Giminės istorija – knygoje

– Jūsų šeima yra ypatinga jau vien tuo, kad esate išleidę knygą, kurioje – giminės istorija. Joje minimi ir ne tik jūsų giminaičiams įdomūs faktai. Vienas tokių – kad jūsų mama, dirbdama Laukuvos gimnazijoje, buvo subūrusi dramos būrelį, o jame pagrindinis artistas buvo tada dar mokinys, dabar humanitarinių mokslų daktaras, teatrologas Petras Bielskis.

– Nieko naujo, kad jauniems žmonėms mažai rūpi praeitis, bobučių pasakojimai, bet kuo brandesni daromės, tuo labiau mums rūpi mūsų šaknys, mūsų giminės praeitis. Mano sesuo Violeta ėmėsi šio darbo, pakalbino ne tik mamą. Ji dar porą metų pasidžiaugė knyga. Knygoje "Po gerojo angelo sparnu" tilpo visa giminė, pavyko aprėpti gal keturias kartas. Giminaičiai prisiminė įdomiausius sutiktus žmones, papasakojo apie savo gyvenimą. Aš žinau, kad tai bus tikrai nuostabi dovana giminaičių vaikams ir vaikaičiams. Tai mano sesers nuopelnas. Aš daugiau prisidėjau prie knygos apipavidalinimo.

– Jūsų šaknys – Žemaitijoje?

– Taip, mes esame tikri žemaičiai. Mano tėvai tarpusavyje kalbėdavo žemaitiškai, bet mes nuo mažumės bendraujame literatūrine kalba. Nors augau Klaipėdoje, vasaras leisdavome pas senelius, tetas kaime, todėl aš puikiai suprantu žemaičių kalbą, jei tik reikėtų, galėčiau ir kalbėti. Žemaitiškumą savyje jaučiu ir kitais būdais, pavyzdžiui, man patinka žemaitiškos gilios, ramios spalvos. Ko gero, tai yra genetiniai dalykai.

– Dažnai minite seserį Violetą. Kokį vaidmenį ji suvaidino jūsų gyvenime?

– Aš esu laiminga, kad turiu seserį ir kad mano sesuo – būtent Violeta. Nuo mažumės puikiai sutariame, neįsivaizduojame savo gyvenimo viena be kitos. Kasdien pasikalbame telefonu arba susitinkame. Esame geriausios draugės. Ji turi du sūnus, o aš – dvi dukras. Esu dėkinga jai ir už tai, kad supažindino mane su mano vyru Arminu.

– Kaip tai atsitiko?

– Arminas yra mano pirmoji ir vienintelė tikra meilė. Tebebuvau mokinė, lankiau dailės mokyklą, kai sesuo Violeta atliko praktiką Plungės 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Ji pastatė spektaklį ir paprašė padėti sugalvoti scenografiją. Atvažiavau į Plungę. Dabar nebepamenu, nei ką aš ten patariau, nei ką ten dariau, bet sesuo mane supažindino su geru savo mokiniu Arminu ir paprašė, kad jis mane pašefuotų. Tas šefavimas prasidėjo, kai tebebuvau vienuoliktokė, ir tęsiasi iki šiol.

Neslepia laimės pojūčio

– Ar galite pasakyti, kad esate laiminga moteris?

– Taip, aš laiminga. Turėjau dvasingus tėvus, gyvenu su mylimu vyru, užauginome dvi puikias dukras, dirbu mėgstamą darbą. Tiesa, gyvenime visko būna – nelaimių, netekčių, ligų. Džiaugiuosi net ir nedideliais dalykais. Jaučiu tą jausmą išėjusi į savo namo kiemą, su savo šuniuku, tarp savo gėlių, kad galiu matyti, tapyti. Visa tai yra didelė laimė.

Mano vienas pagrindinių tikslų – vaikus lavinti kaip meno vartotojus, formuoti jų meninį skonį.

– Dailės studija "Varsa" yra tarsi pažymėta kokybės ženklu. Ar sunku patekti į jūsų studiją?

