Klaipėdietė Oksana (vardas pakeistas – A.D.) pastaruosius 12 metų gyveno Donecke. Prieš pusantro mėnesio 68-erių moteris su sūnumi, kuris gimė, augo ir mokėsi Lietuvos uostamiestyje, vėl grįžo į Klaipėdą. Jų sugrįžimo istorija iš karo apimtos Rytų Ukrainos primena kriminalinį trilerį.

Už nugaros – mirtis

Oksana – Lietuvos Respublikos pilietė, buvusi medicinos sesuo, 30 metų dirbo įvairiose Klaipėdos medicinos įstaigose. Moteris niekada nemanė, kad sulaukusi garbaus amžiaus taps karo pabėgėle.

Nė baisiausiuose košmaruose ji nesapnavo, kad saugodama gyvybę bus priversta palikti savo namus bei užgyventą turtą Donecke ir pro duris į nežinią išeiti tik su pluoštu svarbiausių asmens dokumentų rankose.

"Kitaip nebuvo įmanoma, mums grėsė fizinis susidorojimas. Į Klaipėdą iš to pragaro grįžome su sūnumi Nikolajumi (vardas pakeistas – A.D.). Mirtis alsavo į nugarą. Sūnų separatistai spaudė prisijungti prie jų. Pasirinkimas vyrams ten ne kažin koks: arba su automatu prieš Ukrainos armiją, arba maišas ant galvos ir – prie sienos", – pasakojo iš Donecko ištrūkusi moteris.

Bijo dėl artimųjų

Oksana ir Nikolajus iš namų Donecke išėjo tuščiomis, tarsi į parduotuvę, kad gatvėje patruliuojantiems separatistams nesukeltų įtarimo, jog sumanė pabėgti iš miesto.

"Nieko nepasiėmėme, kad tik jie nepagalvotų, jog bėgame, nes tada tikrai būtų nužudę. Visi ten likę gyventojai yra separatistų įkaitai", – neslėpė moteris.

Oksana primygtinai prašė neskelbti jos pavardės dėl artimųjų saugumo, nes Donecke liko artimi giminaičiai ir paauglė anūkė, kurios buvusi marti neleido išsivežti į Lietuvą, nors mergaitė, kaip ir dauguma doneckiečių, dėl nuolatinių bombardavimų jau pusę metų gyvena rūsyje.

"Su artimaisiais per skaipą bendraujame kone kasdien. Baisu ir sakyti, ką jie ten išgyvena. Donecko ligoninėje reanimacijos palatoje guli sūnėnas. Jam 25 metai, vaikiną pašovė separatistai, nežinia, ar išgyvens, o anūkė nuolatos verkia, ji bijo, kad juos visus nužudys", – emocijas liejo iš pragaro grįžusi moteris.

Lemtingas grįžimas į gimtinę

Iš Donecko kilusi Oksana su vyru, kuris visą gyvenimą plaukiojo į jūrą ir dirbo vyriausiuoju kapitono padėjėju, gyveno Klaipėdoje, čia turėjo puikiai įrengtą keturių kambarių butą, garažą, užmiestyje – sodo sklypą su dviejų aukštų vasarnamiu.

Vienturtis sūnus gimė ir užaugo Klaipėdoje, baigė mokslus, kaip ir tėvas, tapo jūrininku. Gyvenimas švietė gražiomis spalvomis. Prieš keliolika metų viešėdamas mamos tėviškėje Donecke, Nikolajus susipažino su jaunute mergina, ją vedė ir atsivežė į Lietuvą.

Tačiau jaunoji žmona naujoje vietoje jautėsi labai vieniša, nes vyras išplaukdavo į reisus ir ji Klaipėdoje, nepaisant nuoširdžiai ja besirūpinančių uošvių, jautėsi prastai.

Nikolajus nusileido žmonos ašaroms bei prašymams ir nusprendė važiuoti gyventi į jos gimtąjį Donecką. Pora ten sunkiai vertėsi, tad paskui jaunuosius maždaug po metų į Rytų Ukrainą išvyko ir dar pensinio amžiaus nesulaukusi Oksana su vyru.

Klaipėdoje jie išpardavė savo turtą, už gautus pinigus Donecke įsigijo namą. Tačiau Oksanos vyras ten taip ir nepritapo, jis pernai mirė nuo sunkių ligų.

"Deja, sūnaus šeima iširo. O mano vyras nuolatos kartojo, į kokį purvą aš jį atsivežiau. Jis kalbėjo, kad Afrikoje žmonės gyvena geriau nei čia. Donecke vyras nepritapo, jam ten buvo labai sunku. Jis buvo nelaimingas, ilgėjosi Lietuvos", – prisiminė moteris.

Oksana džiaugėsi bent tiek, kad jam neteko išgyventi šį pavasarį prasidėjusio karo. Moteris nenutuokė, jog iš gimtinės ir jai pačiai teks sprukti kaip karo pabėgėlei.

Sugriovė gyvenimus

Oksana pasakojo, kai 2002-aisiais atvažiavo gyventi į Donecką, ten jau tada susidūrė su baisia korupcija, mieste siautėjo kriminaliniai nusikaltėliai. Tačiau gyvenimas visišku košmaru virto šį pavasarį.

"Donecke gyvena pusė rusų tautybės žmonių, kita pusė – ukrainiečiai. Nacionalinės nesantaikos ten niekada nebuvo, aš tai žinau. Viskas prasidėjo, kai separatistai paskelbė, kad įkurta Donecko liaudies respublika. Dauguma doneckiečių yra už vieningą Ukrainą, bet jie yra kiršinami tarpusavyje", – tikino Oksana.

Moters įsitikinimu, juodžiausią darbą atlieka per televiziją transliuojama V.Putino propaganda. Anot Oksanos, skleidžiamos visiškos nesąmonės, kad daugybę metų šalia gyvenę žmonės virstų priešais.

"Separatistų televizija transliuoja bėgančią eilutę: "Ukrainiečius reikia žudyti! Mes žygiuosime į Charkovą, į Dnepropetrovską, į Lvovą, visa tai – Naujoji Rusija!" Tai brukama žmonėms. O tarp tų miestą užėmusių ginkluotų samdinių dauguma net ne slavai, jie tamsaus gymio, kai kurie – čečėnai. Ko jie atėjo, jų gi niekas nekvietė? Jie diktuoja mums savo sąlygas, žemina vietos gyventojus. Šitie žmonės sugriovė mūsų gyvenimus", – teigė moteris.