Rinkosi marga auditorija

Rusijos dienos, kuri minima birželio 12-ąją, prasmė, vargu ar žinoma daugumai lietuvių. Rusijos žurnalistai abejoja, aš šventės esmę ir prasmę supranta ir jų tėvynainiai.

Sekmadienio vakarą Klaipėdos tautinių bendrijų centro kiemelyje Skulptūrų parko ramybės apsuptyje diskutavo pirmojo Rusijos Federacijos prezidento B.Jelcino pavaduotojas, buvęs RSFSR (Rusijos Sovietų Federacinė Socialistinė Respublika) valstybės sekretorius Genadijus Burbulis, garsus rašytojas ir poetas, publicistas Georgijus Jefremovas, pirmasis Lietuvos ambasadorius Maskvoje Egidijus Bičkauskas, istorikas Algis Kasperavičius.

Pasiklausyti jų atėjo marga auditorija. Diskusija sudomino Klaipėdos vicemerę Juditą Simonavičiūtę, savivaldybės Ugdymo ir kultūros departamento direktorę Nijolę Laužikienę, Socialinių reikalų departamento vadovę Audrą Daujotienę.

Atėjo ir patriotiškai nusiteikusių lietuvių, kurie sovietmečiu Klaipėdoje kėlė trispalvę, ir Sąjūdžio bei Lietuvos nepriklausomybės pusę palaikę, iki šiol jos labui dirbantys kitataučiai.

Buvo ir tų, kuriems Tarybų Sąjunga buvo valstybės idealas, o jos žlugimas – didžioji pasaulio ir jų asmeninė tragedija.

Mano manymu, svarbiausias kiekvienos tautos turtas – nepriklausomybė nuo barbariškumo, idiotizmo.

Žmonės elgsi santūriai, sėdo greta ir iš šalies atrodė, kad visi susirinkusieji yra bendraminčiai.

Nežinia, ar šios diskusijos saugumo sumetimais, o gal dėl kasdieninės tarnybos parko takais vaikštinėjo policininkai.

Kreipdamasis į klausytojus G.Burbulis atviravo, kad dalyvavo šių įvykių sūkuryje ir drauge su Rusijos politikais sprendė, kaip sudaryti prielaidas taikiam žiauriausios totalitarinės sistemos žlugimui.

1990 m. birželio 12-ąją Rusija pasiskelbė esanti nepriklausoma valstybė. O 1991-ųjų gruodžio 8 d. Baltarusijoje, Belovežo girioje, Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos vadovams pasisekė suformuluoti ir pasirašyti dokumentą, kuriuo buvo sukurta Nepriklausomų valstybių sandrauga.

Tai buvo dokumentas nulėmęs naują pasaulinės istorijos etapą.

Priminė istorijos faktus

"Mums pavyko visa tai padaryti taikiai, išvengti kruvinų sovietinio totalitarinio palikimo dalybų ir padaryti tai kaip galima labiau teisėtu būdu. Nė vienas karinis dalinys, nė viena partija ar darbo kolektyvas nepasmerkė šio susitarimo. Po trijų dienų Rusijos Federacijos Aukščiausioji taryba jį tarifikavo, – primirštus įvykius vardijo G.Burbulis. – Nesikuklindamas ir gerai suprasdamas šio įvykio svarbą bei savo vaidmenį jame galiu pasakyti, kad tą dieną prasidėjo nauja pasaulio istorijos epocha. Mums tada atrodė, kad visas pasaulis suskubs padėti Rusijai, Baltarusijai ir Ukrainai. Gruodžio 21-ąją Alma Atoje susirinko dar aštuonių valstybių vadovai ir pasirašė šį dokumentą bei taip pat prisidėjo prie naujos sąjungos kūrimo. Taip sąjungą sudarė 11 buvusios Tarybų Sąjungos respublikų. Tų pačių metų gruodžio 23 d. Suvienytųjų Tautų organizacija priėmė naująją sąjungą kaip visateisę narę. Rusija Saugumo Taryboje gavo Sovietų Sąjungos teisių perėmėjos statusą. Tada Baltarusija, Ukraina ir Kazachstanas savanoriškai atsisakė branduolinio ginklo, šie ginklai buvo perduoti Rusijos Federacijos arsenalui."

G.Burbulis prisipažino, kad jam asmeniškai dalyvavimas šiuose įvykiuose buvo labai sunkus išbandymas.