– Nėra buvę taip, kad pas mane ateitų nemokantis piešti vaikas ir aš jo nepriimčiau. Kai matau, kad vaikas trykšta noru piešti, net jei jis nėra ypatingai gabus, jis gauna informacijos, pasimoko technikos. Kartais mažiau gabus vaikas užsikabina ir darbais pranoksta gabesniuosius, bet mažiau motyvuotus. Esu turėjusi neįgalių vaikų. Pamenu, labai sudėtinga buvo dirbti su negirdinčiu berniuku, bet mes radome bendrą kalbą, rodžiau, rašiau, gestikuliavau ir susikalbėjome. Turėjau ir psichikos liga sergančią mergaitę, kurios talentas buvo neabejotinas. Jeigu ji turėtų mecenatą, jos darbus galėtų pamatyti ir jais gėrėtis viso pasaulio žmonės. Tebeturiu jos piešinius, mano akimis, jų vertė didžiulė. Lietuvoje labai trūksta tokių rėmėjų. Mano vienas pagrindinių tikslų – vaikus lavinti kaip meno vartotojus, formuoti jų meninį skonį, nes kūrybiškumas žmogų išlaisvina, kuriantis žmogus yra gražus.

– Ar kada nors skaičiavote, kiek ir kokių laimėjimų yra pasiekę jūsų mokiniai?

– Esu suskaičiavusi, bet mintinai nepamenu. Esame išleidę bukletus. Vaikai pelnė pripažinimą ir apdovanojimus Japonijoje, Kinijoje. Tai buvo pirmos, antros vietos pasaulio konkursuose. Dalyvaujame ir visuose įdomesniuose Lietuvoje vykstančiuose konkursuose, dailės olimpiadose.

– Ar jums niekada nesinori pataisyti savo mokinių darbų arba parėjus pačiai išsilieti ant drobės?

– Kai noriu ką parodyti, darau tai ant kito lapo. Kartais reikia parodyti alternatyvą štrichui, potėpiui, kaip galima sumaišyti spalvas. Bet ant savo lapo vaikas turi rasti sprendimą pats. Su kiekvienu vaiku dirbu atskirai. Rodau, kaip kuris dailininkas sprendė tam tikrą problemą. Save pavadinčiau pirmiausia pedagoge su meniniu išprusimu. Aš išsilieju tapydama ant šilko. Kol kas vis dar žadu surengti autorinę parodą. Dažniausiai mano darbai iškeliauja į giminaičių, draugių namus. Būtų sudėtinga juos dabar surinkti. Dabar galvoju, kad gal kitais metais pavyks įgyvendinti šią svajonę.

– Jūsų mokiniai skina laurus pasaulinio lygio konkursuose. O jūs ar turite įvertinimų už savo darbą?

– 2016 metais tapau miesto Metų mokytoja. Tai yra mano, kaip pedagogės, įvertinimas. Kai vakare prie vieno stalo sėda mokytis piešti darželio auklėtinis ir gimnazistas, matau, kaip mažieji gaudo kiekvieną žodį, jiems yra įdomu. Nėra nieko brangesnio už mokinių pripažinimą, jų tėvų džiaugsmą matant, kad jų vaikai gali kurti nuostabius dalykus. Man mano darbe labai svarbu ne tik konkursai ir laimėjimai, labai noriu parodyti visų vaikų darbus mieste. Jau daug metų P.Domšaičio galerijoje rengiame metines parodas. Kai kurių mokinių parodas įsileidžia Klaipėdos miesto viešosios bibliotekos Meno skyrius, kasmet turime galimybę rodyti darbus Klaipėdos apygardos teismo vitrinose. Tai ypač džiugina, nes šias parodas gali matyti žmonės, kurie nelanko parodų. Mūsų vaikų darbai buvo parduoti aukcione. Labai didžiuojamės, kad už gautus pinigus Klaipėdoje buvo įrengta vaikų žaidimo aikštelė. Galėtumėme tai padaryti dar ne kartą, tik reikia, kad kas nors to imtųsi. Turime darbų, kuriuos galėtume dovanoti ligoninėms ar verslininkams.

Piešti nori ir tėvai

– Ar daug jūsų auklėtinių tapo profesionaliais dailininkais?

