Pokario kriminalistika

– Gyvenate Kalotėje – gamtos ir ramybės apsuptyje. Panašu, kad mėgstate sodo darbus?

– Ne tas žodis. Tai yra gyvenimo dalis. Iš gamtos ir knygų apie gamtą gali daug išmokti, įgyti išminties. O kai sulauki mano amžiaus ir esi sukaupęs nemažai gyvenimiškos patirties, dar aiškiau tai suvoki, pradedi kitaip žiūrėti į tave supantį pasaulį. Sodas mane džiugina kiekvieną rytą, ypač po lietaus.

– Vaikystę praleidote Šilutės rajone. Iš ten kilę jūsų tėvai?

– Esu pagėgiškis, mano tėvelis iš Rytų Lietuvos traukėsi į Vakarus, sutiko mamą, kartu apsigyveno ir Pagėgiuose sukūrė šeimą. Dar turiu sesę, kuri iki šiol gyvena Šilutėje.

– Įdomi ir sykiu mįslinga jūsų pavardės istorija. Iki 1998-ųjų visi jus atmena kaip Marijų Jonaitį.

– Tikra kriminalistika. Tai susiję su pokario laikotarpiu ir to meto represijomis. Mano tėtis Antanas Šidlauskas Kauno universitete buvo paskutinis ateitininkų sąjungos pirmininkas, gyveno lietuviškomis nuotaikomis. Su srautu panašiai mąstančių žmonių jis judėjo Vakarų link, tačiau sutiko mamą, todėl į užsienį nepasitraukė. 1944-aisiais NKVD pradėjo jį persekioti, gilintis į biografiją, bandė verbuoti. Vieną naktį tėvas pabėgo iš Raudonosios armijos dalinio, įsikūrusio prie Vilkyčių. Kaip pats man pasakojo, lapkritį jam teko bristi per Veiviržo upę. Na, ir po šio įvykio, žinoma, reikėjo pradėti naują gyvenimą: rado svetimą tapatybės pažymėjimą ir tapo Jonaičiu. Nuo 1990-ųjų šeimoje apie tai atvirai kalbėjomės, o žmonos iniciatyva pradėjome suvedinėti galus ir nustatėme Šidlausko pavardę. Tai įvyko 1998-aisiais. Mano tėčiui dabar – 96-eri.

– Tai buvo netikėtas, gal malonus atradimas?

– Toks keistas. Bet ilgainiui pripratau. Tiesa, kartais kas nors iš senųjų draugų į mane dar kreipiasi Jonaičio pavarde, nes yra įpratę.

Studentiška meilė skraidino

– Kartu su savo kolega Rolandu Rastausku Vilniuje studijavote anglistiką. Ar tarp literatūros kritiko ir rašytojo galima draugystė?

– Rolandas mokėsi tame pačiame kurse su mano žmona, jau tada puikiai jį pažinojau kaip "Lenktynių aitvaro" autorių. Tuo metu jo kūryba buvo gaivus ir laisvas nekonformistinės dvasios gūsis Lietuvos literatūriniame gyvenime. Esu apie jį rašęs ir išsakęs gana reiklią nuomonę. Malonės niekada nepripažinau, esu druskingas. Užtat ir gerbiu jį, nes likome geri pažįstami. Pataikavimas – ne kritikos, o žmonių santykių ypatumas.

– Šiandien kritikos žanras literatūroje, ko gero, sunykęs?

– Aš taip nemanyčiau. Žinoma, vieni teigs, kad Lietuvoje esti permanentinė kritikos krizė. Tačiau literatūra negali egzistuoti nereflektuojama. Klausimas, kokiomis formomis tai vyksta, aktyviau ar pasyviau. Manau, kad mūsų akademinė kritika visai neprasta. Kiek blogesnė situacija su gyvąja. Recenzijų rašyti, tiesą sakant, neapsimoka ir jas mažai kas skaito. Apskritai sociume ne tik kritikos, bet literatūros ir viso kito rimtojo meno vieta labai klibanti. Akivaizdu viena – humanitarai niekada neklestėjo ir ekonomine grietinėle nebuvo. Didžiausia banalybė būtų dabar moralizuoti ar inkšti. Man patiktų šviežesnė pozicija. Galiausiai ir mes patys – ne šventi.