G.Burbulis pasakojo susirinkusiesiems, kad jo prosenelis gyveno Panevėžio rajone, Buožių kaime. 1915 m. jo tėvas, tada keturmetis berniukas, su savo tėvais buvo ištremtas į Uralą.

Ten ir pats G.Burbulis užaugo ir subrendo kaip asmenybė. Seneliai neišmokė savo sūnaus lietuvių kalbos, neišmoko jos ir Genadijus. Tačiau savyje lietuviškumo jis nemažai jaučia iki šiol.

Didžiąją gyvenimo dalį G.Burbulis neteisingai tardavo savo pavardę, V.Landsbergis pamokė ją kirčiuoti taisyklingai, akcentuojant antrąjį skiemenį.

"Nesu religingas, bet prisipažinsiu – esu giliai tikintis. Po visko, ką esu dirbęs aukščiausiuose valstybės postuose, tikiu sielos ir moralės harmonija. Tikiu, kad visi žmonės gimdami yra lygūs ir apdovanoti išmintimi ir sąžine. Kiekvienas turi elgtis vienas kito atžvilgiu vadovaudamasis moralės principais. Esu įsitikinęs, kad žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės yra aukščiausia vertybė. O jų gynimas – kiekvieno mūsų bei valstybės, kurią kūrėme, pareiga. Gaila, kad XXI amžius demonstruoja toli gražu ne harmoniją, ne sąžiningą taiką ir tvarką. Kasdien kyla vis naujų iššūkių ir grėsmių. Man atrodo, kad mes vis mažiau suprantame, kaip visa tai įveikti", – apgailestavo svečias.

Pasaulį kaustė baimė

Iš Maskvos atvykęs poetas, publicistas G. Jefremovas prisiminė, kaip vedęs lietuvę pateko į gilų Lietuvos kaimą. Jam patiko lietuvių ramumas, nesikišimas, jis pamėgo nuostabią Lietuvos gamtą.

Savo draugams ir pažįstamiems Rusijoje poetas aiškino, kas vyksta Lietuvoje. Jis rašė dienoraštį ir fiksavo įvykius ne tik kiekvieną dieną ar valandą, bet ir minutę, o vėliau jo pagrindu išleido knygą.

"Mes minime birželio 12-ąją ne kaip Rusijos nepriklausomybės dieną. Kol kas mums tai – prisiminimo apie Rusijos laisvę diena. Mano manymu, svarbiausias kiekvienos tautos turtas – nepriklausomybė nuo barbariškumo, idiotizmo. Mane vis dar labai jaudina, kas atsitiko, tai, ką vieni sveikina, o kiti prakeikia. 1992-aisiais mano namuose viešėjo senas draugas, kuris jau daug metų gyveno Pietų Afrikos Respublikoje. Tuo metu Maskva atrodė baisiai: visose didžiausiose miesto aikštėse žmonės prekiavo, buvo purvina ir nesaugu. Lydėdamas bičiulį į oro uostą apgailestavau dėl tokio apgailėtino vaizdo. Mano draugas man pasakė: "Seni, tu nieko nesupranti. Ilgus dešimtmečius visas pasaulis gyveno kaustomas siaubingos baimės. Nieko negali būti baisiau, kai atominio ginklo paleidimo mygtukas yra vieno žmogaus, vienos partijos rankose. Ir tik dabar mes nustojome bijoti", – dalijosi prisiminimais poetas. – Aš svajoju apie Rusiją, dėl kurios man nebūtų gėda nei prieš savo anūkus, nei prieš kaimynus. Mes visi žmonės, visi giminės, nėra ko vieniems kitų gąsdinti. Tie, kas linkę bijoti, jau bijo, o kas yra drąsus, jų neįmanoma išgąsdinti, tik supykdyti."

Tėvynainio laiškas sujaudino

Kovo 11-osios akto signataras Egidijus Bičkauskas buvo pirmasis mūsų valstybės diplomatas Rusijoje. Jis buvo pakviestas į Kremlių, kur, dalyvaujant pirmajam Rusijos Federacijos Prezidentui B.Jelcinui, buvo minimas Rusijos suvereniteto deklaracijos priėmimas.

1990-aisiais buvęs Lietuvos ir Rusijos įvykių sūkuryje E.Bičkauskas prisiminė, kad deklaracija dėl Rusijos suvereniteto buvo viena iš daugybės deklaracijų, kurios tuo metu buvo priimamos ir skelbiamos. Jam kur kas labiau įsiminė Belovežo girioje Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovų pasirašytas susitarimas.

