vaikus nuo blogos informacijos". Mano manymu, tai yra blogai. Kalbėti reikia, nevyniojant žodžių į vatą, reikia aiškinti vaikams, kokios tokio elgesio pasekmės, kokia atsakomybė, ieškoti priežasčių, kodėl nutiko toks baisus dalykas. Daugelis turbūt pamena, kad tarybiniais laikais mokyklose, nutikus kokiam rezonansiniam įvykiui, taip ir būdavo. Mokytojai sukviesdavo visus į salę ir aiškindavo, kas įvyko, kodėl ir kas už tai gresia. Šis moralas turėdavo teigiamą rezultatą, ne vienas susimąstydavo, kad peržengti ribos nevalia. Dabar yra viskas kitaip, svarbiausia, kad tik nepažeistume vaiko interesų, taip pat – ir žudiko. Manau, kad dėl mūsų tokio elgesio iš dalies ir vyksta nusikaltimai.

Aušra

Kito darbo nemoka?

Laikraštyje "Klaipėda" skaičiau apie Rolandą Paksą. Man kaip paprastam žmogui nesuprantama, ar R.Paksas niekur kitur savęs nesuranda, kad jam būtinai norisi būti Lietuvos prezidentu. Nelabai gilinausi, bet esu tikra, kad ne be reikalo jį pašalino iš to posto. Juk vyko apkalta. Ir jei žmogus kartą priesaiką sulaužė, kad ir kaip būtų, visada išliks nepasitikėjimas. Niekaip nesuprantu, ko jis taip veržiasi atgal į tą prezidentūrą. Negi žmogus negali kaip kitaip būti naudingas tėvynei? Tegul pasiieško kitos vietos, prezidentu jau pabuvo.

Onutė

Baigiame užtrokšti

Gyvenu Rumpiškės g. 3 name. Neseniai pirmajame aukšte įsikūrė dėvėtų rūbų parduotuvė. Kartkartėmis mums po langais parūkyti iš tos parduotuvės išlenda kelios "ponios". Viena jų – pardavėja, o kitos turbūt jos draugės. Stovi moterys ir dūmija, o mes, aukščiau gyvenantieji, net langų prasiverti nebegalime, dūstame nuo tų dūmų kaip žiurkės. Atidariau langus, ir į kambarius priplūdo cigarečių dūmų. Esame labai tuo nepatenkinti.

Gyventoja