– Ar būsimą žmoną sutikote universitete? Abu mokėtės anglų kalbos?

– Būtent. Pirmą kartą užkalbinau ją auditorijoje. Taip stipriai įsimylėjau, kad vos parašiau savo diplominį darbą. Susizgribau ir padariau tai per tris paras. Jau norėjau į viską spjauti, nes sklandžiau kitoje orbitoje. Kai susituokėme, žmona buvo trečiame kurse, po metų gimė pirmasis sūnus Kristupas, teko šiek tiek pavargti. Bet tai buvo jaunystė – gražūs laikai. Šią vasarą sueina 40 metų, kai esame drauge.

– Du humanitarai namuose. Kaip jiems sekasi?

– Aš randu daugiau gerų momentų. Ypač dabar, kai su žmona skaitome tas pačias knygas ir paskui apie jas galime spontaniškai padiskutuoti. Man tai svarbu, nes turbūt pastebėjote – kai nėra su kuo pasikalbėti, ūpas literatūrai gęsta. Sako, pasidalytas džiaugsmas padvigubėja, o skausmas perpus sumažėja. Turime bendrus mėgstamus autorius ir mūsų skoniai gana panašūs. Be to, esu jai labai dėkingas už mano paties darbų kritiką, kuri būna labai teisinga.

Į V.Daujotytės glėbį

– Baigęs studijas kurį laiką dirbote mokykloje. Tai buvo geras laikas?

– Teko devynerius metus pagal paskyrimą mokytojauti Klaipėdos 22-ojoje vidurinėje mokykloje, turėjau auklėjamąją klasę. Tai buvo labai naudinga patirtis. Aišku, dabar man patogu apie tai kalbėti gerai, nes šiaip jau iš mokyklos pabėgau. Pedagogika – bendravimo su kitu menas, turi padėti jaunuoliams atrasti kelią. Su manimi dirbo jauni, linksmi žmonės, su dauguma iki šiol bendraujame. Atvažiavęs į Klaipėdą pradėjau galvoti, kaip reikės nugyventi likusį gyvenimą. Pradėjau daugiau skaityti, rašinėti. Dar dirbdamas mokykloje projektavau savo ateitį akademine linkme ir galiausiai išvykau į aspirantūros studijas Vilniaus universitete. Į glėbį savo mylimos profesorės Viktorijos Daujotytės, su kuria išleidome knygą. Tokie žmonės yra Lietuvos pasididžiavimas.

– Anglistika tuo metu veikiausiai nebuvo populiari specialybė?

– Sakyčiau, ji turėjo prestižo prieskonį. Gaila, mums trūko šnekamosios praktikos, tiesiog neturėjome galimybės bendrauti gyvai. Pavyzdžiui, dabartiniai pirmakursiai, priešingai, šneka puikiai, tačiau prasčiau išmano kultūrinę, analitinę kalbos pusę, mažai skaito.

– Teko girdėti, kad iki šiol rašote ranka.

– Mėgstu juodraštukus, tarp kurių – visiškas chaosas. Naudoju mažus pieštukus dėl paprastos priežasties – pieštukiniai įrašai, dedikacijos knygose geriau išsilaiko, neblunka. Tačiau straipsnius jau tarškinu kompiuteriu.

– Esate docentas, kodėl nesiekiate profesoriaus mokslinio laipsnio?

– Tai yra "atodūsinis" klausimas. Aš nemanau, kad profesorius yra titulas. Pažįstu daug profesorių, bet tarp jų profesorių – nedaug. V.Daujotytė man yra profesorė. Su pagarba žiūriu į žmones, kurie to siekia, bet man tai nėra svarbu.

Suranda laidiniu telefonu

– Jums puikiai pažįstamas Klaipėdos ir apskritai Lietuvos literatūrinis gyvenimas. Įmanoma iš kelių tekstų suprasti, ar autorius gali tapti rašytoju?

