Vos 31-erių ūkio viceministru tapęs Gediminas Onaitis – vienas gyvų pavyzdžių, jog gyvenimiškos patirties stygius jauniems žmonėms nėra kliūtis skintis kelią į šalies valdžios Olimpą. Kita vertus, kaip pripažino pats klaipėdietis, toks kompetencijos įvertinimas ne tik įkvepia, bet ir įpareigoja bemaž dvigubai.

Ambicingas postas nebaugino

"Tikrai nesu jauniausias viceministras. Net ir šioje Vyriausybėje. Nebent galėčiau pretenduoti į jauniausio viceministro iš Klaipėdos titulą", – šmaikštavo šiemet 33-iąjį gimtadienį švęsiantis G.Onaitis.

Anot klaipėdiečio, beveik prieš dešimtmetį į politiką jį atvedė ne svaiginamos karjeros, postų siekis – veikiau masino galimybė aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje, tapti svarbių pokyčių dalimi.

Klaipėdos bei Mykolo Romerio universitetuose ekonominį išsilavinimą įgijęs Gediminas iki tapdamas viceministru darbo patirties sukaupė valstybės tarnyboje ir privačiame versle.

Ar vos trisdešimtmetį perkopusio jauno žmogaus nebaugino laukiantys iššūkiai? Ar nekilo dvejonių, pasvarstymų, ar sugebės imtis ambicingų pareigų?

"Be abejo, pasiūlymą tapti ūkio viceministru svarsčiau ne tik atsakingai, bet ir gana ilgai, nes tuo metu turėjau ir kitokių planų. Nejaučiau baimės ar netikrumo, jog galbūt kažko nepajėgsiu, nesugebėsiu. Turbūt labiau būta abejonių, ar iš esmės nesu per jaunas, ar turiu ne per mažai gyvenimiškos patirties, kad galėčiau stoti šalia valstybės vairo bei vadovauti tiems žmonėms, kurie tokios patirties turi gerokai daugiau už mane. Galiausiai sau pripažinau, jog jei esu kviečiamas, vadinasi, pirmiausia buvau įvertintas dėl savo kvalifikacijos ir ekspertinių žinių", – kalbėjo Tvarkos ir teisingumo partijos atstovas.

Pasitelkia ir diplomatiškumą

Pašnekovas prisipažino negalįs vienareikšmiškai atsakyti, ar dirbti versle sunkiau nei Vyriausybėje.

"Sunku vertinti, nes patirtys – gana skirtingos. Pirmiausia, žinoma, skiriasi atsakomybės mastas. Vyriausybės, Seimo sprendimų efektą pajaučia daug didesnis žmonių ratas, tad jie turi būti priimami, įvertinant įvairių socialinių grupių interesus. Tačiau versle yra daugiau laisvės priimti logika, racionalumu grįstus sprendimus, o politikoje sprendimai, deja, neretai turi būti adaptuoti prie kažkieno emocijų. Todėl politikoje siekiant apginti savo idėją, įtikinti ja, tenka griebtis ir diplomatinių priemonių", – šypsojosi ūkio viceministras.

Pašnekovas neneigė galįs save pavadinti maksimalistu, ir tai neretai apsunkina gyvenimą. Kita vertus, pripažino, siekiant užsibrėžto tikslo ši savybė labai padeda.

"Daugelyje sričių, kuriose teko reikštis, dirbau dėl idėjos, todėl išmokau kantriai laukti užsibrėžto tikslo ir įrodyti, kodėl reikalingas vienas ar kitas sprendimas, kodėl mano naujoviškas požiūris yra teisingas, nors įprasta daryti priešingai", – atviravo G.Onaitis.

Pašnekovas pabrėžė, kad iš principo jo labiausiai nemėgstamas posakis yra "taip niekas nedaro".