– Ko gero, ne apie visus žinau, bet tikrai yra. Kai kurie jų man paskambina iki šiol. Gaunu atvirlaiškių iš Amerikos. Tai be galo malonu. Vienas vaikinas, studijuojantis Londone, jau studentas, atėjo į studiją po pamokos pasiimti brolio. Nepažinau jo. Vaikinas apsikabino mane, sako: "Labas, mokytoja. Aš irgi lankiau studiją pas jus, kai buvau toks, kaip dabar brolis." Tikrai ne daugelis sulaukia po 15 metų apsikabinti ateinančių buvusių mokinių. Buvau labai laiminga.

– Ar yra kada buvę, kai pamatę savo vaikų piešinius, pabandyti tapyti užsinori ir tėvai?

– Tas ryšys, kai tėvai mato vaiko tobulėjimą, yra labai svarbus. Taip auga vaiko savivertė, o ir suaugusieji supranta, kad čia vyksta rimtas darbas, duodantis realių rezultatų. Ne kartą tėvai manęs klausė, ar galėčiau ir su jais padirbėti po darbo arba surengti vasaros stovyklą. Bet dirbu ne privačioje studijoje, todėl tokiais dalykais negaliu užsiimti. Nukreipiu juos į dailės mokyklą, kuri turi suaugusiųjų skyrių. Buvę mano mokiniai jau atveda savo vaikus į studiją. Juk aš jau 34-erius metus čia dirbu.

– Jūs esate menininkė, o jūsų sesuo Violeta Beresnevičienė vadovauja A.Brako dailės mokyklai.

– Aš neturiu pašaukimo vadovauti, tvarkyti dokumentus. Man sunku įsisprausti į rėmus, esu menininkė, stichiška asmenybė. Neturiu noro būti direktore, vadybininke. Šiek tiek esu dirbusi mokykloje, bet Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centre man labiau patinka, čia laisviau. Pati kuriu savo darbo programą, dirbame ilgesnį laiką, todėl galiu daugiau išmokyti vaikus. Ir pats pastatas duoda šarmo.

Rado savo žmogų

– O jūsų pačios vaikai ar paveldėjo iš jūsų polinkį tapybai?

– Mano mažoji Gintarė yra baigusi dailės mokyklą, vyresnioji Monika, kol buvo mokinė, lankė studiją pas mane. Nė viena nepasuko dailės keliu, bet joms tos pamokos nepraėjo veltui ir buvo reikalingos. Tikiu, kad jos džiaugiasi, jog turėjo šitą išsilavinimą. Abi puikiai mokėsi, baigė mokyklą gerais pažymiais ir pasirinko politikos mokslus. Vyresnioji jau dirba Varšuvoje. Menininko kelio nesiūlėme nė vienai, tėtis vienai siūlė studijuoti mediciną, bet jos pačios pasirinko savo kelią.

– Papasakokite, kas dabar yra jūsų gyvenimo paguoda ir atsvara.

– Po darbo grįžtu išsunkta. Kartais nebesinori nė kalbėti. Namie mane pasitinka geroji mano draugė – kalytė. Pirkome auksaspalvį retriverį, bet mažas šuniukas taip ir netapo dideliu, ji liko nedidukė, matyt, tai buvo retriverio nuodėmės vaisius. Jau nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be gyvūno. Atsigaunu matydama, kaip auga mano gėlės. Su vyru vienas kitam esame lyg nuodėmklausiai, po dienos darbų būtina išsipasakoti. Arminas yra gydytojas anesteziologas, jo darbas nelengvas. Kai žmonės vienas kitą supranta, moka išklausyti, jiems nereikia ir psichologo. Kaip ir kiekviena šeima, kartais apsipykstame, bet aš neabejoju – radau savo antrąją pusę, Arminas yra mano žmogus ir man tikrai su juo gera.

Vizitinė kortelė

Gimė 1960 m. kovo 8 d.

1978 m. baigė Klaipėdos 5-ąją vidurinę mokyklą.

1983 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą.

Dukros – Monika ir Gintarė, vyras – Arminas.