– O iš ko daugiau spręsi? Galima ginčytis iki užkimimo, kitas vis tiek įrodinės savo. Literatūros ir meno kriterijai nesutampa su dešimt Dievo įsakymų, jie lankstesni. Bet kiekvienas literatūros žmogus turi tai, kas vadinama intuicija, pojūčiais ir kitus dalykus, kurių į formulę neįsprausi. Juos gali pajausti ir kartais – gana aiškiai. Visu tuo vadovaudamiesi ir darome lemtingus sprendimus.

– Jūsų namuose Kalotėje stovi fortepijonas. Pagrojate?

– Klavišiniai – mano sfera. Šilutėje baigiau muzikos mokyklą, akordeono klasę. Mokėmės "Turkų maršą", bet taip ir nepavyko techniškai jo pagroti, nes tai – virtuozinis kūrinys. Per muzikos literatūros pamokas, matyt, priartėjau prie literatūros meno suvokimo, nes muzika ir poezija turi bendras vibracijas. Jeigu užplūsta pakili nuotaika, tam tikras vyno kiekis, o jeigu dar su konjaku, tai padžiazuoju. Tuomet su bičiuliais ir studentais visi bendravimo barjerai numetami į šalį.

– Kodėl neturite mobiliojo telefono? Ar artimiesiems, kolegoms, studentams nėra sudėtinga su jumis susisiekti?

– Niekada jo neturėjau, kartais žmona įkiša kokį aparatą, pavyzdžiui, kai išvažiuoju į stažuotes užsienyje. Bet būdamas Lietuvoje nejaučiu būtinybės. Juk turiu laidinį. Anokia čia laimė mobilusis telefonas, kiek daug reikalų nereikia tvarkyti, kai jo nėra. Ieško ne tavęs, o ko nors kito.

– Labai gudriai atsikratote atsakomybės.

– O taip, nėra čia ko slėpti. Tai – egocentrizmo apraiška. Labai nemėgstu tų administracinių, kanceliarinių reikalų. Jau geriau einu į sodą ravėti, pjauti žolės, laistyti. Darže galiu būti visą dieną ir naktį. Be tik ne tikrinti sąskaitas.

– Ar tai – humanitaro diagnozė?

– Tai dar blogiau negu diagnozė.

– Žinoma, kad jūsų nėra ir socialiniuose tinkluose?

– Tik žinau frazę, kad, jeigu tavęs nėra "Facebook'e", esi miręs. Stebiu savo sūnų Luką, kuris internete yra labai aktyvus. Jam tai praverčia, nes kuria muziką ir Lietuvos jaunuoliams yra gerai žinomas kaip reperis Shidlas.

– Gal padedate rašyti jam tekstus?

– Oi ne, aš jį kritikuoju. Neretai susiginčijame. Man sunku sūnui įrodyti savo tiesas. Bet esame tų pačių vertybinių pagrindų. Turiu prisipažinti, kad iš pradžių su žmona skeptiškai žiūrėjome į jo bandymus repuoti, bet dabar man svarbiausia, kad Lukas jaučiasi esąs savo stichijoje. Net jei universitete studijavo teisę.

– Studentai jus išties mėgsta, matotės su jais ne tik per paskaitas, bet ir neformalioje aplinkoje. Nepaisant to, esate griežtas dėstytojas. Kaip pavyksta laviruoti?

– Negalėčiau paaiškinti. Žinau tik tiek, kad tikrai nesu tobulas. Matyt, vadovaujuosi ne išmoktais dalykais, o instinktais, nes kiekvienas atvejis yra skirtingas. Bandau žvelgti į žmogaus visumą ir bendrą situaciją. Man įdomus egzaminui nepasiruošęs studentas, kaip jis reaguoja į savo nepasiruošimą. Neretai ta reakcija tokia žmogiškai graži. Gal kartais nepakankamai įvertini jaunuolių pastangas, tai labai subtilūs dalykai. Stengiuosi bendrauti taip, kad tas santykis tarp manęs ir studento išliktų žmogiškai teisingas. Man tai pačiam labai svarbu.

Vizitinė kortelė

Marijus Šidlauskas (iki 1998 m. – Jonaitis) yra literatūros tyrinėtojas, kritikas, vertėjas, Klaipėdos universiteto docentas.

Gimė 1953 m. gegužės 1 d. Pagėgiuose, Šilutės rajone.

Baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą.