Mėlynas "Neptūno" kraujas

– Ar jau spėjote apsiprasti su naujomis pareigomis?

– Naujos pareigos – nauja atsakomybė. Prieš miestiečius ir apskritai visus "Neptūno" aistruolius, kurie renkasi į areną ar žiūri varžybas per televizorių. Komanda turi daug gerbėjų ir užsienyje, tai matome iš interneto komentarų ir žinučių socialiniuose tinkluose. Taigi, mus palaiko nemenka armija ir dėl to mano atsakomybė tik didėja. Vienas kalnų nenuversiu. Džiaugiuosi puikiais kolegomis ir pagalbininkais, administracijos darbuotojais, treneriais, komandos personalu, gydytoju, kineziterapeutu, masažuotoju. Tam, kad pasiektume pergalių, turime būti viena šeima.

– Toli gražu nesate komandos naujokas. Iki šiol daug laiko dirbote "Neptūno" komunikacijos vadovu.

– Iš tikrųjų su "Neptūnu" esu nuo 1991-ųjų. Jau ir pats sunkiai suskaičiuoju, rodos, tai yra 26 sezonai. Tik vieną esu praleidęs. Tiesa, anksčiau mano veikla buvo labiau idėjinė. Dar dirbdamas žurnalistu keliaudavau kartu su komanda, buvo laikas, kai nepraleisdavau nė vienų rungtynių. Pažįstu visus buvusius bei esamus žaidėjus ir galiu drąsiai sakyti, kad manyje teka mėlynas "Neptūno" kraujas.

– Kaip prasidėjo ši draugystė?

– Tapus žurnalistu atsiskleidė sena, dar vaikystėje užgimusi aistra sportui. Visais būdais ją puoselėjau, rašiau ne tik apie "Neptūną", bet ir "Atlantą", rankinio klubą "Dragūnas", kuris anksčiau vadinosi "Klaipėdos maistas", garsiuosius dviratininkus ir kitus tuomečius Klaipėdos sporto flagmanus, kurie savo pasiekimais garsino miesto vardą. Vykdavau į Europos, pasaulio čempionatus. Apie varžybų užkulisius, pergales, mažai kam žinomas detales būtų galima parašyti nuostabią knygą. Kai kuriems atrodo, kad su sportininkais nėra apie ką kalbėtis. Netiesa. Kiekviena asmenybė yra savita. Pats įsitikinau, kiek šie žmonės išlieja prakaito, kad trumpam užliptų ant pjedestalo ir netrukus viską užmirštų. Aukštumas pasiekia tik išskirtiniai, patys ištvermingiausi ir darbščiausi, nes kova už būtį šioje srityje – milžiniška.

Visada "ant ryšio"

– Galbūt su kai kuriais sportininkais iki šiol palaikote gerus santykius?

– Yra žmonių, su kuriais bendraujame ar esame geri draugai. Tarp jų – vienas garsiausių Lietuvos tenisininkų Rolandas Muraška. Jei anksčiau būtų egzistavusios tokios tobulėjimo ir finansavimo galimybės, kokios yra šiais laikais, Rolandas, turintis tokį charakterį ir fizinius duomenis, būtų atsidūręs geriausių pasaulio tenisininkų šimtuke. Manau, jis gimė "kiek per anksti", tad neturėjo sąlygų išnaudoti visą savo talentą. O apskritai kalbant, tai buvo geri laikai, malonu prisiminti visus žmones, su kuriais teko dirbti petys į petį ir pažinti sporto gyvenimo virtuvę. Su Arvydu Macijausku mokėmės toje pačioje mokykloje, būdamas jaunas jis žaidė "Neptūne", taip pat Martyną Mažeiką atsimenu dar vaiką, kai penkiolikos debiutavo "Neptūne".

– Dar visai neseniai buvote kitoje barikadų pusėje – dirbote žiniasklaidoje. Koks jausmas dabar pačiam atsakinėti į žurnalistų klausimus?

– Tai – viena mano pareigų. Nors krepšininkai atostogauja, mums pats darbymetis, šiuo metu komplektuojama komanda. Trims lietuviams ir trims amerikiečiams baigiasi sutartys. Su visais bus kalbama ir ieškoma kompromisų. Lemiamą žodį, atsižvelgęs į finansines galimybes, tars naujasis komandos vedlys Kazys Maksvytis, kuris pakeis dabartinį komandos trenerį Dainių Adomaitį. Buvo priimtas sprendimas susigrąžinti Kazį, nuoširdų žemaitį iš Darbėnų, į uostamiestį. Sutartis pasirašyta dviem metams su galimybe ją pratęsti dar metams. Su šio trenerio darbu sieja tik geri prisiminimai ir džiuginantys rezultatai. Tikimės, kad tai dar kartą taps realybe.

– Jūsų mobilusis netyla. Ar kada nors jį išjungiate?

– Kaip tyčia, būtinai suskamba, kai atsisėdi prie stalo vakarienės. Nieko tokio, esu komunikabilus. Be to, dabar privalau būti lengvai pasiekiamas. Esu dėkingas žmonai Birutei, kuri pakenčia tuos skambučius ir įtemptesnį režimą. Darbo diena nesibaigia 18 val. Savaitgaliai sezono metu irgi užimti, nes varžybos dažniausiai vyksta šeštadieniais, sekmadieniais. Nepaisant to, darbas nėra pirmoje vietoje, man svarbiausia – šeima.

– Nepasiilgstate žurnalistinio darbo?

– Neslėpsiu, man tai buvo ypatingas gyvenimo periodas. Nepriklausomybės pradžia – aukso amžius laikraščiams, kurie buvo vienintelis tikras žmonių balsas. Turėjau nuostabų kolektyvą ir gerus dienraščių vadovus. Nuo Gintaro Tomkaus iki Antano Stanevičiaus.

Dirbo ir treneriu

– Esate išbandęs jėgas krepšinio aikštelėje?

– Tėvai neleido sportuoti, todėl būdamas vaikas lankiau šokių ansamblį "Žiogelis". Ir nė kiek nesigailiu. Kolektyvui vadovavo legendinė Elvyra Bungardienė kartu su Danute Žičkuviene. Savo reiklumu jos išmokė mus gyvenimo, disciplinos, etiketo, savarankiškumo. Vėliau teko žaisti miesto pirmenybėse. Taip pat apie trejus ketverius metus dirbau Vlado Knašiaus krepšinio mokykloje treneriu. Turėjau vaikų grupę, tačiau teko palikti ją dėl užimtumo.