Į Klaipėdą neseniai paskirtas Rusijos Federacijos generalinis konsulas Aleksandras Gračiovas, didžiojoje pasaulio politikoje dalyvavęs diplomatas, nemano, kad Klaipėda taps ramiu jo karjeros užutėkiu.

Su anglų kalba – nuo vaikystės

– Iš kur esate kilęs? Kokioje šeimoje augote?

– Esu tikras maskvietis, didžioji mano gyvenimo dalis prabėgo pietinėje Maskvos dalyje. Gimiau tarnautojų šeimoje. Tėtis buvo pastatų eksploatavimo inžinierius, jis yra dirbęs Radijo bei televizijos komitete, buvo atsakingas už viso šio pastato funkcionavimą. Mama – buhalterė. Jie buvo kuklūs ir darbštūs žmonės. Tėtis buvo Antrojo pasaulinio karo dalyvis, pašauktas į tarybinę armiją 1944-aisiais, tad jam teko kariauti maždaug metus. Kovodamas Lenkijoje jis buvo sužeistas ir prarado koją. Turiu seserį, kuri yra mano mamos pirmosios santuokos vaikas, ji septyneriais metais vyresnė. Esame labai artimi, tikiuosi, kad kada nors ji mane aplankys Klaipėdoje.

– Kaip pasirinkote diplomato profesiją?

– Tėvai parinko man specialią 71-ąją mokyklą-internatą. Tokios mokyklos labai populiarios Didžiojoje Britanijoje, o mano vaikystės laikais Tarybų Sąjungoje tai buvo eksperimentas. Nuo pradinių klasių patekau į anglakalbę aplinką. Jau ketvirtoje klasėje geografiją ir istoriją mums dėstė anglų kalba. Mokykloje mokėsi daug kitų valstybių diplomatų vaikų. Mano bendramoksliai buvo Nepalo pasiuntinio dukra, Kenijos pasiuntinio sūnus. Susidomėjimas tuo, kas vyksta už mūsų valstybės ribų, man buvo įskiepytas nuo mažumės. Baigę aštuntą klasę faktiškai laisvai kalbėjome angliškai. Internate vaikai buvo lavinami visapusiškai. Kartu ne tik mokėmės, bet ir gyvenome, buvome labai draugiški ir imdavomės įvairiausios veiklos. Gal septintoje klasėje iš dviejų sugedusių motociklų surinkome veikiantį "Uralą".

– Ar sunku buvo patekti į tokią prestižinę mokyklą? Ar tokia ypatinga mokykla lėmė jūsų tolesnius mokslus bei karjeros pasirinkimą?

– Pats nepamenu, kaip ten patekau. Prisimenu tik, kad buvo žinių patikrinimas, ko gero, aiškinosi imlumą kalboms. Po aštuntos klasės buvau priimtas į mokyklą su sustiprintu anglų kalbos mokymu. Po to porą metų tarnavau kariuomenėje. Kadangi turėjau gerą užsienio kalbų bagažą, po parengiamųjų kursų įstojau į Valstybinį Maskvos tarptautinių santykių institutą. Tarptautinių santykių fakultete studijavau arabų kalbą, panirau į arabistikos sritį. Mokydamasis šeštame kurse buvau pasiųstas atlikti praktikos į Siriją. Ten per devynis mėnesius įtvirtinau savo arabų kalbos žinias ir perpratau diplomatinio darbo esmę. Žmonės, su kuriais tada man teko bendrauti, paskui tapo tarybinės, o vėliau ir Rusijos orientalistikos korifėjais.

Komplimentai arabų pasauliui

– Ar teisingas posakis: "Rytai yra subtilus dalykas"?

– Visiškai teisingas. Rytiečiai ir ypač Artimųjų Rytų gyventojai, turiu omenyje arabus, su kuriais man teko daugiausia bendrauti, yra labai širdingi. Jie mažiau vadovaujasi išskaičiavimu, visus sprendimus priima pirmiausia širdimi. Arabai be galo svetingi, galbūt pagal šį bruožą galime juos sulyginti su rusais. Ten gyvendamas visa tai jaučiau labai ryškiai. Ir Sirijoje, ir Egipte, kur taip pat esu dirbęs, jaučiausi patogiai.

– Kokiose šalyse jums teko dirbti?

