Emigrantų niekas nelaukia

– Laikote save klaipėdiečiu?

– Esu kilęs iš Klaipėdos rajone esančio Šiūparių kaimo, kuris senais laikais vadinosi "Raudonosios žvaigždės" kolūkiu. Kurį laiką su šeima gyvenome ten, vėliau tėvukas išvyko į Skuodą. Tad mano vaikystė prabėgo giliai Žemaitijoje. Skuode pabaigęs mokyklą grįžau atgal į Klaipėdą ir savo noru išėjau tarnauti į kariuomenę. Man tai buvo šioks toks iššūkis, ko gero, pirmiausia sau ir kitiems norėjau įrodyti, kad galiu. Bet visada sakiau: kad ir kur išvykčiau, vis tiek sugrįšiu į pajūrį. Vilniuje ar Kaune man nemiela. Brolis gyvena sostinėje, tai nuvažiavęs pas jį pavargstu nuo didelio šurmulio. O Klaipėda – mano namai.

– Ką veikėte vėliau?

– Po nepriklausomybės atgavimo šalyje tvyrojo netvarka, buvo sunkus laikotarpis – darbų nėra, atlyginimas mažas, todėl išvažiavau į Maskvą, kur praleidau dvejus metus. Man labai patiko dirbti su medžiu, todėl grįžęs į Klaipėdą tuo ir užsiėmiau, turėjau nemažai užsakymų Juodkrantėje. Buvo visko: gerai apmokamo darbo, o kartais vos pavykdavo sudurti galą su galu. Šviesių perspektyvų čia nesimatė, todėl vieną gražią 2001 m. dieną susikroviau daiktus iš išlėkiau į Ispaniją. Kad reikia išvažiuoti, apsisprendžiau per pusvalandį. Lietuvoje palikau žmoną su dvejų metukų sūnumi. Išsiskyrimas niekada nebūna malonus, juolab kad nežinojau, kas manęs laukia svečioje šalyje. Tačiau turėjau vieną tikslą – per metus užsidirbti pinigų ir nusipirkti butą. Nebenorėjau gyventi kaip čigonas be savo namų.

– Ar išvažiavęs radote tai, ko tikėjotės?

– Ispanija – puiki šalis gyventi ir poilsiauti. Tačiau tikrai ne ta vieta, kurioje migrantai gali užsidirbti sočiai ateičiai. Iškart supratau, kad per metus nieko padaryti nepavyks ir teks pabūti ilgiau. Čia tau ne Norvegija ar Anglija. Todėl po kelių mėnesių įkalbėjau atvažiuoti žmoną, dar po kiek laiko pasiėmėme ir vaiką. Beveik aštuonerius metus gyvenau Alikantėje, Ispanijos uostamiestyje. Kadangi buvau nelegalas ir tik atvykęs nemokėjau kalbos, teko griebtis pirmo pasitaikiusio darbo. Buvo ir gerų, ir sunkių momentų. Tarkime, vienu metu uždirbau kur kas daugiau už pačius ispanus, o kitu – pečius užgulė skolos. 2002 m. Ispanijoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, buvo įvestas euras, stipriai išaugo kainos. Ekonominė situacija darėsi vis sunkesnė. Ir patys ispanai pradėjo verkšlenti. Svetur viskas nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Niekas migrantų išskėstomis rankomis nelaukia.

"Mačo" ir narcizai nežavi

– Alikantėje pradėjote labiau domėtis sportu?

– Visą gyvenimą sportavau, užsiėmiau lengvąja atletika, dviračių sportu, lankiau dziudo treniruotes, atstovavau savo mokyklai varžybose. Tačiau susiklosčius nepalankioms aplinkybėms mano kaip sportininko karjera nutrūko. Tik vėliau, kai apsigyvenau Ispanijoje ir atsirado daugiau laisvo laiko, vėl pradėjau treniruotis. Tada fitnesas man buvo tamsus miškas, nieko apie jį nežinojau. Alikantėje turėjau porą draugų lietuvių, kurie anksčiau rimtai tuo užsiėmė ir įtraukė mane. Pradėjau daug domėtis, skaityti apie kultūrizmą. Kai netoli mano gyvenamosios vietos atidarė milžinišką sporto klubą, įsidarbinau jame ir pramokau ispanų.

– Ispanijoje ši sporto šaka turbūt labai populiari?

– Ten vyrai – tikri gražuoliukai, daugiau sportuoja ir prižiūri savo kūną nei moterys. Savotiški "mačo" ir narcizai. Ispanams labai svarbi išvaizda, jie nori būti patys pačiausi. Gal kiek perlenkia lazdą. Vyras turi būti vyriškas.

Iš vienos krizės – į kitą

– Kas paskatino sugrįžti į Klaipėdą?

– Kai vaikui suėjo aštuoneri, reikėjo apsispręsti: visam laikui liekame Ispanijoje arba grįžtame į Lietuvą. Norėjome būti tikri, kad vaikas baigs vidurinę mokyklą ir įgis išsilavinimą vienoje vietoje. Buvau kategoriškas – Klaipėdoje tėvai, seneliai, draugai. Svetimoje šalyje atvykėlis niekada netaps vietinis ir visavertis, kad ir koks šaunuolis būtų, kad ir kiek pažįstamų turėtų. Be to, pasiilgau lietuviškos žalumos, pradėjo varginti karštis. Grįžus į Lietuvą dar kokius metus neapleido laikinumo, pasimetimo jausmas, atrodė, tarsi amžinai atostogaučiau. Vėliau apsipratau, pradėjau dairytis su mėgstama veikla susijusio darbo. Tuo metu, 2008 m., mūsų šalyje prasidėjo ekonominis sunkmetis. Taigi, iš vienos krizės patekau į kitą. Dabar esu sporto klubo "Kapitolijus" treneris. Mėgstu savo darbą, smagu stebėti, kai sulig kiekviena treniruote keičiasi sportuojančių žmonių figūra. Nebijau jiems pažerti kritikos, o jei yra už ką, negailiu ir komplimentų.