Diskutuodamas su juo G.Burbulis paaiškino, kad ši data tapo pagrindu priimti naują Konstituciją, Rusija po to pasiskelbė lygiateisiu tarptautinės politikos subjektu.

"Tą dieną pirmą kartą per tūkstantmetę Rusijos istoriją buvo išrinktas jos vadovas. Didžiuojuosi tuo, kad buvau pirmojo Rusijos prezidento B.Jelcino rinkimų štabo vadovas", – akcentavo G.Burbulis.

Bolševikai netapatūs rusams

"Tais laikais visi buvome pakylėti ir didžiavomės savo kilme. Aš – ypač garsiai deklaravau, kad mano tėvai ir protėviai – lietuviai. Bet vienas archyvaras man pasakė, jog Peterburge rado mano giminės genealoginį medį. Tai buvo be galo įdomus dokumentas, sužinojau, kad mano giminės šaknys atsekamos nuo XV ar XVI amžių. Mane tiesiog pribloškė žinia, kad seniausias žinomas mano protėvis buvo Ivanas Bagorijus. Tikiuosi, kad supratote, ką tuo norėjau pasakyti", – nustebino atvirumu E.Bičkauskas.

Lietuvoje dar gyvos nuoskaudos dėl trėmimų. E.Bičkauskas apgailestavo, kad kartais pamirštama, jog šią skriaudą tautai padarė būtent bolševikų valdžia, kuri nėra tapati rusų valdžiai.

Kreipdamasis į svečią iš Maskvos E.Bičkauskas rėžė tiesiai, kad Tarybų Sąjungos iširimas nebuvo G.Burbulio veiklos tikslas.

Nepaisant to, abu buvo vienoje fronto pusėje, abu kovojo prieš sovietinę bolševikinę santvarką. Jei ši santvarka nebūtų žlugusi, nei Lietuvos, nei Rusijos nepriklausomybės nebūtų buvę.

Tada visas pasaulis bijojo ne Rusijos, o būtent sovietinės bolševikinės santvarkos.

Kalbėdamas apie šių dienų Lietuvos ir Rusijos priešpriešą, E.Bičkauskas papasakojo apie neseniai iš bičiulio Viktoro Kogano Jasno, kuris buvo Grigorijaus Javlinskio padėjėjas, gautą laišką. Jame autorius retoriškai klausė adresato, kas gi atsitiko jo tėvynei.

Laiške šis Rusijos autoritetas teigė, kad jo šalyje įsigalėjo tragiškos kliūtys, nepasitikėjimas, nepasitikėjimas, egocentrizmas, Rusijoje įsitvirtino neototalitarinė arba hibridinė totalitarinė santvarka, kuri lemia sunkumus ir šaliai iš vidaus, ir aplinkui ją.

Po šių šių žodžių vienoje klausytojų pusėje pasigirdo nepasitenkinimo šurmulys.

Pripažino viena kitą

Istorikas Algis Kasperavičius bandė juokauti.

"Prie šiuolaikinės Rusijos ištakų buvo lietuvio valstiečio anūkas. Tai yra tiesa ir nepaneigiamas istorinis faktas", – teigė istorikas, turėdamas omenyje G.Burbulį.

Atsakydamas į klausimą, kaip Rusijos Nepriklausomybės dieną turėtų vertinti Europa, A.Kasperavičiaus teigė, jog, ko gero, tiksliausiai atsakė amerikiečiai – pagrindiniai Sovietų Sąjungos priešininkai. Amerikiečių politologas Francis Fukuyama, 90-ųjų pradžioje suformulavo tezę – istorijos pabaiga. Tada JAV net  būta svarstymų: ar šiai šaliai dar reikalinga užsienio politika.

Tikėtasi, kad Tarybų Sąjungos žlugimas lems šaltojo karo pabaigą ir taikaus gyvenimo pasaulyje pradžią. Būta ir nepasitikėjimo, nes imperija sugriovė pati save, galbūt iš to ir kilo rožinės šviesios ateities iliuzijos.

Gyvenimas parodė, kad šios viltys buvo pernelyg ankstyvos.