– Baigęs studijas išvykau į Siriją. Ten dirbau ilgiau nei penkerius metus, tai buvo labai įdomus mano gyvenimo laikotarpis. Teko daug ko mokytis iš praktikos. Buvau atsakingas už protokolo dalykus. Daug kas pasimiršo, bet vyresnių kolegų įskiepytą atsakomybės jausmą stengiuosi išsaugoti. Manau, būtent atsakomybės jausmas tada buvo stipresnis, nei galvojimas apie materialiuosius dalykus, svarstymą, kokiame būste gyvensime, kokia mašina važinėsime. Daugiausia dirbome iš idėjos. Po Sirijos porą metų Maskvoje dirbau Užsienio reikalų ministerijoje. Po to atsirado galimybė padirbėti mūsų šalies pasiuntinybėje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten nuvykau 1989 m. ir praleidau bemaž penkerius metus.

Padėjo derėtis dėl taikos

– Ar jums teko dalyvauti istoriniuose įvykiuose?

– Pirmosios komandiruotės JAV metu subyrėjo Tarybų Sąjunga, susikūrė nepriklausomos valstybės. Tai buvo labai svarbus laikas Artimiesiems Rytams. 1993 m. rugsėjį Baltuosiuose rūmuose pasirašytos pirmosios Palestinos ir Izraelio sutartys. Būtent šiame procese aš dalyvavau tiesiogiai. Prisidėjau kuriant pirmuosius tiesioginius kontaktus tarp arabų šalių ir Izraelio, tuo metu buvo aktyviai vystomi dvišaliai kontaktai. Aš buvau Rusijos pusės atstovas Sirijos ir Izraelio derybose. Mūsų valstybė ir JAV jose dalyvavo kaip šalys bendradarbės. Ilgus mėnesius Vašingtone lankydavosi Sirijos, Libijos, Palestinos, Jordanijos atstovai. Mes derybų kambaryje nesėdėdavome, nes tai buvo tiesioginės derybos, bet buvome šalia, kūrėme tinkamą atmosferą, nuteikdavome juos konstruktyviai dirbti. Nuveikėme svarbų darbą, pasiekėme susitarimų. Nors trapios taikos išsaugoti nepavyko, užtat dabar turime Palestinos anklavą ir nacionalinę administraciją. O va, Izraelio santykiuose su Jordanija pavyko pasiekti taiką, šalys susitarė dėl svarbių klausimų.

– Ką sako jūsų patirtis, ar tame žemės pakraštyje įmanoma taika?

– Esu visiškai tikras, kad susitarti dėl taikos įmanoma. Visiškai pritariu Izraelio prezidento Shimono Pereso, kurį labai gerbiu, žodžiams, kad norint šokti tango teikia dviejų žmonių. Sh.Peresas ir Icchakas Rabinas buvo žmonės, kurie suprato, kad palestiniečiais būtina pasitikėti, pradėti derybas ir ieškoti sąlyčio taškų. Man tai buvo labai įdomus darbas. Beje, ir dabar įdomu.

– Kaip klostėsi jūsų karjera po komandiruotės JAV?

– Dirbau Užsienio reikalų ministerijos Šiaurės Amerikos departamente, mano veiklos sritis buvo visos tarptautinės problemos, žiūrint iš Amerikos kampo. Vėliau buvau vėl pakviestas dirbti į Vašingtoną. Tada jau kuravau ne tik Artimuosius Rytus, bet ir Viduriniuosius, Afganistaną, mano darbo laukas išsiplėtė. Sutikau daug labai įdomių diplomatų. Vienas jų – legendinis rusų diplomatas Jurijus Voroncovas. Ne mažiau įdomu buvo dirbti vadovaujamam Jurijaus Ušakovo, kuris yra dabar vienas pagrindinių mūsų prezidento Vladimiro Putino patarėjų užsienio politikos klausimais. Po antrosios komandiruotės į JAV vėl padirbėjau Užsienio reikalų ministerijoje, Užsienio politikos planavimo skyriuje. Škotijoje vienoje valstybių ir vyriausybių vadovų asamblėjoje man teko susitikti su Vladimiru Malyginu, dirbusiu Klaipėdoje prieš mane. Jis tuo metu buvo Rusijos Federacijos generalinis konsulas Škotijoje. Beje, dabar jis dirba mūsų valstybės pasiuntiniu Maltoje.