Pirko sodo namelį

Moteris negali nuslėpti slogių emocijų, klausinėjama bendradarbių ji atvirai sako, kad viltys susitvarkyti gyvenimą sužlugo ir sudegino ne tik praeitį, bet ir ateitį.

2007 m. ji su sutuoktiniu sumanė įsigyti namą. Tiksliau – namelį Dituvoje.

Iki tol šeima nuomojosi būstą ir pavargo išsikraustyti kiekvieną kartą, kai būsto šeimininkai to pareikalaudavo.

Simonos vyras tuo metu uždarbiavo užsienyje, šeimos pajamos per mėnesį siekdavo 8 tūkst. litų.

Pora tikėjosi įsigyti nedidelį namuką už miesto, jį tvarkingai įsirengti ir pagaliau turėti savo būstą.

Tai buvo metas, kai bet kurio nekilnojamojo turto kainos Lietuvoje buvo pasiekusios nerealią ribą.

Kiekvienas tuomet įsigijęs būstą tikina tiesiog neturėjęs kitos galimybės, tada vargu ar kas žinojo, kad po poros metų toks pat būstas kainuos perpus pigiau.

Bankas Simonos sutuoktiniui Gintarui suteikė 340 tūkst. litų paskolą būstui įsigyti.

Šeima apsidžiaugė radusi Dituvoje namą, už kurį sumokėjo 240 tūkst. litų, o už likusius įrengė būstą ir pastatė priestatą.

Šis statinys tapo paskolos mokėjimo garantu.

Iš vyro skolos nereikalauja

Bendru būstu pora džiaugėsi porą metų.

Tačiau Gintaras įjunko į alkoholį, nustojo važinėti į užsienį, o susirasti darbo Lietuvoje jam nepavyko.

Neištvėrusi vyro girtavimo Simona nutraukė su juo santuoką.

Greitai moteris suvokė, kad milžiniška paskola užgriuvo jos vienos pečius. Po skyrybų bankas iš nemokių Simonos ir Gintaro atėmė namą.

Kiekvienam buvusiam sutuoktiniui priskirta pusė namo parduota atskirai, todėl už suremontuotą ir pristačius priestatą padidėjusį statinį bankas gavo grašius.

Maža to, buvęs sutuoktinis Gintaras degradavo, išvažiavo į kitą miestą pas giminaičius, nedirba, leidžia dienas be jokių pajamų.

Iš pirmo žvilgsnio gyvenimą ištikęs krachas vyrui išėjo tik į į naudą – skolos iš jo niekas nereikalauja. Jis gyvena be rūpesčių dėl rytojaus.

Simonos padėtis – visiškai kitokia. Moters pečius slegia visa skola bankui.

"Praradau būstą, o skolinga vis dar esu tą pačią sumą, kurią skolinomės. Ji sumažėjo gal tik pora tūkstančių eurų, – pasakojo moteris. – Dabar oficialiai esu skolinga 92 tūkst. eurų. Jeigu sėdėčiau prie gatvės ranką atkišusi, skolos ir iš manęs nereikalautų. Bet kadangi bandau visais įmanomais būdais išlikti, esu laikoma moki ir turiu vežti mūsų abiejų skolą, nors jau seniai nebegyvename kartu."

Pritarė bankroto nutraukimui

Supratusi, kad išmokėti tokią milžinišką skolą neturi galimybės, moteris nusprendė paskelbti asmens bankrotą.

Tačiau pradėjusi bankroto procedūrą Simona įklimpo dar giliau.

2013-aisiais bankroto administratorius sudarė moters mokumo atkūrimo planą.

Po poros metų jis buvo patikslintas ir vėl patvirtintas, nes fizinių asmenų mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmė – tik treji metai.

Šiemet toks planas nebebuvo patvirtintas. Iš maišo išlindo ne viena yla.

Pirmiausia paaiškėjo, kad per visą moters bankroto laiką nebuvo sumokėta nė euro.

Moteris dirba valytoja ir gauna 312 eurų atlyginimą. Iš jos algos būtiniems pačios Simonos poreikiams paliekami 238 eurai, kiti 74 eurai turėjo keliauti skolai dengti.

Tačiau paaiškėjo, kad kiekvieną mėnesį bankroto administratorius pasiimdavo po 50 eurų. Kreditorius negavo nė vieno mokėjimo.

"Aš likau nesupratusi, kodėl iš manęs buvo išskaičiuojami pinigai, o skola nebuvo padengta nė vienu euru. Bankroto administratorius nieko nepaaiškino, pastarojo teismo posėdžio metu jis pritarė, kad būtų nutraukta mano bankroto byla. Jis pats nieko nedarė, skolai dengti pinigų neskyrė, sau pinigus ėmė ir manęs net neužtarė. Galėčiau ir aš taip, kaip mano buvęs vyras ir šimtai kitų panašių žmonių, nieko neveikti, nedirbti, tada iš manęs ir paimti nebūtų ko", – piktinosi Simona.