Istorikas priminė, kad 1990-ųjų birželio 12-oji ir 1991 metų liepos 29-oji, kai tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos buvo pasirašyta sutartis, kuria abi valstybės pripažino viena kitos nepriklausomybę, mūsų šaliai buvo didelės reikšmės įvykiai. Juk Lietuva tuo metu buvo pripažinta tik mažytės Islandijos.

"Šios diskusijos nariai, kolegos kalbėjo poetine kalba, citavo eiles. Racionaliems, logiškai mąstantiems vakariečiams tai labai sunku suprasti. Ko gero, būtent todėl vakarų politikams labai sunku suprasti rusus. Tai skiria šiuos du pasaulius. Vieni į tą poetikos mėgimą žiūri susižavėjimo kupinomis akimis, o kiti – su nepasitikėjimu", – pastebėjo A.Kasperavičius.

Šiemet Birželio 12-ąją Rusijos diena tradiciškai buvo švenčiama ir Rusijos Federacijos generaliniame konsulate Klaipėdoje.

Nors Generalinis konsulas Aleksandras Gračiovas nedalyvavo sekmadienio diskusijoje, jis nenoromis patvirtino istoriko A.Kasperavičiaus išsakytą mintį, šventinio priėmimo metu pacituodamas žinomo rusų poeto Fiodoro Tiutčevo eilėraščio frazę "Rusijos protu nesuprasi".

Diplomato sveikinimo žodyje skambėjo tikinimai, kad jis siekia tautų bendradarbiavimo ir draugystės.

Linkėjo greitesnio sveikimo

Sekmadienį ne visi į diskusiją atėję žmonės suprato, kad diskutuos eruditai ir politikos grandai, o žiūrovai turės galimybę tai stebėti.

Būta tokių, kurie baigiantis renginiui norėjo pasirodyti, kas esantys, ir, užuot uždavę klausimą, ne vieną minutę kalbėjo apie save ir savo asmens reikšmingumą. Vienas klausimą uždavusiųjų nusistebėjo, kodėl prisimenama istorija, kai žmonės neturi ko valgyti.

Žiūrovai suūžė. Panašu, kad šiuo klausimu sutarė visi – praeitį reikia žinoti, kad mokėtume kurti ateitį.

Klaipėdoje per 30 metų gyvenantis Rusijos pilietis Anatolijus Lavritovas klausimo nesuformulavo, bet spėjo pasakyti, kad Rusijos Federacijos generalinis konsulatas jį ir tokius, kaip jis, gina ir jis esąs už tai labai dėkingas.

E.Bičkauskas su nuostaba paklausė, nuo ko Lietuvoje jį reikia ginti. Atsako jis nesulaukė.

"Ar žinote, kodėl šiandien postsovietinėje erdvėje tiek daug atpažįstamo sovietmečio palikimo? Pirmiausiai todėl, kad daugybė žmonių vis dar nesuprato, kas atsitiko, kaip atsitiko, nesuprato, iš kur mes kilę. Vis dar nesupratome, kas mums buvo atsitikę, ir dešimtmečius nostalgiškai grįžtame į tuos laikus, būdami suparalyžiuota kairiąja smegenų puse, kuri atsakinga už logiką. O dešinioji, atsakinga už emocijas, primena šalies vadų gimtadienius, pionierišką veiklą ir panašius dalykus, veikia. Šalis, kurioje nėra išvystyta atminties kultūra, neturi ateities. Mes vis dar išgyvename postimperinę traumą. Restauruojamos imperinės ambicijos, idėjos, papročiai. Tai net ne ambicijos, o sindromas, tai gilios proto ligos požymiai. Jeigu jos nediagnozuosime, niekada nuo jos nepasveiksime. Tai primena fantominius skausmus, atminties traumas", – jaunam vyrui atsakė G.Burbulis.

Neįprastas viešas kalbėjimas kai kuriems priminė mitingų laikus, kai iš tribūnos buvo sakoma skaudi tiesa.

Kitus diskusija šokiravo ir pykdė, o tuo pat metu rodė klausytojų tolerancijos lygį. Vieniems jos pritrūko, todėl jie pakilo ir išėjo, kiti lyg paaugliai piktai burbėjo, treti susimąstė.

"Mane maloniai nustebino vieta, kur buvo surengta diskusija, bet dar labiau – pašnekovai ir renginio forma. Viliuosi, kad tai ne paskutinis toks įvykis jūsų mieste, jeigu būčiau kviečiamas, mielai dalyvaučiau dar ne kartą", – kitą dieną atviravo G.Burbulis.