Klaipėdietė Laisvė Pauliukevičiūtė – reta viešnia savajame mieste. 24-erių mergina jau pusantrų metų darbuojasi stiuardese vienoje stambiausių pasaulyje oro linijų  kompanijoje. Ji labai džiaugiasi, kad teko galimybė dirbti tokį darbą, kuris leidžia pažinti skirtingas šalis ir tautas. Laisvės įsitikinimu, būtent lėktuvai yra šiandieniniai Babelio bokštai, kuriuose nuolatos kunkuliuoja skirtingų papročių ir kalbų maišalynė.

Skrydžiai į rizikos zonas

– Skraidote po visą pasaulį, ar teko lankytis tose šalyse, kuriose siautėja mirtinos ligos?

– Civilinę aviaciją bet kuri operatyvinė informacija pasiekia pirmiausia. Apie tam tikrus dalykus dar nebūna girdėjusi žiniasklaida, bet oro linijų kompanijos jau žino, kur siautėja mirtinas virusas ar prasidėjo karo veiksmai. Pavyzdžiui, mūsų bendrovės orlaiviai jau labai seniai neskraido į Iraką, nes ten yra nesaugu, aplenkiame ir Ukrainą.

– Ar buvo kokių ekscesų, kai prasidėjo sumaištis dėl Ebolos viruso?

–  Žinau, kad tai pavojinga liga, tačiau per patį piką teko skraidyti į tas šalis, kuriose šis virusas ypač siautėjo. Informacija apie mirštančius buvo bauginanti. Tad tai paveikė labai daug mano kolegų, kurie staiga imdavo ir "susirgdavo", kad nereikėtų skristi į Afrikos valstybes. Ir tai ne vienintelis atvejis. Pavyzdžiui, Saudo Arabijoje siautėjo Koronos virusas, apie tokį Lietuvoje turbūt net negirdėjo. Tai irgi mirtinas kvėpavimo takų užkratas. Nejauku būdavo dirbti, kai didžioji dalis lėktuvo salone sėdinčių keleivių nuolat kosėdavo. Tačiau tuo viskas ir baigėsi.

– Jums teko lankytis Kenijoje vos savaitę iki tų tragiškų įvykių vietos universitete, kai buvo nužudyta daugybė studentų. Ar buvo jaučiama įtampa prieš tragediją?

– Net įtarti negalėjome, kad netrukus čia pratrūks tokie dalykai. Mes dar vaikščiojome po miestą, važiavome į safarį. Viskas atrodė ramu. O kai po savaitės išgirdau apie žudynes universitete, buvau labai sukrėsta.

– Ar yra tokių šalių, kuriose saugumo sumetimais lėktuvo įgulai neleidžia išeiti net iš oro uosto teritorijos?

– Nigerijoje labai pavojinga. Gatvėse policininkai vaikšto ginkluoti automatais. Ten socialinė situacija labai sudėtinga. Didžioji dauguma nigeriečių gyvena žemiau skurdo ribos. Ir jie – labai agresyvūs. Buvo atvejis, kai kitos kompanijos lėktuvo stiuardesės sugalvojo pasižvalgyti už oro uosto. Kažkokie valkatos sustabdė autobusiuką, mėgino pagrobti merginas, bet kažkaip pavyko išsisukti.

Teroristų nebijo

– Dabar, kai lėktuvai vis dažniau tampa teroristų taikiniais, ar teko susidurti su kažkuo panašiu?

– Mūsų oro linijų lėktuvuose numatytos visos saugumo priemonės, ir keleiviai negali vaikščioti, kur sugalvoja. Žinoma, mes atkreipiame dėmesį, ar keleivis yra blaivus, ar nesielgia neadekvačiai. Mums yra nurodyta nieko niekada neįleisti į pilotų kabiną, nepaisant jokių grasinimų. Toks mūsų darbas. Mes esame apmokyti, kaip elgtis įkaitų situacijose, tačiau į lėktuvą įsinešti kokio nors ginklo faktiškai neįmanoma. O jei kam nors šaus į galvą su kokiu šaukštu pasiautėti, tai prirakinsime antrankiais prie sėdynės, ir viskas pasibaigs.

– Vadinasi, iš pirmo žvilgsnio dailios besišypsančios merginos gražiomis uniformomis atrodo apgaulingai, su jomis lėktuve juokauti geriau nereikėtų?

– Taip apmokytas yra visas personalas. Žinome jautrius kūno taškus, kur paspaudus lengvai galima parklupdyti įsisiautėjusį žmogų ir surakinti antrankiais. Pačiai man to daryti neteko, tik – treniruotėse, tačiau mano kolegės turėjo tokių patirčių.

– Dar veikiausiai pasitaiko ir ypač pretenzingų. Ar teko su tokiais susidurti?

– Mūsų kompanija kreipia dėmesį į kiekvieno kliento skundus. Bet pasitaiko absurdiškų reikalavimų, pavyzdžiui, kas nors užsimano šašlykų lėktuve, o jų nėra. Tada jie rašo skundus, kurie nepagrįsti. Personalą visada įspėja apie tokius keleivius, kad galime sulaukti keistų pretenzijų. Kiekvienu atveju reikia rasti išmintingą sprendimą, kad nekiltų sumaištis.

– O kaip jūs jaučiatės, kai išgirstate, kad štai nukrito ir sudužo dar vienas lėktuvas?

– Stengiamės blogų dalykų negalvoti. O po to, kai liūdnai pagarsėjęs A.Lubitzas tyčia nukreipė lėktuvą į kalną, pas mus kompanijoje buvo priimtas sprendimas, kad prie valdymo pulto niekada nepasiliktų vienas pilotas. Jei vienam prireikia į tualetą ar kur kitur, į kabiną kviečiamas bet kuris kitas žmogus iš komandos, kad pabūtų šalia pilotuojančio lakūno. Mes pasitikime savo pilotais, todėl baimės nėra.