"Tai parodo žmogaus nekūrybiškumą, nenorą progresuoti. Tokie atvejai tik dar labiau skatina įrodyti, kad gali būti kitaip, naujai, geriau. Beje, šis reiškinys yra vienas pagrindinių, su kuriais tenka kovoti valstybės valdymo aparate", – kalbėjo ūkio viceministras.

Nuo Klaipėdos neatitrūko

Ar Vyriausybėje, Seime dirbantys klaipėdiečiai, Gedimino nuomone, išties turi realių galių, instrumentų nuveikti svarbių darbų konkrečiai uostamiesčio labui?

"Nelygu, kokios žmogaus einamos pareigos, atsakomybės sritys. Mano sritis Ūkio ministerijoje pakankamai plati, tad nutaikyti savo galias į konkrečias kokio nors miesto problemas būtų gana sudėtinga. Tačiau, kiek tai įmanoma, idėjas pirmiausia siekiu "atvežti" į Klaipėdą – ar tai būtų geroji praktika, ar kažkokių problemų sprendimų galimybės, visada stengiuosi tuo pasidalyti su vietos politikais, verslo, savivaldos atstovais. Ar visada tokios iniciatyvos yra laukiamos – kitas klausimas", – pripažino pašnekovas.

Viceministras patikino, jog net gyvendamas Vilniuje iš arti stebi, kaip keičiasi Klaipėda, jaučia jos pulsą, aktualijas. Ir ypač didžiuojasi, kai inovacijomis uostamiestis pralenkia kitus miestus ar net sostinę.

Pašnekovas šypsojosi, jog tik pradėjęs dirbti Vilniuje įvertino ir jūrą – anksčiau, kaip neretas klaipėdietis, prie jos nukakdavęs vos keletąkart per metus.

"Su žmona kartais pajuokaujame, kad Vilniuje dirbame, o gyvename Klaipėdoje – į savo gimtąjį miestą grįžtame dažną savaitgalį. Čia gyvena mūsų tėvai, artimi bičiuliai. Tiesiog natūraliai neatitrūkome nuo Klaipėdos, ir tik grįžę į Vilnių imame jos ilgėtis – matyt, kad patirtum, kaip myli savo miestą, reikia pagyventi kažkur svetur", – pripažino Gediminas, savo kandidatūrą klaipėdiečiams patikėsiantis ir būsimuosiuose Seimo rinkimuose.

Brangina kiekvieną akimirką

Prieš porą metų vedęs ir neseniai dukrelės susilaukęs G.Onaitis atviravo, kad galimybė siekti parlamentaro mandato buvo labai rimtai apsvarstyta šeimos "taryboje".

"Be abejo, šeima yra didžiausia vertybė. Juo labiau kai tenka atiduoti daug laiko ir energijos darbui, imi branginti kiekvieną drauge praleistą akimirką ir pačius paprasčiausius laisvalaikio malonumus. Mano supratimu, šeimos nariai turi būti bendraminčiai, vienas kito ramstis, tad, be abejo, su žmona tarėmės, nemažai diskutavome ir šiuo atveju – ar sukti į didžiąją politiką bus teisingas žingsnis", – pripažino pašnekovas.

Anot Gedimino, politika – tam tikra prasme auka.

"Tai reikalauja daug laiko, jėgų, nervų. Be to, politikoje niekada negali žinoti, ko tikėtis. Vienintelis dalykas, kad per tam tikrą laiką gali susitaikyti, kad gali nutikti visko", – šypsojosi pašnekovas.

Kaip ir anuomet, būdamas politikos naujokas, taip ir dabar Gediminas laikosi nuostatos, kad valdžios atstovo statusas neturėtų būti pats savaime siekis – siekis yra galimybė kažką nuveikti.

"Politikai, mano požiūriu, neturi kurti dirbtinio įvaizdžio ir tam eikvoti jėgų. Būti politiku pribręstama tada, kai pati bendruomenė nusprendžia, kad tam tikras asmuo turi atstovauti jų interesams, nes juo pasitiki. Aš vadovaujuosi tokiu principu", – prisipažino pašnekovas.